-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai 1547 metais buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. Gyvenimas keitė savo veidą, įpročius, tradicijas, santvarkas, darė perversmus, kėlė ir žemyn leido asmenybes. Tačiau knyga, vieną kartą atėjusi, jau niekur nebesitraukė. Bėgant šimtmečiams ji labai pasikeitė, bet visada išliko svarbiausia kultūros, istorijos, mokslo žinių nešėja. Lietuvos šimtmečio kelionėje knyga taip pat labai aktuali. Ir kiekvieno žmogaus gyvenime knyga turi savo vietą – vieniems ji mažiau, kitiems daugiau svarbi, o tretiems ir visų svarbiausia.
Štai ką apie knygą savo atsiminimuose rašė žinomas išeivijos rašytojas, vertėjas Kazimieras Barėnas: „Šalia tiesioginio darbo knyga man visada buvo būtinybė ir kol ganiau, ir kol mokiausi, raštininkavau, fabrike siūlus sukiau, laikraštyje dirbau, pats prie knygų leidimo buvau prikišęs pirštus.“
Knyga visada buvo su šiuo žmogumi, tad nenuostabu kad per ilgus gyvenimo metus surinkta didžiulė leidinių kolekcija.
Tačiau metams bėgant mintis, o kur knygos atsidurs vėliau, kai pašauks Amžinybė, rašytojui vis dažniau nedavė ramybės. Sunku buvo net įsivaizduoti, kad šitiek metų su užsidegimu ir meile rinkti leidiniai gali atsidurti šiukšlyne ar ugnyje.
Laimė, biblioteka nebuvo išblaškyta. Gyvenimo saulėlydyje Kazimieras ir Marija Barėnai savo sukauptus lobius – knygas, albumus, įvairius kitus spaudinius, rankraščius, laiškus – dovanojo Panevėžiui.
Kaip pasakoja Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė, sumanęs dovanoti biblioteką gimtajam kraštui, rašytojas 1993 metais į Panevėžį atsiuntė laišką.
„Didžiai gerbiamieji, turime nemažai svetur ir Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų (nežinau, keli tūkstančiai būtų). Kad po mūsų abiejų su žmona mirties jos neatsidurtų savivaldybės šiukšlyne, reikėtų nugabenti į Lietuvą. Įdomu, ar jūsiškė biblioteka norėtų jas priimti“ , – rašė K. Barėnas.
Gavęs tuomet bibliotekos direktorės pavaduotoja dirbusios Rimos Maselytės atsakymą, kuriame ji pasidžiaugė šiuo rašytojo sprendimu, jis tuoj pat išsiuntė siuntinį su penkiomis savo knygomis, o į laišką įdėjo penkis svarus – pašto išlaidoms padengti.
Marija Barėnienė – prie į Panevėžį siųsti supakuotų knygų.
Tos penkios knygos – jo paties kūrybos leidiniai „Beragio ožio metai“, „Meškos maurojimo metai“, „Pati apatinė pakopa“, „Dvidešimt viena Veronika“ ir „Atsitiktiniai susitikimai“ buvo pirmosios pradėtoje kaupti asmeninėje K. Barėno bibliotekoje.
Anksčiau buvusios kiek toliau nuo skaitytojų akių, dabar ir pirmosios, ir visų kitų siuntų knygos lengvai prieinamos, išdėliotos specialiai joms skirtoje patalpoje.
Prieš pusmetį atidarytas skyrius nuolat sulaukia lankytojų, žmonės domisi K. Barėno dovanotomis knygomis, ypač niekada nematytomis, išeivijoje leistomis lietuviškomis, originaliomis užsienio autorių.
Malonu pabūti toje jaukioje patalpoje, pavartyti, paskaityti kolekcijos knygas, užsisakyti, jeigu sudomina.
Kambario sienas puošia Marijos Barėnienės tapyti paveikslai, tarp jų ir vyro portretas.
Kol visa ši biblioteka iš Londono atkeliavo į Panevėžį, prireikė nemažai laiko ir išlaidų. Nedidelėmis siuntomis Barėnai buvo nusprendę knygas siųsti savo lėšomis.
Tačiau, kaip pasakoja A. Palionienė, 1994 metais, kai M. Barėnienė jau buvo supakavusi dalį knygų į šešias kartonines dėžes, biblioteka gavo sunerimusio K. Barėno laišką su žinia, kad jie nusprendė pristabdyti knygų siuntimą.
„To priežastis – iš savaitraščio „Literatūra ir menas“ bei Panevėžio periodinę spaudą gaunančio tautiečio juos pasiekusi žinia, kad mūsų biblioteka atsidūrusi pavojuje, kad jos pastatą nori atsiimti buvę savininkai, kad tolesnis jos gyvavimas nėra aiškus, biblioteką gali tekti likviduoti“, – teigia skyriaus vedėja.
Tuo metu Panevėžį pasiekė toks K. Barėno laiškas: „Siųsti knygas, su kuriomis tiek metų gyventa, kad paskui jos atsidurtų Panevėžio šiukšlynuose ar būtų atiduotos sukūrenti, kaip iš pranešimų laikraščiuose matome, būtų tikrai daugiau negu beprasmiška <…>. Tai dabar taip ir sėdime nežinodami, ar tas dėžes išpakuoti, kad neužgriozdintų vietos, ar dar palaukti kokios netikėtai išganingos išeities.“
Vis dėlto politikų sprendimai bibliotekai buvo palankūs, apie tai parašė ir miesto spauda, o straipsniai buvo nusiųsti rašytojui.
Ši informacija juos abu su žmona nuramino, ir biblioteka gavo pirmąją didelę K. Barėno bibliotekos knygų siuntą. Už jos siuntimą K. Barėnas mokėjo savo lėšomis.
Kol siuntė knygas, rašytojas buvo sunerimęs dar ne kartą. Šitiek metų kaupta biblioteka buvo labai brangi, jis negalėjo būti abejingas savo knygų likimui.
Direktorės pavaduotojai, o vėliau direktore tapusiai ir iki šiol šias pareigas einančiai R. Maselytei pavyko K. Barėną įtikinti jo bibliotekos saugumu. Teko ir skambinti, ir siųsti telegramas.
Pirmoji jau didelė knygų ir periodinių leidinių siunta – per 1660 egzempliorių – paties kūrėjo rūpesčiu ir lėšomis į Panevėžį atkeliavo 1997-aisiais, antroji – su kiek daugiau knygų – 2000 metais.
Po K. Barėno mirties rašytojo žmonos M. Barėnienės pastangomis, tarpininkaujant Kultūros ministerijai ir padedant Lietuvos ambasadai Didžiojoje Britanijoje, į Panevėžį atkeliavo trečioji siunta — K. Barėno archyvas ir asmeninės bibliotekos spaudiniai – knygos ir periodika
„Paskutinę nedidelės dalies knygų ir archyvo siuntą gavome 2011 metais“, – sako Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja.
Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Audronė Palionienė sako, kad rašytojo Kazimiero Barėno palikimas Panevėžiui – didelė vertybė.
Dabar, apžiūrint rašytojo sukauptas knygas, skaitant įrašus, dedikacijos, norisi kuo daugiau sužinoti apie jas dovanojusį žmogų.
K. Barėnas vertas panevėžiečių pagarbos ir atminimo. Kaip sako A. Palionienė, jis – neeilinė lietuvių diasporos asmenybė.
Rašytojas, vertėjas, leidėjas savo viso gyvenimo veiklą buvo susiejęs su lietuvišku spausdintu žodžiu, jo rašymu, leidimu, sklaida.
K. Barėnas – tikroji pavardė Barauskas – gimė 1907 m. gruodžio 30 d. Tačiau jo gimimo diena laikoma kita, nes pagal naujo stiliaus kalendorių tai buvo 1908 m. sausio 12 d. Jis gimė Stanionių kaimo vienkiemyje, Panevėžio rajone. K. Barėnas mirė 2006 m. kovo 17 d. Londone, ten ir palaidotas.
Būsimo rašytojo literatūros pomėgis atsiskleidė jam dar besimokant Panevėžio berniukų (dabar Juozo Balčikonio) gimnazijoje.
Jo eilėraščius, trumpus prozos bandymus, straipsnius spausdino „Panevėžio balsas“, „Kultūra“, „Žaizdras“, „Varpas“, „Lietuvos aidas“.
Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigęs lituanistikos ir pedagogikos studijas, K. Barėnas dirbo universiteto administracijoje, bendradarbiavo spaudoje.
1944 metų liepos pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Gyvenimo kelionė tęsėsi Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje, vėliau – Didžiojoje Britanijoje.
Ši šalis nuo 1947-ųjų tapo K. Barėno namais. Čia atsiskleidė visapusiška jo asmenybė.
Atplėštam nuo tėvynės, ji visada rašytojui buvo svarbi – nors ir būdamasdamas toli, jis visus savo darbus ir veiklą skyrė Lietuvai ir lietuviams, gyvenantiems už geležinės uždangos.
Penkių novelių knygų ir keturių romanų autorius paliko pėdsaką ir kaip vertėjas. Išleista keletą jo iš anglų kalbos į lietuvių verstų knygų.
Šio žmogaus paliktas pėdsakas iš tikrųjų ryškus. Jis – ir Didžiosios Britanijos lietuvių metraštininkas, parengęs informacinę-istorinę apybraižą apie Didžiosios Britanijos lietuvius – knygas „Britanijos lietuviai, 1947–1973“, „Britanijos lietuviai, 1974–1994“ .
Vadovaudamas „Nidos“ knygų klubui, K. Barėnas leido ne tik knygas, bet ir sieninius kalendorius su tekstais. Redaktorius juose pateikdavo ištraukų iš lietuvių rašytojų kūrinių, įdomesnių, retesnių žodžių iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno, nemažai smulkiosios tautosakos.
Rašytojo kūryba ne kartą buvo aukštai įvertinta. Romanas „Tūboto gaidžio metai“ apdovanotas Vinco Krėvės literatūrine premija, „Beragio ožio metai“ – JAV Lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija.
1997 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties proga už nuopelnus lietuviškai knygai K. Barėnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
A. Palionienė pasakoja įdomią gausios bibliotekos kaupimo istoriją sužinojus iš paties rašytojo atsiminimų. Pirmosios jo bibliotekėlės knygos atsirado, kai atvažiavo mokytis į Panevėžio berniukų gimnaziją.
Gimnazistas daug skaitė, knygas jis imdavo iš gimnazijos bibliotekos bei Elžbietos Jodinskaitės vadovaujamos viešosios bibliotekos – Centralinio knygyno (taip tuomet jis buvo pavadintas).
Bet jam vis knietėjo ir kai ką savo turėti: „<…> tegu ir iš nepaprastai liesos kišenės stengiausi nusipirkti „Keturis vėjus“. Po truputėlį susipirkau tada ėjusį „Skaitymų“ žurnalą, bet mano komplektą išardė bičiulis, kuriam prireikė kelių numerių. <…> Ir knygų truputį sukaupiau. Deja, kraustydamasis į Kauną, didžiąją dalį su visa etažere atidaviau nugabenti į tėviškę.“
Kaune, kur K. Barėnas praleido 15 metų, jam teko pradėti rinkti savo biblioteką iš naujo. Tikra biblioteka ėmė augti, kai jos savininkas laisvu nuo studijų metu pradėjo užsidirbti.
Jį domino retesnė literatūrinė periodika. Turėjo ir universitetinius, visus Humanitarinių mokslų fakulteto leidinius. Kaip jis pats rašo, lankydavosi antikvariate, kur įsigydavo ir retesnių knygų.
Tačiau su Lietuvoje kaupta biblioteka atsisveikino, kai teko trauktis į Vakarus, tik nėra žinių, kur ją padėjo. Gyvendamas Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovykloje, jis ir vėl rinko knygas, tačiau 1947 metais, kai Neustadto kareivinėse vyrukai norėjo pasišildyti patalpas „nutvėrę kuro“, kilo gaisras ir jos sudegė. „Nespėjau savo popierinių turtų išnešti“, – apgailestauja K. Barėnas.
„Dabar saugoma K. Barėno asmeninė biblioteka buvo sudaryta jam jau gyvenant Didžiojoje Britanijoje. Tik negalima sakyti, kad išliko viskas, ką K. Barėnas per savo gyvenimo metus emigracijoje sukaupė“, – sako bibliotekos darbuotoja.
K. Barėno atsiminimuose gausu medžiagos apie bibliotekos kaupimą: „Per daug knygų susirinko, ir kai kurios jų gal mažiau buvo įsidėmėtos. O paieškoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Spintose jas teko dėti lentynose po dvi eiles viena už kitos, nešti į sandėlį, prisidėti krūvas visur kambariuose, spintose ir šiaip kur pakliuvo.“
Kai knygos nebetilpo į spintą, lentynas, buvo dedamos keliomis eilėmis. Vėliau dalis knygų buvo išdalyta, dovanota.
Rengiant siuntas į Panevėžį stengtasi kuo mažiau dėti knygų anglų kalba. Manyta, kad jos skaitytojų nedomins.
„K. Barėnas manė, jog Lietuvai esanti vertinga ir reikalinga tik lietuviškoji jo bibliotekos dalis. Tačiau skaitytojų susidomėjimas angliškomis ne ką mažesnis nei lietuviškomis“, – tvirtina A. Palionienė.
Dar viena G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugojama vertybė – K. Barėno rankraščių fondas.
Asmeninis rašytojo archyvas – visą gyvenimą kaupti rankraščiai, dokumentai bei ypač vertinga ir išsami korespondencija.
1 600 vienetų, 15 000 lapų įvairių dokumentų: rankraščiai, mašinraščiai, kompiutraščiai lietuvių ir anglų kalbomis, meno kūriniai, reprodukcijos, atvirukai, fotografijos, garsajuostės. Štai kiek vertingos medžiagos paliko rašytojas.
Labai įdomus korespondencijos archyvas. A. Palionienė sako, kad jame – 800 laiškų siuntėjų ir adresatų, o pačių laiškų – daugiau nei 7 000 .
Kazimieras Barėnas apie 1980 metus.
Laiškai rašyti Barėnams, taip pat jų pačių rašyti – nuo 1941 iki 2011 metų.
Skaitydamas laiškus jauti tarsi susitiktum ir bendrautum su viso pasaulio lietuvių kultūros atstovais.
Juk čia yra Vydūno, Vaclovo ir Mykolo Biržiškų, Jono Griniaus, Aleksandro Štromo, Vandos Sruogienės, Stasio Santvaro, Kazio Bradūno, Bernardo Brazdžionio, Alės Rūtos, Eduardo Cinzo, Henriko Nagio ir daugelio kitų Lietuvos kultūrai nusipelniusių asmenų laiškų.
Kolekcijoje galima rasti svarbių K. Barėno dokumentų, retų nuotraukų iš 1944 metų gyvenimo Vokietijos stovyklose, darbo Didžiojoje Britanijoje tekstilės fabrike, visuomeninės bei leidybinės veiklos Londone. Daug išeivijos lietuvių žymių žmonių nuotraukų, Londono istorinių architektūros paminklų, miesto vaizdų,
Beje, niekur iki šiol neskelbtą K. Barėno poeziją pagal jo rankraštį publikavo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Tai poezijos rinktinė „Prabėgančios stotys“, kurioje didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944–1947 m.
K. Barėno vardas dažniau minimas kiekvienų metų sausio mėnesį, kai G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka teikia premijas jauniesiems rašytojams.
K. Barėno premija – rimtas ir svarus literatūrinis apdovanojimas. Ji įsteigta prieš devynerius metus, siekiant paskatinti jaunus gabius prozininkus. Premijos sumanytojai – lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje veikėjai, kraštiečiai K. ir M. Barėnai.
Premija skiriama už per pastaruosius dvejus metus išleistą geriausiai vertinamą jauno – iki 35 metų – rašytojo prozos knygą. Premijos steigėjas – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Šios bibliotekos salėje šiemet – kaip visada sausio 12-ąją, K. Barėno gimimo dieną, vykusi devintoji premijos teikimo šventė buvo skirta Klaipėdoje gyvenančiai jaunajai rašytojai Virginijai Rimkaitei.
Tarp ankstesnių premijos laureatų – Kazimiera Kazijevaite-Astratovienė, Andrius Jakučiūnas, Ieva Toleikytė, Aleksandra Fomina, Jurga Tumasonytė ir kt. Pirmoji premijos laureatė buvo prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė.
Šiemet laureatės pasveikinti buvo atvykusi garbinga viešnia – Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, JAV lietuvių bendruomenės veikėja, etnologė.
Garbaus išeivijos rašytojo Kazio Bradūno dukra premijos teikimo ceremonijoje pasakojo apie dviejų garsių išeivijos rašytojų – K. Barėno ir savo tėvo – bendradarbiavimą. Abu juos siejo literatūros meilė, Lietuvos ilgesys. E. Bradūnaitė-Aglinskienė sako, kad nors K. Barėno savo kelyje nebuvo sutikusi, apie jį gerai žino iš kūrybos, laiškų, iš pasakojimų.
Tėvams jau pasitraukus iš Lietuvos, Vokietijoje gimusi moteris pasakojo, kad ir pabėgėlių stovykloje, ir vėliau įvairiose šalyse lietuviams įsikūrus, kultūrinis gyvenimas nebuvo apmiręs, o tiesiog kunkuliavo. Juk tarp pasitraukiusiųjų buvo daug inteligentų. Beje, rašytojų iš Lietuvos tuomet pasitraukė bene 70 procentų. Visų jų tikslas išeivijoje buvo išlaikyti, išsaugoti lietuvybę.
K. Bradūnas (1917– 2009 m.) – lietuvių poetas, publicistas, ilgą laiką gyvenęs ir kūręs JAV, o 1994 metais sugrįžęs gyventi į Lietuvą. Su K. Barėnu – Didžiosios Britanijos lietuvių rašytoju, vertėju, spaudos darbuotoju jie susirašinėjo, yra išlikę nemažas pluoštas abiejų rašytojų laiškų.
Į Panevėžį atvykusi E. Bradūnaitė-Aglinskienė per renginį G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai dovanojo apie 80 K. Barėno laiškų rašytų K. Bradūnui.
Ši dovana puikiai papildė vertingą K. Barėno kultūrinio palikimo archyvą.
