R. Vasiliauskienė sako, kad duona turi savo paslapčių – net ir tinkamai viską padarius, gerai užminkius, tinkamai krosnį iškūrenus, negali žinoti rezultato – pavyks duona ar ne. V. Bulaičio nuotr.

Kasdienė duona – tiesiai iš krosnies

Senųjų amatų puoselėtojai bando į nūdienos gyvenimą sugrąžinti tikrąsias paveldo vertybes.

Artėjant Anykščių Arklio muziejuje esančios senos kaimo trobos link, nosį pradeda kutenti malonus kvapas. Iš pradžių nelabai supranti, iš kur jis, toks pažįstamas, šiltas ir savas sklinda, kol nepamatai prieangyje ant drobės išdėliotų garuojančių duonos kepalėlių. Tiesiai iš krosnies ištraukti, jie čia suguldyti atvėsti ir tarsi su rudeninės gaivos sklidinu pasauliu susipažinti.

Šeimininkės jau pasiekė baigiamąjį edukacinės programos „Duonos kelias“ etapą ir baigia darbą – vilgo karštus kepalėlius vandeniu. O jie, prieangyje išdėlioti, laukia sugrįžtančių ragautojų, programos dalyvių – mokinių.

Būrelis vaikų, šurmuliuodami, kaip tik jau suka į Legų sodybą, kurioje ir pradėjo savo pažintį su duona kasdiene.

Ne, ne su ta, kurios namuose visada į valias ir kuri tarp daugybės produktų dažniausiai nė nepastebima. Šį kartą vaikai susitinka su svarbiausia senojo Lietuvos kaimo vertybe ir maitintoja – namine duona. Kvapnia, skalsia, savo rankomis užauginta ir iškepta – kiekvienos šeimos būtinybe ir turtu.

Pavargę, pilni įspūdžių vaikai apsupa prieangyje garuojančią duoną. Jie jau apžiūrėjo ir pamatė daug –

aplankė ekspozicijas, susipažino su karybos, miesto transporto žirgais, su kaimuose dirbusių arklių istorija, pabuvo manieže, pamatė keramikos, audimo, kalvystės darbų.

O etnografinėje troboje prie senovinės krosnies juos pasitikusi muziejininkė Rita Vasiliauskienė papasakojo apie duonos kepimo būdus, parodė, kaip kepaliukai šaunami į krosnį.

Apžiūrint visą ekspoziciją, klausantis meistrų pasakojimų apie senuosius amatus, jodinėjant laikas pralėkė nepastebimai.

Pradėję ekskursiją nuo duonelės pašovimo į krosnį, po poros valandų jie grįžo į tą pačią sodybą. Čia jiems, gerokai praalkusiems, stalas jau padengtas – garuoja arbata, kvepia dešros ir visi kviečiami prie stalo. Kartu ir pažintis su duona tęsiasi. O dar ir namo jos galės parsivežti.

Duonos kepėja R. Vasiliauskienė sako, kad šios programos tikslas – ne duona aprūpinti. Vedant vaikus, o neretai ir suaugusiuosius, duonos keliu siekiama priminti tikrąją duonos didybę, mokyti vertinti ją taip, kaip ji buvo vertinama ir gerbiama anksčiau.

„Prie duonos kepalo niekas badu nemiršta“, – sako liaudies išmintis.

Svarbu net Mėnulio fazė

Duonos kelias iki stalo labai ilgas. Tai ne tos dvi valandos, kurias reikia pralaukti kepalą į krosnį pašovus. Jeigu pradėsi nuo rugio sėjos, nuo derliaus nuėmimo, malimo skaičiuoti, tai matysi, kiek darbo reikia įdėti, kad duonos riekę turėtum.

Bet ir pats kepimas ne tų dviejų valandų reikalas. Reikia poros dienų, o kartais ir dar ilgiau – pirmiausia duona užraugiama, mediniame kubile užmaišoma. Tik išrauginta ruginė ir kvietinė tešla ilgai minkoma, iš jos formuojami kepalai.

Krosnyje duona kepa iki trijų valandų. Kai kurios šeimininkės iškeptą duoną atpažįsta iš skambesio. Jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba – duona iškepusi. Išimti iš krosnies kepalai suvilgomi vandeniu, pridengiami audiniu ir atšaldomi, tik nenešami į labai šaltą patalpą.

R. Vasiliauskienė sako, kad duona turi savo paslapčių – net ir tinkamai viską padarius, gerai užminkius, tinkamai krosnį iškūrenus, negali žinoti rezultato – pavyks duona ar ne.

„Duona – gyvas daiktas, todėl į daug ką reaguoja ir gali neiškepti tokia, kokios nori. Net Mėnulio fazė turi reikšmės, tešla ne taip kyla. Juk žinome, kad vanduo priklauso nuo šio dangaus kūno pilnaties. Taip pat svarbu ir miltų kokybė, ir šeimininkės nuotaika, ir krosnies kaitra“, – „Sekundei“ tvirtino kepėja.

Autentiškoje 20 amžiaus pradžią menančioje troboje ji visus norinčiuosius supažindina su mūsų etninės kultūros simbolio – duonos – keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės.

Klausytojai išgirsta pasakojimą apie rugių sėjimą, pjovimą, kūlimą, grūdų malimą, duonos raugimą ir užmaišymą. Taip pat atskleidžiami senieji duonos kepimo papročiai, duonos pagerbimo ritualai, tradicijos.

„Du produktai, iš kurių kepama duona, nesikeičia per šimtmečius – miltai ir vanduo. Tačiau kai manęs prašo užrašyti duonos receptą, sakau, kad jo vieno nėra, – kiek šeimininkių, tiek receptų“, – teigia edukacinės programos „Duonos kelias“ rengėja, Legų sodybos šeimininkė R. Vasiliauskienė.

Niūronyse Arklio muziejuje moteris pradėjo dirbti atidarius čia antrą aukštaitišką sodybą. Iki tol duonos nekepusi, ji nepabūgo iššūkio – pabandė, pasimokė ir išmoko.

Šitas darbas jai patinka, kasdien laukia nauji žmones, įdomūs susitikimai.

Patys lieja žvakes

R. Vasiliauskienė muziejaus svečiams siūlo dar vieną įdomų užsiėmimą – sodyboje galima ne tik duonos iškepti, bet pamėginti iš vaško išlieti žvakę.

„19-ame amžiuje žvakės buvo liejamos ne į formas, o sukant specialų ratą ir varvinant vašką“, – sako moteris.

Besidomintieji žvakių liejimu gali dalyvauti programoje „Bitelė ratuota“. Programos metu sužinoma apie bičių šeimas, senosios bitininkystės tradicijas, bičiulių šventes.

Sodybos šeimininkė papasakoja apie bičių produktus, jų naudą ir pritaikymą senovėje bei dabartyje. Kartu prisimenama ir bičių globėja – deivė Austėja.

Programos dalyviai sužino apie vašką, jo panaudojimą įvairiose srityse ir apie žvakių gamybos būdus.

R. Vasiliauskienė rodo specialiai žvakių liejimui pritaikytą prietaisą ir sako, jog kiekvienas pats gali išbandyti vieną seniausių amatų – žvakių liejimą ant ratelio. Norintieji nusilieja sau po žvakelę, o kol vaškas stingsta, galima pasivaikščioti po Arklio muziejų, paskanauti kaimiškų vaišių.

Arklio muziejaus darbuotoja R. Vasiliauskienė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, ir senojo amato – žvakininkystės – puoselėtoja.

Programos rengėjai primena, kad žvakės žmogaus gyvenime buvo labai svarbios, lydėjo nuo gimimo iki mirties. Sakoma, kad žvakės saugojo namus nuo perkūno, nuo blogųjų dvasių. Žvakės taip pat yra vienos iš pagrindinių atributų, naudotų archajinių apeigų metu.

Arklio muziejuje žvakės liejamos senuoju būdu su lanku. Tai senas būdas, manoma, kad išlikęs nuo 14-ojo amžiaus. Ištirpintas vaškas statomas su dubeniu ant karštų bulvių ar burokų katilo, ,,kad neužstengtų“.

Žvakių liejimas – senas, bet dabar retai naudojamas amatas.

Ant kiekvieno ,,kriukelio kariamas siūlalis ir vaškas pilamas ant siūlo“. Apsukus ratą, procedūra kartojama.

Dabartinių žvakių liejikų pagrindinė žaliava vaškui gauti yra seni koriai, sudegusios žvakės arba parafinas. Meistrai šio darbo paslapčių išmoko ir įrankius paveldėjo iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie praeityje yra laikę bites. Žvakių liejikų, kaip ir dievdirbių, buvę mažai. Tai greičiau pomėgis, o ne verslas. Nors žvakės visada turėjusios paklausą ir savo vertę.

Ant langų lelijos

Didžiulio R. Vasiliauskienės susidomėjimo sulaukė ir meninio paveldo sritis – karpymas. Jos sukurtos popierinės langų užuolaidos, karpiniai ant lentynų gražiai puošia senosios Legų sodybos seklyčią.

Šia liaudies meno šaka moteris pradėjo domėtis jau dirbdama Arklio muziejuje. Kartą, apžiūrėdama karpinius, ji vienu taip susižavėjo, kad nusprendė: „Ir aš iškirpsiu tokią leliją“. Kaip tarė, taip padarė. Paskui darbai ėjo vienas paskui kitą.

Dabar ji pati veda edukacines karpinių programas, moko šio meno. Karpinys – unikalus kūrinys iš popieriaus, sukuriamas naudojant žirklutes ar rėžtuką. Jie atspindi originalią liaudies kūrybinę savimonę, vieno ar kito krašto etninę kultūrą.

Tai liaudies meno šaka, artima grafikai. Menininkė pasakoja, kad karpinių ištakos susijusios su rytų šalių, konkrečiai Kinijos, menu.

Žinoma, kad seniausieji karpiniai buvo sukurti net prieš du tūkstančius metų. Taip yra dėl to, kad Kinijoje popierius buvo išrastas būtent prieš tiek laiko ir tik nuo tada ir atsirado galimybė karpyti bei kurti karpinius. Per kitas Europos šalis kartu su popieriumi jie atkeliavo ir į Lietuvą.

R. Vasiliauskienė prisimena, kad iš popieriaus dailiai karpydavo ir jos močiutė.

Arklio muziejaus darbuotoja ne tik duoną kepa, žvakes lieja ir iš popieriaus karpo. Ji daug laiko skiria ir margučių skutinėjimui, su margučiais dalyvauja tautodailės parodose.

Šis užsiėmimas jai žinomas nuo vaikystės. Sako tėtis labai mėgęs raižyti margučius, tad į šį užsiėmimą įtraukė ir vaikus.

Duona Lietuvoje

Iki 19-o amžiaus vidurio kaime ruginė duona buvo pagrindinis valgis. Vėliau greta jos plito ir bulvių valgiai. Baudžiavos laikais valstiečiai duoną kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų bėralo, todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik šventėms.

19-o amžiaus antroje pusėje ir per I pasaulinį karą į tešlą būdavo primaišomą kitų javų ar kitų augalų miltų.

Duona buvo kepama paprasta ir plikyta.

Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešla įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio.

Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus.

Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų, ajerų lapų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime 20-ame amžiuje buvo žinoma ir pikliuota duona, tačiau ją kepdavo tik didžiausioms šventėms.

Lietuvoje kepama Daujėnų naminė duona – lietuviška juoda ruginė duona, Europos Sąjungoje saugomas produktas, 2014 metais įtrauktas į Saugomų geografinių nuorodų registrą.