E. Butrimo nuotraukos.

Karo paguoda: kokia tikimybė, kad grįši namo

Karo paguoda: kokia tikimybė, kad grįši namo

Specialiai „Sekundei” iš Charkovo

Antrasis pagal dydį Ukrainos miestas Charkovas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba. Kur ne kur skveruose dar matyti užsilikusio sniego.

Šalta ne vien dėl vėjo

Nėra ko stebėtis: miestas Ukrainos rytuose, o kai kurie jo mikrorajonai vos per trisdešimt kilometrų nutolę nuo Rusijos sienos.

Toks buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelę įtaką tam, kad sovietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės bei mokslo centras ir net vadintas Mažąja Maskva miestas ekonomiškai ėmė smukti.

Galbūt dėl to, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baimindamiesi, kad įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybos priemonių.

Šalia fronto linijos

Charkovo gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 metų žiguliukas. Aprūdijęs, skirtingom spalvom nudažytas, bet vis tiek riedantis.

Prie humanitarinių maisto davinių dalijimo punktų – milžiniškos eilės. Paklausinėjus laukiančiųjų paaiškėja, jog dauguma jų ir iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus, neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo tuščias.

Anot charkoviečių, neretas darbdavys, vengdamas mokesčių valstybei, įdarbindavo neoficialiai. Prasidėjus karui tokie darbininkai negavo valstybės skirtos 6500 grivinų (180 eurų) vienkartinės pašalpos. Mat ji išmokama tik netekusiems oficialaus darbo.

Parduotuvės Charkove irgi gerokai skurdesnės nei Kijeve ar Lvove. Šiuo metu jų veikia nedaug. Labai nedidelis pasirinkimas mėsos ar sūrių, o iš vaisių ir daržovių vien bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.

Gyvenimas Charkove labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos už kelių kilometrų nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono.

Kaip pranešė Charkovo meras, mieste sugriauta 75 proc. ligoninių, 33 proc. mokyklų, 23 proc. vaikų darželių ir 14 proc. gyvenamųjų namų, o kasdien į miestą atskrenda vidutiniškai 50–80 bombų. E. Butrimo nuotraukos

Tikėjosi „svetingumo“

Kadangi Charkove gyvena beveik išimtinai rusakalbiai, Rusijos kariuomenės vadai veikiausiai tikėjosi, kad miestas nesipriešins ir juos pasitiks su gėlėmis. Jie labai apsiriko. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą, tarsi norėdami juo pasigėrėti, tačiau buvo sunaikinti Ukrainos gynėjų.

Keršydami už nesvetingumą“ rusai atsitraukė ir pradėjo miestą brutaliai bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius.

Minėtą Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus mikrorajonus ir toliau kasdien bombarduoja.

Rusų kariams baigėsi brangios ir tiksliai lekiančios raketos, dabar jie miestą atakuoja senesnio modelio, o šios netaiklios ir dažnai lekia bet kur.

Todėl gyventojai iš namų išeina tik labai trumpam – iki parduotuvės, vaistinės ar turgaus. Visą kitą laiką slepiasi namuose ar slėptuvėse.

Gatvėse niekas nebesišypso. Visi turi giminaičių arba kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojaus signalai skamba dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdėti, o pradarius langą kartais pajuntamas toks parako dūmų tvaikas, jog norisi kuo greičiau vėl jį uždaryti.

Stotyje visi pabėgėliai

Pirmą stresą patyriau dar keliaudamas iš Kijevo į Charkovą. Šiuo metu norint išvykti traukiniu iš Kijevo, tenka paklusti karo suvaržymų reikalavimams. Šitaip patiri keistą susidvejinimo būseną.

Perėjęs išsamų kariškių patikrinimą, atsiduri centrinėje geležinkelio stotyje ir automatiškai tampi pabėgėliu. Stotyje neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems dalijami maisto paketai, duodama vandens, arbatos, kavos.

Mamoms su vaikais ir neįgaliesiems skiriamas įvairesnis maistas, jie įleidžiami į kitas patalpas.

Viduje draudžiama fotografuoti ar filmuoti, o sutemus neleidžiama uždegti šviesų, kad priešui, stebinčiam iš žvalgybinių palydovų, pastatas taptų nematomas.

Nedidelės lemputės dega vien prie kasų, medikų palapinės, bufeto bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras, klusniai laukdami traukinio, nugabensiančio kuo toliau nuo fronto linijos.

Neguodžianti paguoda

Tokių kaip aš, norinčių vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, važiuojantį į Charkovą, įsėda tik keliolika žmonių.

Aštuntame vagone, be manęs, važiuoja dar dvi jaunos moterys. Jos pasipasakoja, jog, nuvežusios vaikus pas gimines į Vakarų Ukrainą, grįžta pas vyrus bei senyvus tėvus.

Viena jų ragina nebijoti, sako, kad Charkove kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procentas gyventojų. Tarsi ramindama pati save, ji svarsto, kad per eismo įvykius taikos metu taip pat nemažai žūstama.

Kita mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina turbūt tik karo metu suprantamu „juokeliu“: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkove yra penkiasdešimt procentų tikimybė, kad namo grįši sveikas.“

Tokia karo realybė šiame Ukrainos mieste. Kaip pranešė Charkovo meras, mieste sugriauta 75 proc. ligoninių, 33 proc. mokyklų, 23 proc. vaikų darželių ir 14 proc. gyvenamųjų namų, o kasdien į miestą atskrenda vidutiniškai 50–80 bombų.

Kelionė aklinoje tamsoje

Traukinyje apgraibomis susirandu savo dvivietę kupė. Apgraibomis todėl, jog traukinyje irgi išjungtos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima vien telefonu, tačiau vėliau paprašoma ir juose nejungti žibintuvėlių.

Apgraibomis tenka klotis lovą, eiti į tualetą ar valytis dantis. Nori nenori, bet apima jausmas, tarsi keliautum traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.

Šviečiant Kijevo priemiesčių žiburiams kupė dar apgaubta šiokios tokios šviesos, tačiau vėliau įsivyrauja aklina tamsa. Joje skendi ne tik visos pravažiuojamos gyvenvietės, bet ir traukinių stotelės.

Traukiniui sustojus girdėti, kad į kažkurį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą ničnieko nematyti. Keista ir tai, jog šiaip gyvenime sunkiai užmiegu degant šviesai, o dabar, esant aklinai tamsai, visiškai neima miegas.

Pratraukęs užuolaidos kampelį žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – mėnulį. Šis jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai.

Pagalvoju: gal mėnulis specialiai pritemdė savo spindesį, gal jis traukinio vaiduoklio bičiulis.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų