-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Helovynas – viena seniausių tradicijų pasaulyje, skaičiuojanti per 2 tūkst. metų. Ji paliečia esminį žmogaus būsenos elementą: gyvųjų ir mirusiųjų santykį.
Regis, pirmieji Helovyno protėvį – Samhaino dieną – šventė senovės keltai. Pagoniška šventė tuomet reiškė „vasaros pabaigą“ ir derliaus nuėmimą. Pasirodo, tai šiandien švenčiamo Helovyno pagrindinis šaltinis.
Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o šventė, kuri būdavo rengiama Naujųjų išvakarėse, skirta keltų mirties viešpaties Samhaino garbei.
Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedėjimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad šydas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tuo metu ploniausias, o Samhainas tą vakarą esą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus.
Samhaino šventės vakare žmonės užgesindavo namų židinius, o druidai – keltų dvasininkai – iš jiems švento medžio ąžuolo šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą.
Jame degindavo paaukotus gyvulius. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį.
Šventės metu žmonės, kad atbaidytų piktąsias dvasias, kartais vilkėdavo specialiais šiurpiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų arba išsidažydavo veidą anglimi. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.
Kad dvasios nepatektų į namus, keltai kurstė ugnį, ruošė jiems skanėstus ir palikdavo juos namo prieangyje.
Po krikščionybės pasirodymo Samhaino šventė palaipsniui pradėjo maišytis su skirtingais katalikiškais ritualais ir laikui bėgant įgavo panašią formą, kokią galime matyti dabar per Helovyną. Priėmus krikščionybę, Katalikų bažnyčia pagoniškoms šventėms siekė suteikti naują prasmę, o Samhainas iš mirusiųjų šventės ir mirusiųjų minėjimo virto Visų šventųjų diena.
Vakaras prieš Visų šventųjų dieną buvo žinomas kaip Visų šventųjų išvakarės, o vėliau pakrikštytas Helovynu.
Tą dieną būdavo laikomos mišios, vadinamos Visų šventųjų mišiomis.
Kai šventė buvo sukrikščioninta, Vėlinių išvakarės tapo budėjimo, maldos ir pasninko naktimi ruošiantis kitai dienai.
Kiekviena civilizacija sukūrė savitą ritualo formą, orientuotą į tai, kas nutinka žmonėms, kai jie miršta, kur jie keliauja ir kaip gyvieji turėtų geriausiai pagerbti tuos, kurie išėjo, arba kaip reaguoti į mirtį.
Šiandien viso pasaulio šalys vienaip ar kitaip švenčia Helovyną – nuo Meksikos mirusiųjų dienos iki Kinijos kapų šlavimo dienos.
Pagonys tikėjo, kad Helovynas yra mirties šventė, todėl į mirusias sielas buvo kreipiamasi būrimu ir ritualais. Paskutinę spalio naktį buvo kūrenami aukų laužai. Ugniai nurimus, anglys išneštos, o kitą rytą pakurstytas židinys, kad šeima būtų apsaugota nuo nelaimių.
Ši mistinė apeiga neišliko iki šių dienų, tačiau būrimas vis dar populiarus.
Beje, senovėje kai kurie Helovyno ritualai buvo skirti susirasti antrąją pusę. XVIII amžiuje vienišos damos kūrė savas Helovyno tradicijas, kurios turėjo padėti susirasti vyrą.
Moterys mėtydavo obuolių žieveles per petį, tikėdamos, kad joms krintant pamatys būsimojo inicialus. Atėjus vidurnakčiui, jos paimdavo į rankas obuolį bei degančią žvakę, atsisėsdavo su jais prieš veidrodį ir atspindyje ieškodavo būsimo vyro veido.
Labiausiai atpažįstamas šventės simbolis – moliūgas, kurio viduje dega žvakė, taip pat turi seną istoriją. Panašius žibintus keltai uždegdavo ir spalio 31-osios naktį, kad Žemėje vaikštančios mirusiųjų sielos sugrįžtų į skaistyklą.
Pasak airių legendų, šventinis moliūgas ant namo lango atbaidydavo piktąsias dvasias.
Žibintas siejamas su airių pasaka apie Šykštųjį Džeką – girtuoklį sukčių, kuris apgavo patį velnią ir šis jam uždraudė patekti į pragarą. Bet dėl savo nuodėmingo gyvenimo Šykštusis Džekas negalėjo patekti į dangų ir buvo išsiųstas klajoti į tamsą, laukiant Paskutiniojo teismo. Po mirties jis klajojo po pasaulį nešinas nedideliu žibintu, pagamintu iš ropės, kurios viduje buvo įkaitusios pragaro žarijos – taip jis apšviesdavo sau kelią.
Vėlinių išvakarėse airiai išskaptuodavo ropes ir išraižydavo veidelius, į jų vidų įstatydavo žvakutę, kad naktį, kai uždanga tarp gyvybės ir mirties ploniausia, būtų galima apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Netrukus po atvykimo į JAV airiai iškeitė ropę į moliūgą, nes jį buvo daug lengviau išskaptuoti.
O ar žinojote, kad greičiausia visų laikų moliūgų drožyba truko tik 16,47 sekundės?
Stepanui Klarkui iš Niujorko priklauso Gineso rekordas už greičiausiai išdrožinėtą moliūgą 2013 m. spalį. Kad būtų gautas šis titulas, moliūgas privalėjo turėti visą veidą, įskaitant akis, nosį, burną. Ir ausis.
Nepaisant senų šaknų, Helovynas kaip šventė su savo atributika, simboliais ir ritualais susiformavo palyginti neseniai – XIX amžiaus viduryje. Tai lėmė masinė airių ir škotų migracija į Jungtines Amerikos Valstijas.
Iš gimtosios žemės iškeldinti naujakuriai išsaugojo tautines šventes ir paskutinę spalio naktį pavertė savotišku karnavalu.
Mūsų šalyje požiūris į šią šventę dviprasmiškas: jaunimas ir vaikai entuziastingai sutiko Helovyną ir jį švenčia itin džiugiai, bet konservatyvesnė visuomenės dalis jį suvokia kaip svetimą ir net žalingą Vakarų kultūros elementą.
Visgi dabar bent jau Amerikoje Helovynas yra antra populiariausia ir komerciškai pelningiausia šventė šalyje, nusileidžianti tik Kalėdoms.
JAV Nacionalinės mažmeninės prekybos federacijos duomenimis, 2019 m. Helovynui vartotojai išleido maždaug 9 milijardus dolerių. 2020 m. išlaidos šiek tiek sumažėjo dėl COVID-19 pandemijos, tačiau amerikiečiai vis tiek skyrė daugiau nei 8 milijardus, arba vienas asmuo vidutiniškai 92 dolerius.
Niūrus ir baisus Helovynas – jau praeitis. Dabar šventė Europoje ir Amerikoje minima nuotaikingais karnavalais, kai suaugusieji ir vaikai persirengia raganomis, vampyrais ir kitais kraupių istorijų personažais, vaikšto gatvėmis ir gąsdina praeivius.
Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a. JAV ji išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai.
Pagal tradicijas kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, vampyrus – viską, ko žmonės bijo. Naujesniais laikais įkvėpimo semiamasi ir iš fantastikos kūrinių – filmų ar superherojų komiksų.
Helovyno išvakarėse įvairiuose pasaulio kampeliuose dažnai rengiami įmantrių kostiumų vakarėliai.
Niujorke surengtas didžiausias Helovyno paradas. Vidutiniškai per metus šis renginys pritraukia daugiau nei 2 milijonus žiūrovų ir tūkstančius dalyvių. Parado maršrutas vingiuoja per visą Grinvič Vilidžą.
Viskas prasidėjo kaip Grinvič Vilidžo gyventojo ir lėlininko Ralfo Li, kuris tiesiog norėjo surengti šventinį pasivaikščiojimą gatvėmis savo vaikams ir jų draugams, minties. Kai vietinis teatras sužinojo apie tokią idėją, tuoj prisijungė ir gerokai išplėtė renginį. Sulig kiekvienais metais paradas tapo vis didesnis, kūrybiškesnis ir teatrališkesnis.
Niujorke rengimas didžiausias Helovyno paradas vidutiniškai per metus pritraukia daugiau nei 2 milijonus žiūrovų ir tūkstančius dalyvių.
Tiesa, spalio pabaigos šventė anksčiau turėjo ir kiek kitokią savo pusę. Tiesą pasakius, XIX a. pabaigoje Amerikoje kur kas dažniau buvo minimos ribas peržengiančios „išdaigos“, o dar tiksliau, vandalizmas, susijęs su Helovyno šventimu
Hiavatos miestelyje, Kanzaso valstijoje, 1912 m., rytą po Helovyno moteris, vardu Elizabet Krebs, pavargo nuo to, kad jos sodas – ir, beje, visas miestelis – kartą per metus buvo nuniokojamas plėšikaujančių kaukes dėvinčių jaunuolių.
Jau kitąmet ji sumanė surengti šventę – jaunimui skirtą vakarėlį. Taip Elizabet tikėjosi jaunuolius nuvarginti, kad nebeliktų jėgų miestelio niokojimui.
Tačiau ji neįvertino jaunuolių ryžto – miestelis po Helovyno, kaip įprasta, liko kaip po karo.
1914 m. į Helovyno šventimą E. Krebs įtraukė visą miestą, subūrė bendruomenę, surengė kostiumų konkursą ir paradą – ir jos genialus planas pasiteisino.
Įvairaus amžiaus žmonės mėgavosi šventiniu, o ne visa griaunančiu Helovynu.
Žinia apie šią sėkmę iškeliavo už Kanzaso ribų į kitus miestus ir miestelius. Jie irgi pradėjo rengti Helovyno vakarėlius su kostiumais, paradais, muzika, šokiais ir skanėstais.
Nors ponia Krebs kartais minima kaip „šiuolaikinio Helovyno motina“, tai nėra visiškai tiesa.
Ji neįdiegė praktikos eiti nuo durų iki durų ir prašyti saldainių. Ši tradicija jau skaičiavo kelis šimtmečius, kai ji surengė pirmąjį savo vakarėlį.
Kaip tiksliai turto niokojimas paskutinę spalio naktį virto vaikščiojimu nuo durų iki durų ir saldainių kaulijimu, neaišku. Tačiau Kanados laikraščio iškarpoje, datuojamoje 1927 m., buvo pateikta istorija apie jaunuolius, kurie keliauja nuo durų iki durų ir kartoja frazę „pokštas arba saldainis“. Esą maištingiems jaunuoliams būdavo įteikiamas saldainis, o namo šeimininkai likdavo ramybėje.
Ši tradicija tęsėsi ir Šiaurės Amerikoje, tačiau ją nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir cukraus krizė.
Cukrus pradėtas normuoti, o tai smarkiai sumažino saldainių pasiūlą. Tradicija vėl sugrįžo 1940-ųjų pabaigoje ir nuolat populiarėjo kitose šalyse.
Prašyti saldainių iš nepažįstamų žmonių vieną vakarą per metus (ir tik vieną naktį!) nėra nauja ar išskirtinė amerikietiška tradicija. Anksčiau Škotijoje ir Airijoje ji buvo žinoma kaip „apdanga“. Jaunuoliai apsirengę kostiumais eidavo nuo durų iki durų, ieškodami maisto ar pinigų mainais už dainas, eilėraščius ar kitų „gudrybių“ atlikimą. Šiandien tradicija peraugo į persirengėlius vaikus, prašančius skanėstų.
