Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaras Arūnas Astramskas daug laiko praleido Kauno regioniniame valstybės archyve tyrinėdamas mūsų krašto istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.

Kaune išsaugota Panevėžio istorija

Kaune išsaugota Panevėžio istorija

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Kauno regioninis valstybės archyvas išsiskiria iš kitų regioninių archyvų tuo, kad jame saugomi buvusios Kauno gubernijos įstaigų dokumentai.

Taip pat ir iš kadaise jai priklausiusio Panevėžio miesto bei apskrities.

Nuo XIX amžiaus vidurio

Kauno gubernija buvo įsteigta caro Nikolajaus I įsakymu – jos atsiradimo metais nurodomi 1843-ieji.

Gubernija buvo sudaryta iš septynių apskričių, anksčiau priklausiusių Vilniaus gubernijai. Tarp jų „perkraustytųjų“ atsidūrė ir Panevėžys.

Daug laiko Kauno regioniniame valstybės archyve praleidęs tyrinėdamas mūsų krašto istoriją Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaras Arūnas Astramskas sako, kad šis archyvas specifinis tuo, jog saugo mūsų regionui ir miestui svarbius XIX amžiaus vidurio–XX amžiaus pradžios dokumentus. Tarp daugybės kitų, mat, kaip aiškina istorikas, Kauno gubernija egzistavo iki 1915 metų, jos centras ir svarbiausios įstaigos buvo Kaune, tad fondai ten susikaupė nemenki.

„Nežinau, kokios bendros apimtys, bet yra šimtai tūkstančių bylų“, – išlikusių dokumentų gausą pabrėžia daktaras A. Astramskas.

Archyvai kaupėsi įvairioms įstaigoms tiesiog vykdant kasdienę savo veiklą. Todėl, pasak istoriko, to laikmečio dokumentai pagrinde yra darbiniai – visai kaip ir dabar susiformuojantys bet kurios įstaigos veikloje. Tiesa, dabar jau turintys istorinę reikšmę.

Daktaro A. Astramsko teigimu, Panevėžiui aktualios dvi archyvinių fondų grupės. Tai – bendrieji Kauno gubernijos įstaigų fondai ir atskiri Panevėžio įstaigų fondai. Kalbant apie pastaruosius, jo teigimu, dažnai yra ne vien miesto, bet visos apskrities įstaigų dokumentai. Tarkime, valsčių valdybų, Panevėžio amatininkų valdybos dokumentai, siekiantys apie šimtą metų, įvairių finansinių įstaigų dokumentai, apskrities policijos viršininko dokumentai ir panašiai.

Kaune galima aptikti ir įvairių mokyklų fondų. Pavyzdžiui, bajorų mokyklos, įvairių pradinių mokyklų. Dalis jų, pasak istoriko, mažesni, kiti – didesni.

Archyve saugomi ir Panevėžio cerkvės, Panevėžio kalėjimo dokumentai. Taip pat yra Panevėžio apskrities policijos viršininko dokumentai. Pastarasis fondas, daktaro A. Astramsko vertinimu, nėra labai didelis, tačiau galima pažiūrėti įvairių policijos tarnautojų asmens bylas, įvairius nurodymus gyventojam.

Istorikui vienas įdomesnių dokumentų – 1913 metais išduoti leidimai važinėti automobiliais. Taip pat galima aptikti nemažai žinių apie prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą.

„Policija rinko žinias, kiek gyveno Austrijos ar Vokietijos pilietybę turinčių asmenų, apie tai, kokios buvo gyventojų nuotaikos karo pradžioje“, – pasakoja muziejaus direktorius.

A. Astramsko teigimu, caro valdžia buvo liepusi deginti namus ir pasėlius, tad galima surasti ir įvairių ataskaitų, kaip tai vykdyta ir kiek plačiai.

1883-ųjų Kauno gubernijos žemėlapis, taip pat saugomas buvusio jos centro archyvuose. KAUNO REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

1883-ųjų Kauno gubernijos žemėlapis, taip pat saugomas buvusio jos centro archyvuose. KAUNO REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Portreto naikinimas – politika

Kaune saugomas Panevėžio rotušės fondas taip pat nėra didelis. Pasak daktaro A. Astramsko, jį sudaro apie 15 bylų.

„Rotušė tuo metu buvo ir administracinė įstaiga, ir kartu teismas“, – sako istorikas, tad išlikę įvairių bylų nuosprendžiai, rotušės išlaidų ir pajamų dokumentai, spręstų bylų sąrašai…

Be lokalių fondų, kaip minėta, yra ir bendrieji, apimantys visą Kauno guberniją. Juose taip pat galima aptikti ne vieną su Panevėžiu susijusį dokumentą. Bene pagrindinis yra Kauno civilinio gubernatoriaus kanceliarijos fondas, kuriame daugiau nei 25 000 bylų.

„Kartais archyvai gali patenkinti šį poreikį, o kartais ir ne, nes nėra išlikusių dokumentų. Tada reikia ieškoti kitų šaltinių.“

Daktaras A. Astramskas

Daktaras A. Astramskas pasakoja, kad fonde yra keli skyriai: bendrasis, politinis, slaptasis. Šiuose dokumentuose galima aptikti įvairius nurodymus gyventojams, yra evakuacijos 1915 metais dokumentai, taip pat galima rasti informacijos apie įvairius smulkius nusižengimus. Pavyzdžiui, apie telegrafų gadinimą Ramygaloje. Saugomi ir leidimai steigti fotoateljė, knygynus, bibliotekas, pasų išdavimo abėcėliniai sąrašai ir kitos „smulkmenos“.

Politinis ir slaptasis skyriai susiję su įvairiais politiniais persekiojimais.

„Ten yra ir įvairios 1863 metų sukilėlių bylos, sąrašai, turto konfiskavimas, tremtys, prašymai grįžti iš tremties ir leidimai arba neleidimai grįžti. Taip pat yra įvairūs kiti tais laikais politiniais nusikaltimais laikyti dalykai“, – sako pašnekovas ir kaip pavyzdžius pateikia caro portretų niokojimą, slaptų lietuviškų ir lenkiškų mokyklų bylas, įvairias bylas dėl viešo kalbėjimo lenkų kalba bei lenkiškų iškabų.

„Toks labai didelis klodas dokumentų“, – patikina daktaras A. Astramskas.

Kauno archyvarai saugo mūsų regionui ir miestui svarbius XIX amžiaus vidurio–XX amžiaus pradžios dokumentus. KAUNO REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Kauno archyvarai saugo mūsų regionui ir miestui svarbius XIX amžiaus vidurio–XX amžiaus pradžios dokumentus. KAUNO REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Atsiskleidžiantis gyvenimas

Pačiam istorikui įdomiausias fondas, kuriame saugomi Kauno gubernijos draugijų veiklos komisijos dokumentai. Jo teigimu, čia galima rasti įvairių leidimų steigti draugijas, jų ataskaitos, draugijų uždarymo dokumentai – ir ne vien Panevėžio, bet visos gubernijos.

Pasak daktaro A. Astramsko, Kauno regioninis valstybės archyvas nestokoja intriguojančios medžiagos.

„Iš dokumentų aiškėja XX amžiaus pradžios Panevėžio bendruomenės gyvenimo detalės: konkurencija tarp labdaros organizacijų dėl statuso bei rėmėjų, caro valdžios nenoras leisti katalikiškų labdaros draugijų, jos traktuotos kaip lenkiškos ir politiškai pavojingos“, – vardija jis.

Viena tokių buvo Panevėžio katalikų labdarių draugija. XX amžiaus pradžioje šiai draugijai įsteigti prašyta valdžios leidimo, tačiau caro valdžiai suskaičiavus, kiek draugijoje bus lenkų ir ne lenkų, pasirodė, kad bus kuriama pavojinga lenkiška organizacija. Tad to daryti neleista. Tik po kelerių metų ši draugija mieste įkurta, kai kituose miestuose jau veikė.

Istorikas pasakoja radęs paradoksalius dokumentus apie vieno visuomeninio klubo uždarymą. Moterys Panevėžyje buvo įkūrusios pirmą žydų moterų labdaros organizaciją, tačiau, remiantis dokumentais, vyrai nebuvo tuo patenkinti ir bandė panaikinti konkurentę, darė jai kliūtis.

„Abi organizacijos buvo labdaros ir konkuravo dėl aukų, o labdaros davėjų nebuvo daug“, – aiškina galimą nesantaikos priežastį muziejaus direktorius.

Vienas jį išties nustebinusių radinių buvo spektaklių XIX amžiaus Panevėžyje afišos. Įdomu buvo vartyti žydų mokyklų mokytojų anketas su portretinėmis nuotraukomis ir stebėti jose atsispindinčius kontrastus.

„Tai yra šimtai žydų mokyklų mokytojų portretų. Buvo labai keista ir įdomu žiūrėti, nes tarp konservatyvios daugumos dalies mokytojų būta labai modernizuotų ir šiuolaikiškų inteligentų“, – pasakoja daktaras A. Astramskas.

Ne visi 1843–1915 metų dokumentai atsidūrė Kaune. Fotografijoje – Panevėžyje ir apie Panevėžį išleisti Kauno gubernijos leidiniai, saugomi Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOS nuotr.

Ne visi 1843–1915 metų dokumentai atsidūrė Kaune. Fotografijoje – Panevėžyje ir apie Panevėžį išleisti Kauno gubernijos leidiniai, saugomi Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. PANEVĖŽIO APSKRITIES G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOS nuotr.

Galimybė ieškoti

Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus, Kauno regioninis valstybės archyvas sergsti daug praeities perliukų – pats prieš keletą metų jame rado Panevėžio žydų bendruomenės šeimų sąrašą, bajorų sąrašą. Yra ir spaudos draudimo laikotarpio dokumentų, knygnešių bylų. Galima aptikti 1871 metų bylą apie piktinančias dainas Panevėžyje dainavusį asmenį, 1895 metų kaltinimus Panevėžio gyventojui valstiečiui, turėjusiam lietuvišką antivyriausybinę brošiūrą. Yra 1915 metais Panevėžio apskrityje policijos priežiūroje esančių asmenų sąrašas bei daugybė kitų.

Kokios dar mūsų krašto istorijos žinios ir įdomybės slypi archyvo lentynose, sunku ir įvertinti, nes dokumentai Kaune tik saugomi, o nagrinėja juos jau istorikai ir istorija besidomintys asmenys.

„Tų bylų archyve yra labai daug. Jose gali būti paskirų įdomių dokumentų, bet norint susidaryti bendrą vaizdą, reikia perversti labai daug popieriaus“, – sako istorikas.

Jo teigimu, jei ieškoma žinių apie konkretų asmenį – pavyzdžiui, mokytoją, – byla bus vienoje vietoje, žinios apie jo paties mokslus kitoje, apie kitą jo veiklą – trečioje. Šias pabiras detales reikia sujungti į vieną.

„Retai būna, kad atsiverti bylą ir ji jau būna kaip baigtas straipsnis“, – dėsto apie archyvų specifiką daktaras A. Astramskas.

Kartais tenka susidurti ir su nesėkme, nes ne visi dokumentai pateko į archyvus.

„Šiek tiek apmaudu, kad nėra kai kurios informacijos, – pripažįsta istorikas. – 1915 metais Kauno gubernija rinko informaciją apie visose apskrityse buvusias draugijas. Kelių apskričių policijos viršininkai atsiuntė, o Panevėžio – neaišku, ar neatsiuntė, ar nepateko į archyvą, ar nespėjo atsiųsti, nes vyko karo veiksmai.“

Taigi dabar tokia informacija iš Šiaulių, Ukmergės turima, o iš Panevėžio – ne. Laimė, kad išliko kitų ją atspindinčiu dokumentų.

Archyvas yra tik galimybė, o ko ten ieškoti, sprendžia istorikas, patvirtina daktaras A. Astramskas.

„Kartais archyvai gali patenkinti šį poreikį, o kartais ir ne, nes nėra išlikusių dokumentų. Tada reikia ieškoti kitų šaltinių“, – sako, kad tyrinėtojams tai ne priežastis nuleisti rankas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų