Kariuomenės baimes pakeitė vertinga patirtis

Kariuomenės baimes pakeitė vertinga patirtis

 

Porą metų gyvenimą Jungtinėje Karalystėje kūręs 23-ejų panevėžietis Vytautas Miliukas į Lietuvą sugrįžo šaukiamas pareigos Tėvynei. Karaliaus Mindaugo husarų batalione Pajuostyje karinę tarnybą atlikęs jaunuolis tikina iš šio gyvenimo tarpsnio pasisėmęs neįkainojamos patirties.

Nors tuo metu, kai dirbdamas Anglijoje sulaukė kvietimo tarnauti, V. Miliuką apėmė tikrai ne pati pakiliausia nuotaika.

Praėjus dviem mėnesiams po gauto kvietimo, Vytautas žengė pro duris privalomajam sveikatos patikrinimui. Medikams patvirtinus, jog yra tinkamas kandidatas į karius, tuometis emigrantas jau po pusmečio atvyko į Karaliaus Mindaugo husarų batalioną.

„Žinia, kad teks privalomai išsikraustyti iš namų, kažkur supakuoti ir palikt visus savo daiktus, baldus, palikt darbo vietą ir devynis mėnesius „dirbti“ už 100 eurų per mėnesį, nebuvo labai viliojanti perspektyva“, – iš tuomečio susierzinimo dabar tik juokiasi Vytautas.

Emocijų bangas ramino tik tai, jog suderinti išvykimą iš darbo nebuvo sunku, o iš karto po tarnybos Vytautas sugrįžo į tą pačią darbo vietą.

„Ir dabar manau, kad į privalomąją karinę tarnybą turi būti šaukiama iš karto vos baigus mokyklą, kol jaunuoliai dar neturi finansinių įsipareigojimų“, – mano panevėžietis.

Jo įsitikinimu, dauguma pašauktųjų, kurie bando išsisukti nuo tarnybos, yra vedami vienos ar net kelių priežasčių. Visų pirma, skirtingi sveikatos ir fizinių duomenų reikalavimai.

„Nors yra vykdoma sveikatos patikra, dauguma jaunuolių, kurie yra pripažinti „tinkamais ppkt“ – privalomajai pradinei karo tarnybai – po tarnybos nusprendę pasirinkti kareivio ar karininko profesiją, tęsti tarnybos nebegali – nepereina sveikatos patikros“, – atkreipia dėmesį V. Miliukas.

Tai Vytautą provokuoja klausti, kodėl norintiems tapti profesionalais sveikatos patikra yra rimtesnė nei privalomosios karinės tarnybos? Vytautas pastebi ir kur kas daugiau kylančių nepatogumų, pavyzdžiui, finansinių.

Karaliaus Mindaugo husarų batalione Pajuostyje karinę tarnybą atlikęs Vytautas tikina iš šio gyvenimo tarpsnio pasisėmęs neįkainojamos patirties.

„Dirbantys jaunuoliai, kurie gauna kvietimą tarnauti, visi iki vieno susiduria su viena tiesa – per artimiausius devynis mėnesius teks dirbti beveik nemokamai“, – sako.

18–26 metų jaunuoliai, anot pašnekovo, kartais ir šeimas jau būna sukūrę.

„Net jeigu abu tėvai dirbantys, išlaikyti šeimą, vienam iš tėvų kuriam laikui „dingus‘‘, gali būti labai sunku“, – pažymi V. Miliukas.

Baisiausia netekti barzdos

Iki šaukimo tarnauti Vytautas buvo įsitikinęs, jog kariuomenė tėra laiko švaistymas, taip pat ir jaunų žmonių valios, ateities žlugdymas.

Visgi galimybė prisiliesti prie karių kasdienybės panevėžiečio nuomonę netrukus pakeitė. Atitarnavęs devynis mėnesius, V. Miliukas dabar tikina galintis drąsiai pasakyti, jog tokia patirtis – kiekvienam jaunuoliui labai vertinga ir reikalinga.

„Kariuomenė vieniems tampa pačiu įdomiausiu nuotykiu, o kitus išmoko ištarti žodžius „nenoriu, bet reikia“. Juk pasitikintį likimas veda, o besipriešinantį tempia už plaukų“, – sako Vytautas.

Batalione panevėžietis buvo paskirtas skyriaus vyriausiuoju šauliu.

„Kadangi buvau labai geras vadas, vėliau gavau paaukštinimą į kulkosvaidžio padėjėjo pareigas“, – šypteli vaikinas.

O štai nerimastingoms mintims prieš atvykstant į tarnybą buvo lemta išsipildyti su kaupu.

„Labiausiai baiminausi, kad lieps nusiskusti barzdą. Gavau neįkrautą skutimosi mašinėlę ir penkias minutes“, – dabar kaip anekdotą pasakoja V. Miliukas.

Kiekvienos klaidos – sava kaina

Vytautas atviras: pirmosios savaitės kariuomenėje pareikalavo nemažai pastangų, reikėjo apsiprasti ir prie kitokio paros ritmo.

Iš pradžių atrodė viskas sunku: kuprinė, režimas, rytiniai patikrinimai, žygiavimai, lovos klojimai, barzdos skutimai, nakvynės miške ir kita.

V. Miliuko nuomone, tikrasis patriotizmas gimsta tada, kai žmogui duodama galimybė rinktis: savo gyvenimo kelią, mokytis iš savo klaidų ir lygiuotis į savo dievybes ar velnius.

„Pirmosiomis savaitėmis sunkiausia buvo išmokti nepakliūti kuriam nors vadui, pavyzdžiui, nepamiršti atiduoti pagarbos, ištarti taisyklingą kreipinį, praleisti aukštesnio laipsnio karį, taisyklingai užeiti į kabinetą ar tvarkingai susilankstyti kojines“, – patirtimi dalijasi V. Miliukas.

Panevėžietis sako puikiai suprantantis, jog kiekviena klaida turi savo kainą, o pirmosiomis savaitėmis tokios klaidos buvo linksmai vadinamos „savanorišku sportu“.

„Atsispaudimai, atsilenkimai, pritūpimai, šuoliukai, cirkuliai, kėdžių laikymai – tik keletas iš „savanoriško sporto“ tipų, kuriais apdovanotieji galėjo pasigirti kolegoms. Vienu metu net turėjome kauliuką, kurį išridenus išaiškėdavo, kiek ir kokių pratimų teks padaryti“, – pasakoja Vytautas.

Pripratino prie tvarkos

Eilinė tarnybos diena prasidėdavo šeštą valandą ryto.

„Šaižus „Kuopa, kelk!“ ir po penkių minučių visi, kalendami dantimis, stovėdavome lauke apsirengę sportinę aprangą – mūsų rytas prasidėdavo negailestinga rytine mankšta“, – prisimena V. Miliukas.

Vėliau, sugrįžus į kareivines, maždaug pusvalandis būdavo skiriamas lovoms kloti, asmeninei higienai bei apsirengti uniformoms.

Iš karto po pusryčių šauktiniams būdavo išdalijami ginklai, o tuomet skyriai, būriai arba visa kuopa išeidavo į užsiėmimus. Pėstininkų, kuriems priklausė ir Vytautas, užsiėmimus daugiausia sudarė fizinis ir taktinis pasirengimas.

Vytautas atvirauja tuo metu manęs, jog jiems užkraunamas visas sunkiausias ir nemaloniausias darbas: duobių, griovių ir apkasų kasimas, smėlio maišų nešimas, taktiniai žygiai, „sužeistų“ draugų nešiojimas ir panašiai.

Tik besibaigiant dienai ir atidavus ginklus prasidėdavo laisvas laikas. Tuomet kariai galėjo naudotis telefonu, eiti į sporto salę, žaisti krepšinį ar pasimatyti su aplankyti atvažiavusiais draugais, artimaisiais.

„Devintą valandą vakaro batalione buvo nuleidžiamos vėliavos ir jas pagerbus, pasidžiovus batus, 22 valandą visi turėjome miegoti“, – griežtos kasdienybės fragmentais dalijasi panevėžietis.

Patriotiškumas nebūna dirbtinis

Vytautas juokiasi per visą tarnybos laikotarpį labiausiai įsiminęs būrininko balsą ir būrio vado žingsnius, kurių nė su niekuo nesupainiotų.

„Žinios, susijusios su išgyvenimu gamtoje, pirmąja pagalba sužeistam žmogui ar saugiu elgesiu su šaunamuoju ginklu, buvo ypač vertingos“, – dabar tvirtina V. Miliukas.

Paklaustas, ar save laikantis patriotu, Vytautas išlieka vyriškai santūrus.

Jis didžiuojasi savo šalimi, kalba ir jos istorija, tradicijomis bei dega noru, kad visa tai ilgam išliktų. Meilę gimtajai šaliai papildo ir domėjimasis kitų tautų istorija bei pasiekimais.

„Tikiu, kad visa žmonija esame lyg viena tauta ir turime atsakomybę būti geri vieni kitiems ir Žemės planetai, kurioje gyvename“, – globaliai mąsto panevėžietis.

V. Miliukas tiki, jog jaunų žmonių patriotiškumo dirbtinai ugdyti nė nereikia. Šis, anot jo, atsiranda tada, kai žmogui duodama galimybė rinktis: savo gyvenimo kelią, mokytis iš savo klaidų ir lygiuotis į savo dievybes ar velnius.

„Tik savanoriškai pasiklydęs žmogus savo noru sugrįžta“, – sako Vytautas.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų