Iš Rusijos užpultos Ukrainos į Panevėžio rajoną su dviem vaikais atbėgusi ir Upytės pašonėje esančioje Tarnagaloje apsistojusi inžinierė Olena Horoshkina gyvena didžiuliu gimtinės ilgesiu.
Bet moteris svarsto, kad į savo šalį nebegrįš.
Jos svajonė pasibaigus karui iš Ukrainos pasikviesti sutuoktinį ir tolesnį gyvenimą kurti gerų žmonių krašte – Lietuvoje.
Olena Horoshkina Lietuvoje – jau nuo praėjusių metų kovo.
Pasak ukrainietės, mūsų šalis jai suteikė stabilumą ir tikrai gerą gyvenimą.
Abi su jau pilnamete dukra turi darbus, sūnus lanko mokyklą Upytėje. Uždirbanti minimalią algą Olena tvirtina, jog pinigų šeimai tikrai pakanka.
Nors ji įgijusi inžinerinį universitetinį išsilavinimą, o dukra Halyna Ukrainoje baigusi kolegiją, abi dirba nekvalifikuotus darbus. Dukra – fabriko darbininkė, mama Upytėje įdarbinta naktine sarge.
„Žinau, kad inžinierių Panevėžyje trūksta, o manoji specialybė išties paklausi. Todėl vien tik save kaltinu, kad nedirbu pagal ją. O nedirbu, nes pagyvenusi daugiau nei metus Lietuvoje, dar nekalbu lietuviškai. Mokausi šios kalbos, jau suprantu lietuviškai, žiūriu televizijos laidas, bet pati nedrįstu prabilti. Gėda kalbėti su klaidomis, o taisyklingai – neišmokau“, – neslepia Olena.
Tačiau ji pabrėžia neprarandanti vilties išmokti lietuviškai kalbėti taip, kad gėda nebūtų. O jos vaikai lietuviškai jau bendrauja.
Kaip įrodymą, kad gyvena tikrai gerai ir kad minimalaus atlyginimo pakanka, Olena rodo į kieme stovintį lengvąjį automobilį. Nusipirko jį išsimokėtinai ir dabar – nebe pėsčia, o ratuota.
Visą straipsnį skaitykite birželio 8 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje.
„