Kristaus Karaliaus katedros kapinės amžino poilsio vieta tapo ne vienam Panevėžį garsinusiam šviesuoliui. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kapinės – Panevėžio istorijos paminklas (foto galerija)

Kapinės – Panevėžio istorijos paminklas (foto galerija)

Visų šventųjų dieną ir per Vėlines amžino poilsio vietos paskęsta žvakučių jūroje. Kiekvienas kauburėlis turi savą gyvenimo istoriją. Tik vienų pėdsakus baigia užpustyti užmaršties dulkės, kitų įspaudas toks gilus, kad dar ne viena karta su pasididžiavimu minės jų vardą. Kapinės – ne tik paskutinė žmogiškojo gyvenimo stotelė, bet ir svarbus istorijos puslapis.

Žemę dovanojo tikintieji

Daugiau kaip šimtmetį skaičiuojančios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinės priglaudė ne vieną miesto šviesuolį, karius savanorius, dvasininkus.

Savotišką ekskursiją po jas surengęs Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, istorijos mokslų daktaras Arūnas Astramskas teigė, kad šios kapinės iki šiol laikomos vienomis prestižiškiausių ne tik dėl to, kad stūkso miesto pašonėje. Nuo pat jų įkūrimo pradžios 1914 m. buvo garbė būti palaidotam didžiausiai miesto Dievo šventovei – katedrai priklausančiose kapinėse. XX a. pradžioje, augant Panevėžiui, nuspręsta statyti antrą parapinę bažnyčią – Šv. Stanislovo. Tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo tespėta sumūryti tik pamatus, o šiam pasibaigus nebuvo poreikio tęsti statybą, nes 1919 m. iš stačiatikių atgauta Pijorų bažnyčia. Tačiau įkūrus Panevėžio vyskupiją, nuspręsta nebaigtą statyti bažnyčią paversti katedra. Šventovę 1930 m. pašventino pats Jonas Mačiulis-Maironis.

„Iki XIX a. pirmosios pusės kapinės būdavo bažnyčių šventoriuose, bet augant miestams, čia nebeužtekdavo vietos. Kapines imta kurti tolėliau nuo miesto. Tuo metu Ramygalos gatvė ir buvo tai, kas tų metų atstumais buvo toli“, – pasakojo A. Astramskas.

Bažnyčiai priklausė tik nedidelis žemės lopinėlis – likusį žemės plotelį parapijai padovanojo patys miestiečiai. Pirmasis šiose kapinėse 1914 m. palaidotas Sofijos pulko pulkininkas Robertas Banevičius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kapinės ėmė sparčiai pildytis.

„Plečiantis Panevėžiui, atsikėlė nemažai naujakurių, kurie jau nebeturėjo vietos senosiose miesto kapinėse. Galima sakyti, tai naujosios miestiečių kartos kapinės“, – kalbėjo istorikas.

Kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko teigimu, kapinės – savotiški mūsų miesto istorijos puslapiai. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Priglaudė dvasios milžinus

A. Astramsko teigimu, Kristaus Karaliaus katedros kapinės neturi stebuklingų legendų, bet viena mistiškiausių vietų – pačioje kapinių pradžioje esantis didelis paminklas kunigui ir Švč. Trejybės bažnyčios rektoriui Jurgiui Tilvyčiui-Žalvarniui. Dvasininkas buvo žinomas visuomenės veikėjas bei labdaros organizatorius. Jo iniciatyva tarpukario Panevėžyje nebeliko elgetų – šiems jis įkūrė net keletą prieglaudų. O pats važinėdavo po miestą su vežimėliu-karučiu, kuriame žmonės palikdavo maisto produktų bei drabužių. Dėl savo veiklos buvo labai gerbiamas ir mylimas parapijiečių.

„1931 m. gruodžio 24-ą, Kūčių dieną, čia laidojo savo bažnyčios zakristijoną, taip pat vienuolį marijoną. Ištaręs žodžius, kad žmogus nežino nei savo dienos, nei valandos, kada paliks šį pasaulį, J. Tilvytis krito negyvas. Tai visiems padarė didelį įspūdį. Nors dvasininkas palaidotas Marijampolėje, marijonų vienuolių kapinėse, miestiečiai šiose kapinėse pastatė paminklą atminti šiam įvykiui. Nuo to laiko aplink šį paminklą imta laidoti kunigus“, – pasakojo A. Astramskas.

Netoli šios vietos atgulė ir žinomiausi Panevėžio krašto šviesuliai – rašytojai J. Lindė-Dobilas, o po kelerių metų ir kultūros nešėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Nors tuo metu jau vyko Antrasis pasaulinis karas, G. Petkevičaitės-Bitės laidotuvės buvo labai iškilmingos. Žmonių minios nusidriekė per visą Ramygalos gatvę.

Tarp šių garbių dvasios milžinų – ir Elžbietos Jodinskaitės, pirmosios viešosios miesto bibliotekos direktorės, kapas. Anot istoriko, nors ji buvo mažiau žinoma, tačiau iškili asmenybė. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo aktyvi lietuvių nacionalinio judėjimo veikėja. Savo šeimos E. Jodinskaitė taip ir nesukūrė, atsidavė visuomeninei veiklai, užsiėmė labdara. Žinomiausias žmogus, kurį ji rėmė, buvo skulptorius Bernardas Bučas. Būtent E. Jodinskaitės pastangomis B. Bučas išvažiavo studijuoti į Paryžių, o šiam grįžus, prie savo namelio Sodų gatvėje pastatė jam dirbtuves.

„Prasidėjus neramumams, E. Jodinskaitės namelis nacionalizuotas, čia atkeltos kitos šeimos, jai paliktas tik vienas kambarėlis. Galiausiai šviesuolė savo dienas baigė prieglaudoje“, – pasakojo muziejaus direktorius.

Tarpukario šviesuliai

Itin originalus ir išskirtinis paminklas iš akmens Ramygalos g. kapinėse pastatytas Juozui ir Kamilijai Zaborskiams, garsiosios literatūrologės, profesorės, monografijos apie Maironį autorės Vandos Zaborskaitės tėvams.

„J. Zaborskis buvo garsus vaistininkas, turėjęs savo vaistinę priešais J. Masiulio knygyną. O K. Zaborskienė, gana anksti tapusi našle, ieškodama provizorės darbo atvyko į Panevėžį. Jie čia ir susipažino, J. Zaborskis V. Zaborskaitę užaugino kaip savo dukrą. Čia pat palaidotas ir Zaborskių sūnus Jonas“, – inteligentų šeimos istorijos detales atskleidė A. Astramskas.

Netoli šio išskirtinio kapo – 1918–1919 m. Lietuvos savanorių kariuomenės karių kapai. Pasak istoriko, tarpukariu čia buvo labai svarbi atminties vieta, kur vykdavo ceremonijos, aukojamos šv. Mišios. 1930 m. skulptorius Juozas Zikaras sukūrė paminklą Lietuvos nepriklausomybės kovose žuvusiems savanoriams.

„Paminklas iš pažiūros kiek keistos formos, nelabai primenantis paminklą, daugiau kaip savotiškas altorius. Vyskupas Kazimieras Paltarokas iškilmingomis progomis čia visuomet laikydavo šv. Mišias“, – pasakojo mokslų daktaras.

Tarybiniais laikais paminklas buvo sunaikintas, bet vėliau atstatytas. Ne taip seniai sutvarkyti ir savanorių kapeliai.

Kitoje kapinių pusėje amžino poilsio atgulė du tarpukario kultūros šviesuliai. Mykolas Karka dėl savo atsidavimo muzikai buvo vadinamas gyvu sidabru. Jis rūpinosi ne tik pedagogine, bet ir chorų veikla, teatro gyvenimu, rengė dainų šventes. M. Karka laikomas vienu labiausiai Panevėžiui nusipelniusių praeito šimtmečio šviesuolių, jo vardu pavadinta ir mokykla. Šalia M. Karkos palaidotas jo sūnus Gediminas Karka, pasirinkęs teatro kelią.

Kristaus Karaliaus katedros kapinės paskutine stotele tapo ir legendiniam pirmojo knygyno Panevėžyje įkūrėjui, knygnešiui Juozui Masiuliui. Garsus tarpukario veikėjas mirė 1940-aisiais, nacionalizavus jo įkurtą knygyną. Po šios netekties J. Masiulio šeima pasitraukė į Prancūziją.

Skęsta žolėje ir užmarštyje

Kristaus karaliaus katedros kapinėse iš tolo akį savo neįprasta forma traukiantis paminklas, primenantis gaublį, pastatytas dar vienam garsiam žmogui – Valdui Raščiauskui. Anot istoriko, panevėžietis prieš Antrąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką, kur įkūrė savo kelionių agentūrą. Kažkokiu būdu jam pavyko gauti leidimą nuo 1960-ųjų iš Amerikos organizuoti keliones į Tarybų Sąjungą. Būtent jis pirmasis atvežė Amerikos lietuvius, tarp jų ir prezidentą Valdą Adamkų bei kitus garsiuosius išeivius, į Lietuvą. V. Raščiauskas yra buvęs tikriausiai visose pasaulio šalyse, bet visada grįždavo į Lietuvą. Rėmė Lietuvos našlaičius, didelę savo palikimo dalį paskyrė Lietuvos vaikų fondui, įsteigė stipendiją gabiems vaikams.

„Ir dabar dar Sodų gatvėje yra išlikęs jo nedidelis namukas. Gimęs Panevėžyje, čia ir palaidotas po ilgų klajonių po pasaulį“, – kalbėjo A. Astramskas.

Aukštoje žolėje skęstantis ir seniai tvarkytojų nesulaukiantis paminklas blunkančiais užrašais slepia dar vieną inteligentų šeimos istoriją. Čia palaidotas lenkų kilmės teisininkas, kurį laiką tarpukariu buvęs ir Panevėžio burmistru Teodoras Liudkevičius bei jo žmona Marija. Istoriko tvirtinimu, tai buvo lenkų bendruomenės lyderiai, įvairių draugijų įkūrėjai. Liudkevičiai taip pat buvo vieni iš lenkų gimnazijos įkūrėjų, šiai mokymo įstaigai padovanojo ir savo asmeninę biblioteką. Marijos tėtis – žymus 1863 m. sukilimo dalyvis, Teodoro tėtis ir senelis taip pat buvo įsitraukę į sukilimus prieš caro valdžią.

„Antrojo pasaulinio karo metais mirus Teodorui, Marija turėjo galimybę pasitraukti į Lenkiją, bet ji liko Panevėžyje, nors buvo pirmoji kandidatė į tremtį, bet kažkaip stebuklingai pavyko jos išvengti. Gaila, kad tokių garbingų panevėžiečių kapas jau baigia užaugti žole“, – apgailestauja A. Astramskas.

Originalumu išsiskiria teatro legendos J. Miltinio kapas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Duoklė teatrui

Kapinių viduryje – teatro korifėjų takas. Teatro scenoje neišskiriami režisierius Juozas Miltinis ir aktorius Vaclovas Blėdis ir po mirties liko kartu. Jų amžino poilsio vietos – šalia viena kitos. Kad tai išskirtinių teatro didmeistrių kapai, liudija ir originalaus dizaino, puošti teatro simboliais antkapiai. Kiek tolėliau – aktorių Broniaus ir Aurimo Babkauskų kapavietė. Visai šalia – ir sporto patriarcho Vilhelmo Variakojo amžino poilsio vieta. Žymusis panevėžietis buvo pirmasis tenisininkas, atstovavęs Lietuvai Europos čempionate Prancūzijoje, taip pat buvo garsus krepšinio rinktinės žaidėjas. Jo pakloti pamatai padėjo Panevėžiui tapti vienu sportiškiausių miestų.

Originalumu išsiskiria ir poeto, visuomenininko Juozo Stanikūno, žinomo slapyvardžiu Žemės dulkė, kapas. Jo sūnus, pirmasis Rumšiškių muziejaus direktorius Vytautas Stanikūnas, šalia paminklo pastatė koplytstulpį, o kapavietę apjuosė medine tvorele, puošta tautiniais motyvais – dar anksčiau čia stovėjo iš vytelių pinta tvorelė.

„Bet juk anksčiau ir būdavo tik medinis kryželis. Jam sutrešus, sunykdavo ir kapas. Vėlinės visuomet buvo svarbios mūsų tautai, bet niekada kapams nebuvo leidžiama tiek daug lėšų ir laiko. Kažkodėl kapinių priežiūra virsta savotišku kultu, bet juk šios šventės prasmė visai kitokia“, – sakė A. Astramskas.

Galerija

Komentarai

  • O tikrai labai įdomios kapinės su įdomia istorija!

  • gal vertėtų padaryti žymių žmonių kapelių virtualią prieigą: kuom nusipelnęs ir kapo foto?juk būtų įdomu…

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų