-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiokušin sporto klubo „Argus“ trenerio Remigijaus Olšausko auklėtinė iš viso iki finalo patiesė dvi varžoves, o lemiamoje kovoje dėl aukso įveikė vengrę. 18-metė Radvilė žengia tituluotos panevėžietės Rūtos Brazdžionytės keliu: 26-erių Rūta yra tapusi Europos suaugusiųjų čempione, pasaulyje užėmė 6-tą vietą, o jos pergalinga karjera taip pat prasidėjo nuo pergalių jaunių, jaunimo Europos čempionatuose. Tad Radvilė turi į ką lygiuotis, o gal ateityje net pranoks savo vyresnę kolegę.
Grįžusi iš Danijos R. Talačkaitė su „Sekunde“ pasidalino mintimis apie pergalę Europos jaunių pirmenybėse, mokslus J. Balčikonio gimnazijoje ir atskleidė artimiausius savo planus.
R. Talačkaitė ir Rūta Brazdžionytė (dešinėje). Asmeninio archyvo nuotr.
– Nesuklysiu pasakęs, kad Danijoje pasiekei svarbiausią savo sportinės karjeros pergalę? Kaip pažymėjai iškovotą Europos čempionės titulą?
– Taip, teisingai. Po pergalės mėgavausi saldumynais, šokoladu, bijau, kad priaugau papildomą kilogramą (red. šypsosi). Sugrįžus pasitiko ir sveikino draugai, įteikė gėlių, oro uoste nustebino atvykusi puseserė su šeima, labai geras jausmas.
– Kokius tikslus kėlei Danijoje, su kokiais lūkesčiais keliavai į Roskilės miestelį?
– Galvojau apie finalą ir ruošiausi patekti į finalinę kovą, norėjau tapti čempione. Nors trenerio R. Olšausko šalia nebuvo, tačiau jis detaliai paruošė kovoms, numatė smulkmenas, patarė, ką turiu savarankiškai pasiruošti. Čempionato metu bendravome, tad ši pergalė – ir jo didžiulis nuopelnas.
– Iš viso turėjai tris kovas, kuri buvo sudėtingiausia? Kuri akistata pareikalavo daugiausia jėgų?
– Antra kova prieš Lenkijos sportininkę buvo sunkiausia, nes gavau nuo varžovės neleistinų smūgių į veidą. Tai šiek tiek sutrikdė ir išmušė iš vėžių, reikėjo perlipti per save įveikiant skausmą. Tačiau daugiausia jėgų pareikalavo finalas su Vengrijos atstove.
– Ar sulauki patarimų iš vyresnės Rūtos Brazdžionytės? Ar klausi jos patarimų, išklausai jos nuomonės?
– Rūta man yra didžiausias autoritetas. Prieš ar po varžybų visada susirašome, kartais atvyksta į treniruotes, negaili naudingų patarimų, svarbios informacijos. Ją labai gerbiu. Tačiau niekada kartu viena prieš kitą oficialiose varžybose nekovojome, skirtingas mūsų amžiaus ir pajėgumas. Tačiau kartais treniruočių metu ji būna mano partnere.
Sieks juodo diržo
Radvilė Talačkaitė ir Remigijus Olšauskas po pergalės 2015 m. Europos jaunučių čempionate
– Labai atsipalaiduoti negali, nes gegužės 13-ąją laukia jau Lietuvos jaunimo čempionatas?
– Taip, debiutas šalies jaunimo pirmenybėse. Sportinė forma gera, sieksiu gerų rezultatų ir čia. Dirbsiu toliau, tobulinsiu įgūdžius. Dar nežinau, kas bus mano pagrindinės varžovės, visos mintys buvo sutelktos į Daniją, nebuvo progos pagalvoti apie šalies jaunimo kovas.
Šiemet jei viskas gerai seksis, vasarą planuoju ginti juodą diržą. Tai vienas didžiausių mano tikslų. Šiuo metu turiu rudą diržą su juoda juostele – tai 1 kyu kvalifikacinis lygis.
– Ką reikia išmokti, padaryti, kad galėtum pasipuošti juodu diržu?
– Kvalifikacinių egzaminų – diržų gynimas vyksta vasarą, būtina solidi technika ir svarbi praktika.
– Pergalės džiaugsmas iškovojus trofėjų Europoje tau nėra naujiena, nes esi tapusi ir Senojo žemyno jaunučių čempione.
– Teisingai, 2015-aisiais tapau jaunučių čempione. Dar prieš tai Lietuvoje vykusiame Europos jaunučių čempionate buvau iškovojusi bronzos medalį.
– Mokaisi J. Balčikonio gimnazijoje, 11-oje klasėje, kaip pavyksta suderinti mokslus ir sėkmingą karatė kelią? Juk ir gimnazijoje kartelė iškelta aukštai.
– Šiuo metu dėkingas tvarkaraštis, rytais dažnai esu laisva, galiu rytinį laiką skirti treniruotėms, gerai sutariu su mokytojais, kai kurie atlaidžiau žiūri, jei kažko nespėju. Vakarais taip pat laukia sporto salė ir treniruotė. Jų skaičius per savaitę priklauso nuo tuo metu esančio pasiruošimo ciklo. Jei artėja svarbios varžybos, su rytinėmis treniruotėmis per savaitę sportuoju po 8-9 kartus.
– Kokie – tikslieji ar humanitariai mokslai geriau sekasi ir labiau patinka?
– Labiau humanitariniai ir gamtos mokslai sekasi. Planuose baigusi gimnaziją norėčiau studijuoti kažką su sportu. Galvoju, ar Lietuvoje, ar užsienyje pasirinkti studijas. Tačiau konkrečiai neturiu dar tikslaus plano, ką norėčiau veikti po abitūros.
– Ar turi prieš kovas kokį nors sėkmės ritualą? Kaip pavyksta įveikti jaudulį, stresą, gal skaitai mėgstamą knygą ar klausai motyvuojančios muzikos?
– Ne, atvirkščiai, stengiuosi būti kuo daugiau su žmonėmis, kad mintys prasiblaškytų ir nesisuktų tik aplink būsimą kovą. Stengiuosi su kuo nors pabendruoti, pajuokauti, kad šiek tiek atsipalaiduočiau.
– Kaip pasirinkai tokią sporto šaką, kas tave paragino ateiti į kiokušin karatė treniruotes?
– Ši istorija man yra kiek juokinga. Per televiziją pamačiau vienų skalbimo miltelių reklamą, kur šie puikiai išskalbė baltą kimono. Pamačiau reklamą ir aš užsimaniau tokio balto kimono.
Mama turėjo pažįstamų, kurie lankė šias treniruotes, tad užrašė ir mane. Per pirmą treniruotę labai išsigandau, apsiverkiau ir pabėgau. Tada po metų į karatė treniruotes sugrįžau su pusbroliu. Tada jau buvau drąsesnė (red. šypsosi). Treniruotes pas trenerį Remigijų lankyti pradėjau nuo septynerių.
– Ar per tą laiką iki dabar nebuvo minčių mesti, pasitraukti iš karatė, pasirinkti kitą sporto šaką? Kaip tėvai reagavo, kai pamatė, kad iš karatė varžybų grįžti ne tik taurėmis, bet ir mėlynėmis?
– Buvo tokių akimirkų, kad norėjosi pauzės, tačiau niekada negalvojau, kad visiškai mesiu karatė. Norėdavau pertraukų, tačiau po jų visada sugrįždavau. Tėvai mane palaiko, tik į mano karatė kovas šiek tiek kreivai žiūri seneliai, kartais negaili užuominų, kad pailsėčiau, praleisčiau treniruotes (red. – šypsosi).
„Sekundės montažas
