G. Pučinskienė į eketę lenda kiekvieną savaitę. G. Ulio nuotr.

Per šalčius – sušilti į eketę

Per šalčius – sušilti į eketę

Spaudžiant šalčiui ne visiems norisi užsidaryti šiltuose namuose. Panevėžiečiai kaip tikri ruoniai turškiasi eketėse ir tikina nesiskundžiantys nei sveikata, nei energijos stoka.

Visgi medikai perspėja, kad tokios ledinės maudynės ne visiems tinka, kartais gali baigtis rimtais negalavimais.

Panevėžietis keliautojas, gidas Antanas Skindzera, kaip ir daugelis ledinių maudynių aistruolių visame pasaulyje, sausio 1-ąją, Tarptautinę ruonių dieną, paminėjo šokdamas į Nevėžio upės vandenį. Ledinėmis žiemos pramogomis jis mėgaujasi nuo aštuoniolikos metų, o karantinas savotiškai privertė tokias maudynes paversti kasdienybe.
„Net ir kariuomenėje tuo užkrėčiau kitus. Iki šio karantino tokios maudynės būdavo nereguliarios, vos kelis kartus per sezoną. Dalyvaudavau ir ruonių šventėse. Bet per karantiną tuo pradėjau užsiimti reguliariai. Čia gal iš neturėjimo ką veikti taip išėjo. Viskas uždaryta, niekur išvažiuoti negali, turiu kažkaip kompensuoti veiklos trūkumą“, – šypsosi ką tik upėje išsimaudęs keliautojas.
Kaip pasakojo A. Skindzera, anksčiau prieš lįsdamas į eketę darydavo apšilimą – miško keliukais nubėgdavo apie tris kilometrus ar padarydavo mankštą, o tada jau šokdavo į vandenį. Dabar jis tikina jau pripratinęs organizmą prie tokio šoko ir į vandenį pūkšteli vos nusimetęs drabužius. Labiausiai jis mėgsta Nevėžio pakrantes Kultūros ir poilsio parke ar „Ekrano“ marias – čia net žiemą paliktos persirengimo kabinos.
„Maudausi, kai lauke būna iki minus dešimt, jeigu spaudžia didesnis šaltukas, jau nesikankinu. Pasiryžčiau nebent, jei reikėtų kokio rekordo siekti“, – pasakojo ekstremalių pojūčių mėgėjas.
Pasak A. Skindzeros, po tokių maudynių tik praėjus gerai valandai organizmas sureaguoja. Pirmiausia ima deginti pirštus ir kojų pėdas, o dėl adrenalino užplūsta vidinis karštis ir kartu – didžiulė energijos banga.
„Jaučiuosi taip, tarsi būčiau prisigėręs energinių gėrimų. Labai įdomus ir sunkiai nupasakojamas pojūtis. Tokios pramogos – ne kiekvienam. Turintiems širdies ir kraujagyslių ligų geriau nerizikuoti. Žiemą taip pat didelis pavojus palįsti po ledu ir nebeišnirti. Aš pats stengiuosi maudytis ten, kur negilu, neužsiimu rizikingais dalykais. Ir nemirkstu ilgiau nei dvi minutes“ – pasakojo panevėžietis.

Antanas Skindzera sausio 1-ąją, Tarptautinę ruonių dieną, paminėjo šokdamas į Nevėžio upės vandenį. Asmeninio archyvo nuotr.

Antanas Skindzera sausio 1-ąją, Tarptautinę ruonių dieną, paminėjo šokdamas į Nevėžio upės vandenį. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujų potyrių paieškos

A. Skindzera įsitikinęs, kad ledinės maudynės jo organizmui – tik į naudą. Anot ruonio, su peršalimo ligomis ar sloga jam tenka susidurti itin retai, o ir susirgus negalavimai praeina greičiau.
„Pas gydytojus apsilankau tik tuomet, kai reikia vairavimo teises pasikeisti“, – šypsosi sveiką gyvenimo būdą propaguojantis keliautojas.
Jo teigimu, norintieji išbandyti eketės malonumus tą pirmiausia turėtų daryti po pirties, kai kūnas įkaitęs. Kitas kelias – maudytis visus metus reguliariai ne tik vasarą, bet ir vėstant orams. Taip organizmas pripras prie šaltesnės aplinkos.
„Aš pats jau ištryniau sezoniškumo ribas. Mes, lietuviai, turime keturis metų laikus, tad reikia jais visais ir mėgautis. Tik mąstymo ribotumas neleidžia įveikti tam tikrų išbandymų. Visos ribos yra tik mūsų galvoje. Tai tik psichologija. Kai nori pasiekti tikslą, ieškai galimybių, o kai nenori – priežasčių, kodėl negali. Tai tinka visais gyvenimo atvejais“, – mano A. Skindzera.
Karantinas – puiki galimybė tas ribas praplėsti. Panevėžietis lietuviškos žiemos nematęs jau kelerius paskutinius metus – paprastai žiemą keliaudavo po šiltuosius kraštus. Pandemija privertė stabtelėti ir atrasti Lietuvos grožį. Keliautojas šypsosi, kad apie Egiptą ar Dubajų galėtų pasakoti nesustodamas, o vos už 130 kilometrų esančios Žagarės ir Joniškio dar nėra aplankęs. Tad tik nebelikus draudimui keliauti per savivaldybes, jis jau susiplanavęs maršrutą po gražiausias dar neaplankytas savo šalies vietas.
„Pakeisti aplinką, atsišviežinti, kažką naujo pamatyti ir atrasti žmogui labai svarbu. Kol kas į mane nesikreipė niekas, kad tapčiau jų gidu lendant į ledinį vandenį. Bet mielai ir juo pabūčiau. Pakeisti požiūrio tašką nėra lengva, bet kai pavyksta, atrodo, kad pasaulis pasikeitė. Bet jis liko toks pat, pasikeitė tik mūsų santykis su pasauliu. Svarbu yra nebijoti, nes kai yra noras, ribos pačios išnyksta“, – mano A. Skindzera.

Nors ledinėmis žiemos pramogomis A. Skindzera mėgaujasi nuo aštuoniolikos metų, tačiau karantinas savotiškai privertė tokias maudynes paversti kasdienybe. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors ledinėmis žiemos pramogomis A. Skindzera mėgaujasi nuo aštuoniolikos metų, tačiau karantinas savotiškai privertė tokias maudynes paversti kasdienybe. Asmeninio archyvo nuotr.

Ruonis nuo vaikystės

Kiekvieną savaitę į eketę lendanti kino centro „Garsas“ direktorė Genė Pučinskienė ledinio vandens malonumus patyrusi dar vaikystėje. Kaip ji pati sako, yra tikras gamtos vaikas, gimęs ir augęs nuošaliame vienkiemyje, apsuptame miškų ir upės. Norint žiemą pasiekti už trijų kilometrų esančią mokyklą, tekdavo pereiti per upę – tiltą atstodavo paguldytas medis. Kaip turėklai ant šakų būdavo pririštas dar vienas plonesnis medis. Mažam vaikui, aprengtam keliais sluoksniais drabužių ir su sunkia kuprine ant pečių, toks kliūčių ruožas ne visada būdavo įveikiamas.
„Žiemą, kai pusnys būdavo kone iki kaklo, pereiti apledėjusiu medžiu nebuvo lengva. Ne kartą neišlaikiusi griuvau į ledinę upės properšą. Taip kelionė į mokyklą baigdavosi jos nepasiekus. Jeigu po tokių maudynių nesusirgdavau, vadinasi, nėra toks baisus tas ledinis vanduo“, – kalbėjo G. Pučinskienė.
Prie ekstremalių maudynių, tik jau savu noru, ji grįžo jaunystėje, studijuodama Klaipėdos universitete. Anot panevėžietės, kai šalia jūra – nuodėmė būtų nesimaudyti. O maudytis žiemą – dar didesnis malonumas, mat jūroje vanduo visuomet būdavęs gerokai šiltesnis nei kituose telkiniuose. Tik kartą, kai jūra buvo virtusi didele ledų sangrūda, ruonė liko subraižytomis kojomis.
„Jaunystėje maudydavomės daugiau dėl ekstremalių pojūčių. Kas važinėdavo motociklu, kas užsiimdavo kitomis ekstremaliomis pramogomis, o aš su bendraminčiais žiemą važiuodavome prie jūros maudytis“, – pasakojo G. Pučinskienė.
Po studijų prie žiemos maudynių ji grįždavusi retai, dažniausiai nusprendusi Naujuosius metus sutikti prie jūros, – tuomet būtinai joje išsimaudydavo. O šįmet ji ir vėl atrado seną malonumą. Anot G. Pučinskienės, pati pradžia prasidėjo nuo mažų žingsnelių – rytinės mankštos ir kontrastinio dušo. Organizmui pripratus prie šalčio, dabar ji bent kartą per savaitę eina pasikaitinti kubile, o po to bent du kartus lenda į eketę. Prie tokių maudynių kartais prisijungia ir šeimos nariai.
„Kai pripranti prie kontrastinio dušo, kūnas supranta, kad tokios maudynės nėra kažkoks stebuklas, tereikia psichologiškai save nuteikti, jog nėra nieko neįmanomo. Daug kas priklauso ir nuo vėjo. Jeigu jo nėra, maudynės būna išties malonios, maudžiausi spaudžiant ir 25 laipsnių šalčiui. Vandenyje yra gerokai šilčiau – net matyti, kaip garuoja eketė“, – pasakojo G. Pučinskienė.

Įprotis kaip valytis dantis

Daug žmonių grūdinasi tiesiog voliodamiesi ar trindamiesi sniegu, tačiau G. Pučinskienei maloniau lįsti į eketę. Pradėjusi reguliariai grūdintis, ledinių maudynių mėgėja džiaugiasi geresne sveikata. Anksčiau bent porą kartų per metus sirgdavo įvairiomis peršalimo ligomis, dabar jos aplenkia. Tačiau svarbiausia, anot G. Pučinskienės, kad po tokių maudynių susireguliavo kraujo spaudimas.
„Mano organizmui tai didelė nauda. Niekada nedariau to dėl mados, visada stebiu save, jeigu matau, kad padeda išspręsti kai kurias sveikatos bėdas, maudausi su malonumu“, – sako ekstremalė.
Anot jos, lendant į eketę negalima prisivalgyti, o tuo labiau vartoti alkoholio – tai nesuderinami dalykai. G. Pučinskienė įsitikinusi: jeigu žmogus gali priimti šalto dušo iššūkį – jis galės pasimėgauti ir eketės malonumais. Svarbu, kad prieš ledines maudynes kūnas būtų sušilęs – tam reikalinga intensyvi mankšta ar pirtis.
„Visi žinome, kad būtina valytis dantis du kartus per dieną. Lygiai taip pat privalome rūpintis ir savo fiziniu kūnu. Nei gydytojai, nei vaistai to nepadarys – tik mes patys. Turime išmokti klausyti savo kūno ir jam padėti“, – įsitikinusi G. Pučinskienė.

Tinka ne visiems

Rita Oksaitė
Šeimos gydytoja
Jeigu stresas organizmui didinamas palaipsniui ir reguliariai, tuomet maudynės lediniame vandenyje išties gali duoti naudos. Organizmui pripratus prie temperatūrų skirtumų, mažėja tikimybė peršalti, odoje stimuliuojamos nervinės ląstelės prisideda prie imuniteto sužadinimo. Bet viskas turi būti daroma palaipsniui. Prie sveiko gyvenimo būdo reikia pereiti reguliariai, po truputį. Žinoma, viskas turi būti daroma kompleksiškai, turi būti ne tik maudynės lediniame vandenyje, bet ir fizinis aktyvumas, judėjimas, tinkama mityba, dienos ritmas, kokybiškas miegas. Tik tokiu atveju bus nauda organizmui. Jeigu jūsų naujametinis pažadas buvo tapti sveikuoliu ir iš karto nersite į ledinį vandenį, tik pakenksite savo organizmui.
Turintieji urologinių, ginekologinių, uždegiminių, infekcinių ligų, taip pat vyresnio amžiaus žmonės ledinio vandens procedūrų turėtų privengti, geriau po sniegą basomis kojomis pabraidžioti kelias minutes, namuose kelias sekundes pastovėti po šaltu dušu. Kitu atveju gali paūmėti esamos lėtinės ar užklupti peršalimo ligos.

 

Komentarai

  • Pasiulymas alkoholikams, ju moterelems ir mazvaikiams. Gal saltas vanduo proto ides?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų