Olandų kartografo Luko Vagenerio atlasas Vilniaus universiteto bibliotekoje. P. ŽIDONIO nuotr.

Kartografijos kolekcijos lobiai atskleidžia unikalų meną

Istoriniai žemėlapiai – daugiau nei tik geografinių nuorodų rinkinys: iki mūsų dienų jie išsaugojo ir senąjį pasaulio suvokimą.

Vilniaus universiteto biblioteka, kaip ir daugelis šalies muziejų, bibliotekų, archyvų, saugo neįkainojamus istorijos lobius. Vien senosios kartografijos kolekcija laikoma viena įdomiausių ir vertingiausių Rytų Europoje. Jos pagrindą – apie 70 procentų – sudaro istoriko, kartografo, geografo profesoriaus Joachimo Lelevelio (1786–1861) asmeninė kartografijos kolekcija.

Menas iki šių dienų

Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vadovės Virginijos Galvanauskaitės teigimu, senieji spaudiniai į biblioteką dažniausiai patekdavo donatorių, tai yra dovanotojų, dėka.

Vienas reikšmingiausių rinkinių apima XV–XX amžių žemėlapius ir atlasus – iš viso apie 10 000 vienetų. Kiekvienas jų – įspūdingas. Nors savo darbą, kur reikėjo, atliko ir restauratoriai, patys dokumentai išsilaikė stebėtinai gerai. Žemėlapiai skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį, tačiau jų spalvos – ryškios, tarsi ką tik užteptos.

V. Galvanauskaitės pasakojimu, beveik iki XVIII amžiaus kartografiniai leidiniai, o ir kitos iliustracijos senosiose knygose, buvo spalvinami ranka natūraliais dažais. Tuo užsiėmė vadinamieji koloristai – spalvintojai. Dalyje žemėlapių dar matomas ypatingas spindesys, nes, knygrišių tvirtinimu, buvo naudoti aukso milteliai-pudra.

„Lietuvos kartografijos istorijai G. Merkatoriaus atlasai buvo svarbūs tuo, kad nuo 1595 metų į juos pradedamas dėti specialiai Lietuvai skirtas žemėlapis, sukurtas apie 1570-uosius.“

V. Galvanauskaitė

Deja, senoji kartografija, kaip ir visi senieji leidiniai, – labai trapi. Laikoma ypatingomis sąlygomis saugyklose, joms pasikeitus, popierius ar atlasų pergamento viršelis greitai sureaguoja: aukštesnėje, nei rekomenduojama, temperatūroje pradeda deformuotis. Dėl šios priežasties stengiamasi ir kuo rečiau išnešti dokumentus iš saugyklų, ir jau šiukštu nesiliesti prie jų be pirštinių. Dabar užtikrinti neįkainojamų leidinių saugumą jau paprasčiau, nes dauguma jų suskaitmeninti ir visiems besidomintiesiems prieinami internete.

O domėjimosi kolekcija, anot V. Galvanauskaitės, tikrai nestinga. Bet tai esą bendras visų kartografijos leidinių bruožas – jie populiarūs visame pasaulyje.

„Iš tiesų senieji žemėlapiai yra meno kūriniai, – pripažįsta Retų spaudinių skyriaus vadovė. – Žmonės perka juos aukcionuose, kad pasikabintų ant sienos kaip paveikslą.“

„Žemėlapiai įdomūs ir tuo, kad turi autorius, raižytojus, ir kur nors kamputyje tie autoriai nurodyti“, – dar vieną priežastį, kodėl aukcionuose žemėlapiai yra viena paklausiausių prekių, nurodo pašnekovė.

Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių skyriaus vadovė Virginija Galvanauskaitė sako, jog senieji žemėlapiai yra meno kūriniai, kuriuos žmonės perka juos aukcionuose, kad pasikabintų ant sienos kaip paveikslą. P. ŽIDONIO nuotr.

Nuo senovės Graikijos iki Kolumbo laikų

Senaisiais laikais, pasakoja V. Galvanauskaitė, žemėlapius spausdindavo nuo vienos jau parengtos klišės. Paskui jos būdavo papildomos, patikslinamos, tad to paties autoriaus žemėlapių galima aptikti kelių laidų, perleistų net ir po šimtmečių.

„Klaudijo Ptolemajo, Gerardo Merkatoriaus, Abrahamo Ortelijaus – visų jų žemėlapiai turėjo po dešimt ir daugiau laidų. Kaip dabar būna papildyti leidimai, taip buvo ir tada, – aiškina specialistė. – K. Ptolemajo perspaudai keliavo nuo pat XV iki kokio XVIII amžiaus!“

Konkrečiai Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą senąją kartografiją sudaro trys segmentai: atlasai, žemėlapiai ir dvi asmeninės kolekcijos, dovanotos ne Lietuvoje gyvenusių žmonių – Vaclovo Dargužo ir Vinco Mincevičiaus.

