-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kalytė miškelyje buvo palikta mirti kančiose – pririšta storu trosu prie medžio. Tik ją aptikusių neabejingų žmonių ir Panevėžio gyvūnų globos draugijos savanorių dėka gražuolį milžiną pavyko išgelbėti.
Gyvūnų globėjai maždaug aštuonerių metų Amber tikriesiems šeimininkams nežada grąžinti, mat šuo prieglaudoje atsiduria jau ne pirmą kartą.
Apie kraupų radinį šeštadienį apie 21 val. Panevėžio gyvūnų globos draugijos savanoriams pranešė pro mišką dviračiu važiavusi panevėžietė. Moteris miškelyje tarp krūmų pastebėjo gulintį leisgyvį Berno zenenhundų veislės šunį. Keturkojis prie medžio buvo pririštas ilgu trosu. Matėsi, kad šuo išsekęs, jį buvo apspitę spiečiai uodų ir musių. Išlaisvintas šunelis vos galėjo pavilkti kojas – nuo svilinančios kaitros buvo patyręs šilumos smūgį. Į pagalbą atskubėję gyvūnų globos draugijos savanoriai iš karto keturkojį nuvežė į veterinarijos kliniką, kur jam pastatytos lašinės gelbėti nuo dehidratacijos. Šuns būklė buvo itin prasta – pulso matuoklis rodė 180, temperatūra siekė 41. Nelaimėlio kūnas buvo nusėtas erkėmis – šiuo metu jis gydomas ir nuo babeziozės.
„Šuns būklė jau stabili. Vis dar gausiai seilėjasi ir viduriuoja, bet pulsas ir temperatūra jau normalūs. Sunku pasakyti, kiek laiko gyvūnas kankinosi. Kai tokie karščiai, dideliam ir tamsaus kailio šuniui para be pagalbos galėjo baigtis mirtimi“, – pasakojo Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Teigti, kad keturkojis miške buvo paliktas numirti, ji negalinti, nes už tokius žodžius grėstų būti paduotai į teismą. Tačiau faktai byloja patys už save. Be to, atsirado liudininkų, kurie pasakojo, kad ta pati kalytė, gyvenanti netoliese Dembavoje, netinkamai prižiūrima. Ji ne kartą buvo nutrūkusi ir pabėgusi, bet gerų žmonių parvesta į namus. Tuo pačiu trosu ji būdavo nuolat rišama prabangaus namo kieme prie būdos – aristokratiškos išvaizdos gražuolė turėjo atlikti sargo funkcijas.
„Kilmingas šuo buvo naudojamas apsaugai, nors ši veislė tam visiškai netinkama. Tai didžiuliai milžinai, bet labai ramūs ir protingi šunys, kuriems reikalinga žmogaus draugija. Niekas jų namų apsaugai nelaiko, tik tie, kas visiškai nenutuokia apie šios veislės ypatumus“, – sakė R. Liberienė.
Keturkojis paženklintas mikroschema, tad rasti šeimininkus buvo nesunku. Be to, socialiniuose tinkluose paviešinus apie šį sunkiai protu suvokiamą įvykį, netrukus atsiliepė ir mergina, prisistačiusi kaip šuns savininkė. Ji aiškino esanti išvykusi į užsienį ir savo keturkojo priežiūrą patikėjusi tėvui. Kitą dieną R. Liberienė sulaukė ir skambučio iš vyro, kuris teigė esąs šuns šeimininkas. Tik vietoj padėkos už keturkojui suteiktą galimybę gyventi gyvūno gelbėtojai sulaukė puolimo. Skambinusysis, taip ir nepaaiškinęs, kaip Amber atsidūrė pririšta miške, pakeltu tonu pradėjo reikalauti grąžinti kalytę, o į R. Liberienės aiškinimus, jog šunelis šiuo metu gydomas, vyriškis atkirto, neva visos ligos – tik išsigalvojimas.
„Iš pradžių sakiau, kad negalime smerkti šuns šeimininkų nežinodami tikrosios istorijos, tačiau kai buvau šitaip užsipulta, apie įvykį informavau policiją. Perdaviau ne tik šeimininkų, bet ir liudininkų, kurie gali patvirtinti apie netinkamą keturkojo priežiūrą, kontaktus. Tikiuosi, bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais“, – kalbėjo R. Liberienė.
Negerus įtarimus dar labiau sustiprina tai, kad dingusio keturkojo niekas neieškojo.
„Kai tik pamačiau trosą, kuriuo šuo buvo pririštas prie medžio, supratau, kad tai tas pats keturkojis, kuris į mūsų prieglaudą jau buvo patekęs balandį. Tąkart jį atvežė žmonės, radę beklaidžiojantį miesto gatvėmis. Anąkart atidavėme šeimininkui, šįkart bus kitaip“, – patikino R. Liberienė.
Maždaug aštuonerių metų gražuolei Amber naujų šeimininkų ieškoti neteks. Tik paskelbus apie kraupų radinį, atsiliepė šimtai žmonių, norinčių nelaimėlei suteikti jaukius namus ir orią senatvę. Skambučių sulaukta iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, net Norvegijos – po tokių kančių šuo nusipelnė mylinčių šeimininkų.
Pasak R. Liberienės, šiemet Panevėžyje tai pirmas atvejis, kai gyvūnas paliekamas lėtai ir kankinamai mirčiai. Gyvūnų prieglauda perpildyta, tad ne visada ir jie galintys priglausti visus keturkojus. Prašoma gyventojų patiems bandyti surasti naujus šeimininkus nebereikalingiems augintiniams, tačiau dažnu atveju savanoriai randa juos pririštus prie prieglaudos tvoros. Kartais gyvūnai paliekami net vadomis – mažyliai atvežami su mamomis. R. Liberienės teigimu, bent jau galima guostis tuo, jog gyvūnais atsikratoma pririšant prie globos draugijos tvoros, o ne kur miške prie medžio.
„Mažylius paskiepiję ir paženklinę mikroschema galime vežti į gyvūnų prekių parduotuvę, o iš ten jie labai greitai iškeliauja į naujus namučius. Panevėžys pirmauja pagal dovanojamų keturkojų skaičių“, – pasakojo globos draugijos vadovė.
Tiesa, būna atvejų, kai dovanoti keturkojai sugrįžta į prieglaudą, nes vieniems šuo per daug loja, kitiems – per mažai.
„Buvo žmonės pasiėmę haskių veislės kalytę ir jau kitą dieną atvežė, nes neva šuo kvailas, visur prikakojo. Ir paprašė kito šuns. Nebedavėme, nes visi keturkojai ir šlapinasi, ir tuštinasi. Būna ir tokių, kurie atėję daužo į voljerus, tikrina, kuris šuo piktas, bus geras sargas, puls svetimus. Jeigu taip elgiasi prieglaudoje, tai kas bus vėliau – badys pagaliais, kad jis lotų ar pyktų“, – žmonių elgesiu vis dar negali atsistebėti gyvūnų globėja.
Gyvūnų globėjus dar gana dažnai pasiekia skundai, kad keturkojai paliekami be ėdesio, vandens, pririšti trumpomis ir sunkiomis grandinėmis, tinkamomis rišti tik raguočius. Kartais šuneliai priversti kentėti nežmoniškas kančias, kai grandinės tiesiog įauga į odą. Net ir susirgusių augintinių niekas neskuba gydyti – įsivaizduojama, kad, nugaišus gyvūnui, kitą galės pasiimti iš prieglaudos. Pasak R. Liberienės, bent jau jaunoji karta darosi sąmoningesnė ir už naują šeimos narį prisiima atsakomybę. Panevėžiečiai taip pat gana aktyviai prisideda prie beglobių gyvūnų priežiūros ir išlaikymo.
„Pamenu, kai tik įkūrėme prieglaudą, vargom, prašydami žmonių paaukoti bent ėdesio. O dabar kiekvieną dieną žmonės atvyksta su ėdalu, kraikais ir patiesalais. Pastaruoju metu paplito iniciatyva vietoj gimtadienio dovanų ar vestuvėse vietoj gėlių prašyti svečių paaukoti gyvūnams“, – pastebi R. Liberienė.
