Iš Jotainių pusės įvažiuodami į Katinus matysite daug dešimtmečių čia stūksantį malūną.

Katinuose – dar katino dienos

Katinuose – dar katino dienos

Apie Panevėžio rajone esančius Katinus žino visa Lietuva – šio kaimo vardas plačiai nuskambėjo, kai valdžia pažadėjo, bet neištesėjo į jį atkelti Valstybinių miškų urėdijos centrinę būstinę. Nepaisant to, vietiniai tvirtina, jog čia gera gyventi – turbūt ne šiaip sau dar tarpukary apie Katinus kalbėta kaip apie „ponišką ir karališką“ kaimą.

 

Respublikinės svarbos įstaigos – Valstybinių miškų urėdijos centrinės būstinės Katinuose nėra. Ir nebus.

Kitiems vėjams papūtus urėdai kuriasi Kazlų Rūdoje, o Katinuose jau tyla kalbos apie galimą šio kaimo suklestėjimą.

Ne tik Katinams – visam Panevėžio rajonui apmaudu, kad urėdai šiame krašte nebesukels smagaus įkurtuvių šurmulio.

Nors, tiesą sakant, tiek tos bėdos – Katinai gražiai gyvuoja ir gyvuos toliau. Nesugriuvęs, neprasigėręs, neištuštėjęs kaimas ir be lauktųjų miškininkų turi daug – patogią vietą, vaizdingą gamtą, darbščius ir savą kraštą mylinčius žmones.

Ne taip seniai čia gyvenanti, bet ši kaimą visa širdimi pamilti spėjusi Irena Juozilaitienė kviečia pasivaikščioti ir pasižvalgyti po Katinus.

Bene didžiausia jo įžymybė ir svarbiausia kaimo vieta – pastatas, kuriame turėjo įsikurti urėdijos būstinė. Dar prieš keletą metų šis pastatas – Katinų pagrindinė mokykla – buvo pilnas gyvybės. Sumažėjus mokinių skaičiui mokykla uždaryta. Buvusioje mokykloje įkūrė kultūros centrą, biblioteką, kampelį bendruomenei.

Katinų centre, buvusiuose kultūros namuose dabar veikia tik koplytėlė. 

Kol kas čia daugelio katiniškių traukos vieta. Čia ošia ir vietinių mėgstama, senas tradicijas turinti rugpjūčio pabaigoje organizuojama garsioji šventė „Baigiasi katino dienos“.

Katinų gyventojai jos metu išlydi gražiausią metų laiką – vasarą – ir pasirengia naujam – rudens etapui.

Katinų senbuvis Bronius Klementavičius sako, kad tradicija gražiai užbaigti šiltąsias „katino“ dienas nuo seno kaime gyvavusi. Tą šventę vietiniai taip pavadino, matyt, pabrėždami išskirtinį savojo kaimo vardą.

Buvo laikas, kai Katinuose ir žmonių, turėjusių Katino pavardę, nemažai gyveno.

„Ne vienos Katino šeimos anksčiau čia gyventa. Gaila, dabar nė vienos neliko. Užtat keturkojų katinų bene kiekvienoje sodyboje net po kelis surasi“, – juokiasi B. Klementavičius.

Susitikimai koplytėlėje

Prie liūdnesnių krašto reginių galima, ko gero, priskirti apgailėtinos būklės buvusį Katinų vaikų darželį – stūkso tas kadaise gyvas pastatas visiškai apleistas. Tik vienam kiek sutvarkytame kampiniam kambarėlyje dar glaudžiasi kaimo medicinos punktas.

Pačiame Katinų centre dar vienas liūdno likimo statinys – buvę kultūros namai bei administracinis pastatas. Dar, regis, visai neseniai, prieš keletą metų ir jame gyvenimas virė. Vykdavo repeticijos, koncertai, renginiai,

Prie kultūros centro Katinų kaime buvo imtasi iškloti pėsčiųjų takus, įrengti vaikų žaidimo aikšteles ir pan. Visa tai yra – tarp kuplių medžių jaukiame pavėsyje.

Bet į patį pastatą žmonės užsuka retai, tik koplytėlę lankydami – daugiau nieko čia ir nebėra. Kelias žiemas nešildytos, apleistos patalpos nebemielos ir net bauginančios.

Koplytėlę bendruomenė susitvarkė savo jėgomis. Kaip sako I. Juozilaitienė, ir tolesniam jų remontui pinigėlių rajono Savivaldybė skyrė. Tik vis neaiškus patalpų likimas – liks maldos kampelis čia ar bus keliamas kitur – verčia su remontu kiek palūkėti.

Koplytėlė žmonėms labai reikalinga – visą gegužės mėnesį vakarais tikintieji čia renkasi giedoti. Giedama ir birželio bei spalio mėnesiais. Į giedojimus įsijungia ir jaunesni, ir gana garbaus amžiaus moterys, net pats vyskupas buvo į Katinų koplytėlę atvykęs, čia ir vienuolės sesės kotrynietės lankėsi.

„Katinai – kaimas kuriame gera gyventi“, – tvirtino ne vienas čia sutiktas vietinis, atkreipdamas dėmesį į patogų susisiekimą su miestu, čia pat esantį greitkelį, žiemą visada valomus kelius, į draugiškus kaimynus.

Kaimas turi savą upę – pro šalį teka Juoda, o ją užtvenkus atsirado ir tvenkinys. I. Juozilaitienė pasakoja, kad aktyvus ir neapkiautęs Katinų jaunimas ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti aplinką prie tvenkinio, įsirengti patogią pasibuvimo vietą. Ir atrodo, kad jų sumanymas bus puikiai įgyvendintas.

Pastatas, kuriame galėjo būti visų Lietuvos miškininkų lopšys – Centrinė urėdijų būstinė. Kadaise čia veikė Katinų mokykla, dabar įsikūręs Kultūros centras, biblioteka.

Poniškas ir karališkas

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimo centre saugomose žemės vardų anketose yra aplankas, skirtas ir Panevėžio valsčiaus Katinų kaimui.

Nuo 1935 metų visų Lietuvos kaimų mokytojams, o labai nuošaliose vietovėse ir girininkams buvo privaloma, Švietimo ministerijos nurodymu, užpildyti specialias anketas „Žemės vardai“.

Buvo išdalyta tūkstančiai anketų ir mokytojams reikėjo užrašyti kaimo, kuris bus tyrinėjamas, pavadinimą, kokiam jis valsčiui ir apskričiai priklauso, kas pildė anketą ir kieno pasakojimais remtasi.

Į sąrašą reikėjo įtraukti kiekvieną kaimo objektą, anketoje vadinamą „dalyką“ – upelį, raistą, kalną, kelią, pievą ir kt.

Reikėjo nurodyti, kaip tas dalykas vadinamas, kaip jo pavadinimą taria vietiniai, kurioje vietoje jis yra, kaip atrodo, kuo pasižymi.

Anketą apie Katinus pildė šio kaimo pradinės mokyklos mokytoja Magdalena Koncevičiūtė. Taip ir nepaaiškėjus kaimo pavadinimo kilmei, anketoje tik pabrėžta, jog „Katinai visada buvo poniškas ir karališkas kaimas“.

Katinų gyventojai Irena Juozilaitienė ir Bronius Klementavičius pasakoja, kad kadaise čia gyveno ne vienas žmogus pavarde Katinas.

Mokytojai apie šio krašto ypatybes pasakojo vietinis gyventojas Stasys Katinas.

Į anketą įrašytos ir šalia kaimo esančios dvi didelės balos. Viena vadinama Dėline, kita bala – Kudzelė, iš šios ištekėjo mažas upelis.

Dar prie Katinų buvo Lipynės griovys, ariamos dirvos gabalas vadinamas Pakapine, žemės ploteliai – Uodega, Laibučiai, taip pat Dvarlaukis, Žydpievis, Užželnis, Skersinė bei Didžiulė pieva ir Akmuo.

Pamiršta Katininė

Lietuvoje Katinais vadinamų kaimų galima surasti ir daugiau. Tokių esama Pasvalio, Joniškio rajonuose, taip pat netoli Kazlų Rūdos.

O dar po Lietuvą išsibarstę daugybė kaimų ir gyvenviečių panašiais pavadinimais. Yra Katinėliai, Katiniškiai, Katišiai ir pan.

Panevėžio rajone, pasirodo, yra ir Katininė. Bet šį kaimą retas kas žino, o ir surasti jį ne taip paprasta. Kaimas tokiu pavadinimu yra už 18 kilometrų nuo Karsakiškio. Sunkiai surandama ir tarsi visų pamiršta Katininė, pasirodo, Panevėžio seniūnijos kaimas. Kaip teigia seniūno pavaduotoja Danguolė Jankauskienė, praėjusių metų duomenimis tame kaime gyveno keturi žmonės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų