-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Bet kad tik tokia bėda būtų: jei tikėtume migracijos specialistų duomenimis, mažametis Olenos sūnus išvis likęs Ukrainoje.
Du kartus moters dokumentai leidimui laikinai gyventi mūsų šalyje buvo prapuldyti, trečiąjį kartą pateikusi juos moteris išgirdo, kad pritrūkta kortelių leidimams – laikinai gyvenantiesiems mūsų šalyje jos išduodamos praktiškai tokios pat, kaip piliečiams – asmens tapatybės kortelės.
Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neturi ir Olenos 11-metis sūnus Rodionas. Kaip mamos, taip ir jo ukrainietiški dokumentai, Lietuvoje daryta nuotrauka, pirštų atspaudai pradanginti du kartus. Po to, kai trečią kartą berniukas buvo nufotografuotas Panevėžio migracijos skyriuje, O. Goroschkina iš specialistų išgirdo, jog kompiuterinėje sistemoje apskritai nesama jokių dokumentų, įrodančių, kad Rodionas atvykęs į Lietuvą. Pagal juos, berniukas vis dar Ukrainoje.
Legalia gyventoja kol kas tapo tik 19 metų O. Goroschkinos dukra Halyna. Turėdama dokumentą, leidžiantį laikinai gyventi mūsų šalyje, inžinerinės kolegijos baigimo diplomą turinti mergina įsidarbino vieno iš šalies didžiųjų prekybos centrų kulinarijos ceche – gamina kotletus.
„Įdarbino ir mane buvęs Upytės eksperimentinis ūkis – naktine sarge, saugau šio ūkio turtą, – pasakoja O. Goroschkina. – Bet suvokiu, kad esu įdarbinta iš gailesčio – dirbu nelegaliai, o atlyginimą galėsiu gauti tik tada, kai man bus išduotas leidimas gyventi Lietuvoje.“
Moteris sako esanti itin dėkinga Lietuvai, ne mažiau – ir netoli Upytės esančiame Tarnagalos kaime ją apgyvendinusiai poniai Birutei, kuri šiukštu nenori, kad jos pavardė būtų viešinama spaudoje. Tačiau apmaudžiai susiklosčius aplinkybėms Olena priversta jaustis nusikaltusi dar ir jai, savo geradarei.
„Kovo 14-osios naktį mane atvežė tiesiai pas Birutę, nes būtent ji buvo pateikusi dokumentus priimti mus, karo pabėgėlius. Tad išeitų, kad aš tapau Panevėžio rajono gyventoja. Tačiau virtusi nuolatine Migracijos skyriaus durų varstytoja ne taip seniai išgirdau, jog esu registruota ne Panevėžio rajone, o pačiame Panevėžyje. Neįsivaizduoju, kam prisireikė tai padaryti, bet dėl to Birutė nebegaus už mus, apgyvendintus karo pabėgėlius, valstybės išmokų“, – sielojasi O. Goroschkina.
Iki Rusija užpuolė Ukrainą, O. Goroschkina su vyru ir dviem vaikais gyveno Dnipre – buvusiame Dniepropetrovske. Drauge su Poltavos miestu jie, pasak Olenos, laikyti pačiais saugiausiais. Nepaisant to, jau pirmąją – vasario 24-osios naktį Rusijos kariuomenė subombardavo Dnipro oro uostą.
O. Goroschina prisipažįsta dar turėjusi viltį karo audras pralaukti Ukrainoje – su vyru ir mama, gyvenančia tame pat Dnipro mieste. Tačiau kai rusai pradėjo apšaudyti ir gyvenamuosius rajonus, nutarė nebelaukti ir iš bręstančio siaubo išplėšti vaikus.
Lietuvą ukrainietė pasirinko išgirdusi, jog su mūsų šalimi sudaryta sutartis dėl karo pabėgėlių priėmimo.
Iš pradžių manė, kad vyks traukiniu, tačiau greitai besiplečiantys karo veiksmai pakoregavo planus ir Lietuvą O. Goroschkina su vaikais pasiekė autobusu.
„Pirmoji stotelė Lietuvoje buvo Alytaus karo pabėgėlių registracijos centras, – prisimena Olena. – Ten paėmė mūsų visų pirštų atspaudus, mus nufotografavo, atšvietė mūsų atsivežtus dokumentus – mano ir dukros pasus bei sūnaus gimimo liudijimą.“
Pernakvojo šeima Alytaus kultūros namų salėje ant sulankstomųjų lovelių.
„O jau kitą dieną mus išvežė į Panevėžio rajoną – pas Birutę“, – kaip atvyko į Tarnagalą, pasakojo O. Goroschkina.
Dniprietė nuoširdžiai vertina ją su vaikais apgyvendinusios šeimininkės draugystę, šypsosi dažnai sulaukianti ir ponios Birutės bičiulių ar šiaip pažįstamų dovanų (drabužiais, higienos prekėmis, maisto produktais atvykėliams yra padėjęs „Caritas“).
„Man iš Lietuvos tarsi nieko daugiau ir nepriklausytų, – puikiai supranta O. Goroschkina. – Išskyrus nepilnamečiui sūnui skiriamą 116 eurų mėnesinę išmoką. Bet aš, nelegalė, negaliu jos gauti. Kadangi nelegalas ir mano sūnus.“
Kas mane, nelegalę, įdarbins? Jei priimtų dirbti, kliūtų pačiai įmonei.
O. Goroschkina
Rodioną dabar priėmusi mokytis Upytės mokykla.
„Bet buvome perspėti, kad Lietuvoje laikinai gyventi leidžiantį dokumentą jis vis dėlto privalo gauti“, – mama nerimauja, jog gauti šį leidimą sūnui bus gal net sunkiau nei pačiai. Mat, kaip rodo kompiuterinėje sistemoje esantys migracijos dokumentai, berniukas, nors tris mėnesius gyvena Lietuvoje, vis dar yra registruotas kariaujančioje Ukrainoje.
Olena Goroschkina Lietuvoje negali legaliai įsidarbinti, jos sūnus mokykloje irgi nelegalas. G. KARTANO nuotr.
Ją apgyvendinusios ir globojančios ponios Birutės lydima, O. Goroschkina teigia ėjusi į Užimtumo tarnybą klausti, kur galėtų įsidarbinti. Ten paaiškėjo, kad jų sistemoje ukrainietė, kaip karo pabėgėlė, išvis neįrašyta.
Prisijungę prie šios sistemos, Olenos pavardės nemato ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos specialistai.
Pati O. Goroschkina – inžinierė projektuotoja, turinti universiteto diplomą. Bet tam, kad pagal turimą specialybę galėtų dirbti valstybinį darbą, diplomą reiktų patvirtinti Lietuvoje perlaikant egzaminą.
Įsidarbinant privačioje įmonėje, tikėtina, diplomas ne taip ir būtinas – ten reikalingos žinios ir gebėjimai. Tik yra vienas „bet“.
„Kas mane, nelegalę, įdarbins? Jei priimtų dirbti, kliūtų pačiai įmonei“, – sako O. Goroschkina.
Moteris pasidžiaugė, kad vėlgi, per globėjos Birutės protekciją, gavo bent sargo darbą.
„Bet norėčiau dirbti tai, ką geriausiai sugebu, ką mokiausi ir kuo dirbau“, – neslepia karo pabėgėlė.
Deja, tai dar ne visos nuo karo mėsmalės pabėgusios dviejų vaikų motinos problemos.
Ukrainoje išduotame pase jos vardas lotyniškais rašmenimis įrašytas kaip Olena Goroschkina. Tačiau Lietuvoje, Migracijos departamente išduotoje registracijos kortelėje Olena jau virto Horoschkina.
„Iš tiesų tai dvi skirtingos pavardės, dėl kurių ateityje galiu turėti jei ne nemalonumų, tai nesusipratimų“, – būgštauja moteris.
Ukrainietės globėja sakė dėl Olenos pavardės rašybos kreipusis net į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Kur jai paaiškinę, kad ukrainiečių kalboje G raidės išvis nėra.
„Kaip nėra, jei G raidė įrašyta jos pase?“ – stebisi padėti karo pabėgėlei norinti ponia Birutė.
Visus šiuos klausimus, su kuriais susidūrė karo pabėgėlės šeima, – nuo pavardės rašymo rebuso iki nežinios, kada O. Goroschkina su sūnumi gaus reikiamus dokumentus ir kodėl Panevėžio rajone gyvenanti ši karo pabėgėlė įrašyta kaip apsistojusi Panevėžio mieste, – pirmadienį perdavėme Migracijos departamentui. Iki darbo dienos pabaigos atsakymų nesulaukėme.