„Ankstyvuosiuose žemėlapiuose buvo bandoma užfiksuoti pasaulį, kaip tuo metu jis buvo įsivaizduojamas. Tad jie nėra tokie, kokius esame įpratę matyti dabar“, – įspėja V. Galvanauskaitė.

Patys seniausi žemėlapiai, nuo kurių prasideda kartografijos istorija, yra jau minėto graikų mokslininko, geocentrinės pasaulio sistemos kūrėjo K. Ptolemajo, gyvenusio dar II amžiuje. Jo atlasas, 1490-aisiais pasirodęs Romoje, yra inkunabulas – kitaip sakant, pati seniausia spausdintinė knyga, buvusi po rankraštinių knygų.

Atsirado ir Lietuva

Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, tie žemėlapiai buvo sudaromi remiantis keliautojų pasakojimais – pagal tekstinę medžiagą. Dar įdomu tai, jog būdavo jie trapecijos formos.

„Mums tai neįprasta, bet tokie buvo patys pirmieji žemėlapiai“, – šypsosi pašnekovė.

Bėgant laikui, kartografija vystėsi, tobulėjo, žmonės daugiau keliavo, žinių bagažas apie pasaulį augo. Tad vėliau atsiradę konkrečių šalių pavaizdavimai jau gerokai skyrėsi nuo K. Ptolemajo. Pasak V. Galvanauskaitės, prie įspūdingesnių atlasų, saugomų universiteto bibliotekoje, galima būtų priskirti merkatorių rinkinį: vokiečių mokslininko Gerardo Merkatoriaus vardas jau tapęs bendriniu ir visi jo atlasai vadinami merkatoriais. Jų Vilniaus universiteto bibliotekoje turima keliolika laidų. Daugiau nei 10 vienetų G. Merkatoriaus atlasų priklauso J. Lelevelio kolekcijai.

„Lietuvos kartografijos istorijai G. Merkatoriaus atlasai buvo svarbūs tuo, kad nuo 1595 metų į juos pradedamas dėti specialiai Lietuvai skirtas žemėlapis, sukurtas apie 1570-uosius“, – aiškina V. Galvanauskaitė. Ir nors šiuose kartografijos dokumentuose netikslumų vis dar yra, jų mažiau, nes žemėlapiai tapo detalesni.

Klaudijo Ptolemajo žemėlapiai buvo neįprastos – trapecijos formos. P. ŽIDONIO nuotr.

Dirbo šeimos ir giminės

G. Merkatoriaus pagalbininkas buvo gaublių gamintojas, kartografas iš Nyderlandų, savo veiklą pradėjęs kaip graveris. Johanesas Jansonijus sukūrė keletą didesnio formato naujų žemėlapių, pasakoja V. Galvanauskaitė.

Po G. Merkatoriaus mirties jo darbą tęsė Henrikas Hondijus, per vedybas susijęs giminystės ryšiais su J. Jansonijumi.

„Jansonijus savo darbais pratęsė Merkatoriaus-Hondijaus kartografų plejadą ir jų pradėtą naujų žemėlapių bei atlasų publikavimą“, – aiškina specialistė.

V. Galvanauskaitės teigimu, to meto kartografai buvo itin universalūs ir įvairių sričių specialistai – graveriai, spaustuvininkai.

„Labai plataus akiračio žmonės ir, be to, daugumą jų siejo giminystės ryšiai“, – sako ji.

Pasak Retų spaudinių skyriaus vadovės, rimčiausiu J. Jansonijaus konkurentu galima vadinti Amsterdamo leidėją Vilemą Blau. Pastarasis, talkinamas sūnaus Joano, išgarsėjo įspūdingų atlasų serija.

Tokiuose žemėlapiuose atsispindi baroko pasaulis – puošnūs kartušai, įvairios alegorinės figūros, simboliai, biblinės scenos. Taip pat spalvos – ryškios, įspūdingos, kuriomis „žaidė“ tuo metu atsiradę koloristai, juodai baltą žemėlapį spalvindavę natūraliais dažais, auksuodavę.

V. Blau buvo pirmasis leidėjas, savo įmonėje įdarbinęs tokius specialistus.

Iškeitė į „Katekizmą“

Kitas garsus G. Merkatoriaus sekėjas buvo Abrahamas Ortelijus, laikomas istorinės kartografijos tėvu.

V. Galvanauskaitės teigimu, jo žemėlapiai yra dar tikslesni, be to, spalvoti. Mat autorius pats buvo žinomas koloristas, kurį samdydavo kiti kartografai, žemėlapių sudarytojai.

A. Ortelijus pirmasis parengė geografinį pasaulio atlasą „Pasaulio vaizdas“. Jame yra ir Vaclovo Grodeckio sudarytas Lenkijos žemėlapis, apėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritoriją.

Vilniaus universiteto biblioteka turėjo du šio atlaso egzempliorius, bet jį kartu su dar vienu leidiniu – Mamoničių spaustuvėje Vilniuje spausdintu 1588 metų Statutu – iškeitė į Martyno Mažvydo „Katekizmą“, kuris buvo saugomas Odesoje.

Labai populiarūs buvo ir olandų kartografo Luko Vagenerio atlasai, kurie, kaip ir G. Merkatoriaus, tapo bendriniu žodžiu – kartografo žemėlapiai, atlasai dabar vadinami vageneriais.

Vageneriai buvo labai populiarūs dėl praktinių priežasčių. Tais laikais daug keliauta vandeniu, o jūrinių žemėlapių buvo reta.

„Jūriniai žemėlapiai buvo labai populiarūs tarp pirklių, keliautojų, kurie dažnai vykdavo su savo prekėmis į kitus kraštus. Be to, Luko Vagenerio žemėlapiuose būdavo sužymimi atstumai iki pakrančių, pateikiama smulki informacija apie jūros gylį, seklumas ir panašiai“, – vardija V. Galvanauskaitė.

O dar olandų kartografo kūriniai išsiskiria puošnumu – juose pavaizduotos labai gražios vėjų rožės, galima išvysti įvairias jūrų pabaisas, laivų dydžio žuvis, pačius laivus, kitokius įspūdingus pagražinimus. Dėl to – ir kad yra gana reti – vageneriai itin vertinami.

Jūrinių žemėlapių buvo reta, tad vageneriai buvo labai populiarūs dėl praktinių priežasčių, o kartu išsiskyrė savo puošnumu – dekoratyviomis vėjų rožėmis, pavaizduotomis jūrų pabaisomis. P. ŽIDONIO nuotr.

Ir šalys, ir miestai, ir žvėrys

Atskiri žemėlapiai sudaro dar vieną Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomos kartografijos kolekcijos segmentą. Išskirti būtų galima miestų vaizdus, pirmiausia minėtini, priklausantys Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo rankai, sugulė į atlasą „Pasaulio miestai“.

„Buvo išleisti net šeši atlaso tomai – jie be galo populiarūs, – pabrėžia V. Galvanauskaitė. – Deja, mūsų bibliotekoje yra ne visi. Trūksta trečiojo, kuriame garsusis Vilniaus miesto planas, bet mes jį turime atskirai, ne atlase.“

Retų spaudinių skyriaus vadovės teigimu, Brauno ir Hogenbergo kartografų duetas pirmiausia buvo populiarus dėl to, kad leido jau nebe šalių, bet konkrečių miestų žemėlapius, vadinamuosius miestovaizdžius. Be to, F. Hogenbergas talkino ir kitiems kartografams, tokiems kaip A. Ortelijus, G. Merkatorius, nes raižė graviūras.

V. Galvanauskaitės teigimu, manoma, kad G. Braunas idėją leisti pasaulio miestų žemėlapius galimai pasiėmė iš vokiečių kartografo Sebastijono Miunsterio, kurio veikalas „Kosmografija“ buvo labai svarbus ir sulaukė daugybės vėlesnių laidų.

„Kosmografija“ įdomi tuo, kad yra ne tradicinis atlasas, bet labiau enciklopedinis žinynas“, – pasakoja ji.

Leidinyje – ne tik šalių, miestų primityvūs vaizdai, bet ir aprašymai, iš kurių galima sužinoti, kokie miškai vienoje ar kitoje vietovėje augo, kokie žvėrys juose gyveno, kaip buvo medžiojami, kas valdė šalis ir panašiai.

Gerardo Merkatoriaus atlasuose nuo 1595 metų pradėtas dėti specialiai Lietuvai skirtas žemėlapis. P. ŽIDONIO nuotr.

Galima aptikti Panevėžį

Kaip minėta, saugomos universiteto bibliotekoje ir dvi dovanotos kartografinės kolekcijos. Pirmiausia tai Vaclovo Dargužo – veterinaro, Šveicarijos lietuvių visuomenės veikėjo, Vilniaus universiteto garbės daktaro, žemėlapių rinkinys, perduotas 1983 metais. Jame 134 žemėlapiai, iš kurių trys atlasai. Pasak V. Galvanauskaitės, kolekcija vertinga tuo, kad medžiaga rinkta labai kryptingai – apie Lietuvą, Lietuvos kraštą, aplinkines valstybes.

Kita kolekcija priklausė Vincui Mincevičiui, Italijoje gyvenusiam kunigui, visuomenės veikėjui. Joje – daugiau nei 300 dokumentų vienetų. Tai ypatingos vertės XVI–XIX amžių Europos žemėlapiai, tarp jų pakankamai daug susijusių su Lietuva.

Lietuvos senajai kartografijai ypač svarbus ir Radvilos Našlaitėlio 1613 metų žemėlapis – pirmas originalus LDK žemėlapis, sudarytas Lietuvos specialistų. Ir tuo metu vienas tiksliausių. Jame daug upių, gyvenviečių, kitų vietovių, kurios, šių laikų duomenimis, ne visai atitinka tikrąjį žymėjimą, bet savo laikmečiui buvo stebėtinai tikslios.

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma keletas kitų laidų variantų ir mažesnio formato perdirbinių, o pagrindinis laikomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje.