Albertas Valikonis – vienas iš šiam darbui labiausiai atsidavusių Užgavėnių kaukių drožėjų. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kaukės be baimių – su šypsena

Kaukės be baimių – su šypsena

Netrukus ir Panevėžyje šurmuliuosiančiose Užgavėnių šventės eitynėse dėmesį trauks ryškių persirengėlių kaukių išraiškos bei grimasos.

Atrodo, kad per šimtmečių bičiulystę su medžiu žmogus atskleidė visas jo galimybių ir naudų paslaptis. Gabiose rankose iš medžio gali gimti tikri šedevrai. Vienas įdomesnių medžio ir drožėjo bendrystės vaisių – Užgavėnių kaukės.

Linksmi veidai

Kaip sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis, jų kūrimas – pati tikriausia ir gryniausia tautodailė.

Daug įvairių tautodailės sričių su metais kito, rado naujas formas, išraiškas, kūrybos priemones ir medžiagas, daug kas ir užsimiršo. O Užgavėnių kaukės – vis tokios pat, su išraiškingais velnių, ožių, raganų, daktarų, pirklių žydų ir kitų personažų veidais, be jokių išskirtinių laikmečio bruožų ar naujų vėjų.

Tik, deja, tokias tradicines Užgavėnių kaukes kuriančius tautodailininkus, pasak S. Kronio, dabar galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Ir taip ne tik Aukštaitijoje – visoje Lietuvoje.

Drožėjai mieliau imasi kitų veiklų – šią gal ne visai rimta laikydami. Užtat labai smagu Užgavėnių kaukių kūrėjų, ir gana neprastų, vis dar sutikti ir Panevėžyje.

Vienas iš jų – Albertas Valikonis – šiuo metų savo Užgavėnių kaukes pristato Smėlynės bibliotekoje veikiančioje personalinėje parodoje.

Čia įvairiaspalvės kaukės sulaukia didelio lankytojų susidomėjimo. Užsukusieji į biblioteką stabteli ties stendais, apžiūri, atkreipia dėmesį, kokie tų kaukių veidai įdomūs, nepikti ir labai linksmi.

Darbų autorius patikina, jog būtent to jis ir siekė: „Gyvenime ir taip daug visokių baimių. Nebereikia gąsdinti. Ir linksmos kaukės savo tikslą pasieks – žiemą išvarys“.

Smėlynės bibliotekoje veikia tautodailininko Alberto Valikonio sukurtų Užgavėnių kaukių paroda. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Smėlynės bibliotekoje veikia tautodailininko Alberto Valikonio sukurtų Užgavėnių kaukių paroda. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Grožis baisume

Lietuviškos Užgavėnių kaukės – ne šiaip koks veido dangalas, tai ypatingas šventės ženklas, per amžius išsaugojęs savo paskirtį ir svarbą. Kokios Užgavėnės be šurmuliuojančių persirengėlių, o kiekvienam jų kaukė tiesiog būtina.

Anksčiau kaukes, sakoma, klumpdirbiai ar kiti nagingesni meistrai gamindavo. Neturtingesni patys jomis rūpindavosi, kartais net nuo vasaros – miške ieškodavo tinkamo medžio ar žievės gabalo, pasidėdavo praversiančių pakulų, kailių, kitų medžiagų.

Kaukėms reikia daug – ir medžio žievės, ir avikailio, gyvulių kaukolių, kartono. O pagaminus tenka ir specialių drabužių prie jos paieškoti – išverstų kailinių, margų ilgų sijonų ir pan.

Žiūrint į parodoje eksponuojamas A. Valikonio kurtas kaukes, nesunku įsivaizduoti, kaip jos galėtų atrodyti ant kiekvieno personažo su pritaikytais drabužiais, kartu nešiojamais reikmenimis, ir štai matai persirengėlių būrį – raganas, ožius, vengrus, žydus, giltines, arklius ir kita.

Kaukės nuo seno paprastai turėdavo negražaus žmogaus bruožų – ilgos, kreivos nosys, asimetriškos akys, vos keli dantys, pasišiaušę plaukai. Išradingi kaukių kūrėjai tiems plaukams, barzdoms, ūsams naudodavo pakulas, linus, arklių uodegas, avikailį. Kad būtų dar įspūdingiau, kaukės spalvinamos ryškiomis spalvomis.

Prie galvos virvute pririšamos kaukės, nors kartais ir labai baisias norėta padaryti, dažniausiai šypsosi.

Tokios ir bibliotekoje parodoje eksponuojamos kaukės – ne itin dailių veido bruožų, bet linksmos ir mielos.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Medis atsiveria meistro rankose

Visos A. Valikonio kaukės drožtos iš liepos. Meistras tikina, kad būtent šis medis labiausiai tinka ir drožėjui, ir kaukės dėvėtojui – lengviausias.

Žvelgiant į išraiškingus linksmų raganaičių ar kitų personažų veidus neatrodo, kad čia būtų sudėtingas, ilgo pasiruošimo ir išmanymo pareikalaujantis darbas – viskas taip žaisminga ir, regis, paprasta.

Tačiau kad galėtum į rankas paimti tokią kaukę, pasirodo, reikia daug – ir laiko, ir medžiagų, ir kruopštaus darbo.

Visų pirma, kad ir tos pačios liepos gauti nėra taip paprasta. Tai ne tas masiškai auginamas ir pardavinėjamas medis. A. Valikonis sako, kad tik gerų bičiulių, pažįstamų dėka pavyksta sužinoti, kur žaibas į liepą trenkė, kur ji šiaip nuvirto ir kur galima gauti medienos.

Paskui tą liepą reikia gerai išdžiovinti – droši iš šlapio ar drėgno medžio, kaipmat kakta ar visas veidas perskils. Medis per savaitę ar mėnesį neišdžiūva.

O kai meistras supranta, kad mediena jau tinkama, – drožia, bet tik taip, kad kaukė būtų ir dėvėti patogi, ir tradicijoms nenusižengtų. Sugalvojama veido išraiška, spalva, puošyba.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Virtuvė ne tik maistui

Tautodailininkas sako, kad personažus pasirinkti nesunku, daug jų žino dar iš vaikystės. Ramygalos seniūnijoje, Debikonių kaime augęs vyras prisimena ten visada smagiai švęstas Užgavėnes. Būrys persirengėlių sėsdavo į roges, važinėdavo po kaimus. O susisodinę į roges vaikus, neretai juos ir į pusnį išversdavo, kad kuo daugiau juoko, linksmybių būtų.

Dabar drožėjas, be tradicinių kaukių, mėgsta ir po metų simbolio snukutį išdrožti – pernai Užgavėnių kaukė buvo kiaulaitė, o dabar pelė jau baigiama.

Prie kaukių tautodailininkas sako prisėdantis kone kiekvieną dieną, tiksliau, vakare, po darbų.

„Medžio turiu, įrankius taip pat, tad sėdžiu virtuvėje ir šiukšlinu“, – juokiasi A. Valikonis.

Tiesa, virtuvėje ne tik kaukes – ir šaukštus bei kitus smulkesnius darbelius drožia. O tų įspūdingų šaukštų jau tiek, kad ir parodose gali rodytis. Netrukus juos turėtų pamatyti ir Ramygalos bibliotekos lankytojai.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Iš kartos į kartą

A. Valikonio drožiniai įdomūs – kuriami iš vientiso medžio, atskirų detalių prie jų neklijuojant. O įvairių darbų tikrai daug.

Gimtinės sodyboje esančiose dirbtuvėse – savaitgaliais ir per atostogas – jis drožia didesnius kūrinius.

Šiuo metu įgyvendinami net keli seniai puoselėti sumanymai – daromos šventojo Huberto bei šventojo Martyno skulptūros, o iki Motinos dienos tikisi spėti sukurti mamos su vaiku ant rankų skulptūrą.

A. Valikonis sako, kad jam patinka visų Lietuvoje augančių medžių mediena – ne tik ąžuolas, liepa ar šaukštams tinkamiausia obelis. „Medis kaip plastilinas, viską iš jo galima daryti ir padaryti“, – sako meistras.

„Medis kaip plastilinas, viską iš jo galima daryti ir padaryti.“

A. Valikonis

Tautodailininką žavi visų sodo medžių spalvos bei raštai – net akys sublizga, kai pradeda pasakoti apie vyšnios, slyvos, jos šaknų ir kitų augalų išraiškingą medieną.

„O koks šaltekšnio grožis!“ – žavisi tautodailininkas.

Patinka jam ir alksnis, ir spygliuočiai – eglė, pušis, tinkančios įvairiems sumanymams, pavyzdžiui laimės paukštėms – gulbėms kurti.

Tik štai šaukštų iš spygliuočių geriau nė nepradėti – netinka šis medis su maistu, net jo skonį gali pakeisti.

Visas medžio ir jo galimybių paslaptis A. Valikonis tikisi perduoti anūkui Vincukui. Nors berniukui dar tik treji, jau ypač domisi senelio darbais. Jam norisi ir kaltelį, ir kitus įrankius palaikyti, o žaisti labiausiai mėgsta su senelio drožtomis figūrėlėmis.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Antrasis medžio gyvenimas

Tautodailininkas pasakoja, kad ir jo tėvelis buvo labai nagingas meistras – auksines rankas turėjo, ko reikėdavo, tą ir pagamindavo – baldus, karstus, lagaminus ar kita.

O senelis buvo kalvis, tad, ko gero, dėl to ir A. Valikonis metalo darbams neabejingas. Ne vienas jo kūrinys iš metalo nukaltas. Neretai jis ir teptuką į rankas ima – mėgsta tapyti.

Meniškos prigimties vyras ne kartą Panevėžio rajono bibliotekose rengė parodas. Jose buvo galima pamatyti jo darbus istorinėmis temomis, iliustraciją K. Donelaičio „Metams“, šventųjų Roko, Jurgio, Barboros, Florijono figūras, rūpintojėlį…

Laikantis senų tradicijų kai kurie darbai nudažyti, nes juk ir praeityje liaudies skulptūros būdavo dažomos.

A. Valikonis yra ir Panevėžio regiono tautodailininkų parodų dalyvis, konkursuose garbingas nugalėtojų vietas užėmęs. Taip pat gerai žinomos meistro kuriamos prakartėlės. Lietuvos Pranciškonų ordino organizuotame prakartėlių konkurse A. Valikonio darbas vienais metais buvo pripažintas meistriškiausiu Lietuvoje. Jo kurtą prakartėlę įsigijo nuostabia kolekcija garsėjantis Rokiškio krašto muziejus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų