Dabartinių Panevėžio pataisos namų pastatas irgi yra nebylusis sovietų represinių struktūrų brutalumo liudininkas. Už jo sienų kalinti sovietams neįtikę civiliai gyventojai. P. ŽIDONIO nuotr.

Kančios istorija už mūro sienų

Kančios istorija už mūro sienų

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Jei pasižiūrėtume į sovietinio Panevėžio žemėlapį, pamatytume didelį kompleksą vienas paskui kitą išsidėsčiusių pastatų, kuriuose sovietų represinės struktūros vykdė brutalius nusikaltimus, nukankintus Lietuvos patriotus pasiųsdamos myriop.

Šiandien ramiai praeiname pro Panevėžio kraštotyros muziejų, buvusią slaugos ligoninę S. Kerbedžio gatvėje ar Smėlynės gatvėje, priešais Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, renovuotą triaukštį namą. Visų jų, kaip ir Pataisos namų A. Puzino gatvėje bei dar keleto kitų pastatų, sienos persisunkusios kančios, kai kuriose iki šiol matyti juose kankintų sovietinei santvarkai neįtikusių žmonių išbraižyti paskutiniai gyvenimo įrašai.

Nors istorikai jau daug surinkę medžiagos, kur ir kaip Panevėžyje sovietmečiu veikė represinių struktūrų pakalikai, tačiau detalūs tyrimai dar turėtų atskleisti ne vieną skaudų istorijos faktą.

Platus tyrimas

Istorikams renkant duomenis apie Panevėžyje veikusius sovietų represinių struktūrų pastatus, didelį darbą atliko miesto Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistė Loreta Paškevičienė, pirmoji surinkusi medžiagą apie juos. Dar 2000 metais „Panevėžio balse“ ji skelbė straipsnį, jog žinomi ne visi sovietinio saugumo pastatai Aukštaitijos sostinėje. Po poros metų, ištyrinėjusi įvairius archyvus ir bylas, L. Paškevičienė jau paskelbė išsamias žinias moksliniame leidinyje „Kultūros paminklai“ apie tragišką istorijos puslapį bylojančius miesto statinius.

O 2005-aisiais istorinio archyvinio tyrimo apie mieste ir rajone veikusius sovietų represinių struktūrų pastatus ėmėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus istorikė Rūta Trimonienė.

Kartu su L. Paškevičienės surinktąja medžiaga jai teko peržiūrėti ir patyrinėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomus išlikusius buvusio Partijos istorijos instituto 1984 metų aktus, Lietuvos ypatingajame archyve saugomus dokumentus, Lietuvoje veikusius sovietų represinės struktūros padalinius, suimtų Lietuvos piliečių baudžiamųjų bylų kartoteką, kolegų, dirbančių Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente, ruoštas archyvines pažymas.

R. Trimonienė pasakoja nemažai informacijos radusi ir senuose karo metų Panevėžio laikraščiuose: „Išlaisvintas panevėžietis“, „Panevėžio apygardos balsas“, 1988 metų „Panevėžio medike“, vėlesnių metų „Tiesoje“, „Panevėžio balse“, nemažai informacijos suteikė ir centre saugomi Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus tremtinių vykdomos veiklos dokumentai, Panevėžio ir kituose kalėjimuose kalintų suimtų liudininkų ar jų artimųjų rašytiniai prisiminimai.

Pasak Rūtos Trimonienės, tikėtina, kad Panevėžio pastatai, kuriuose veikė sovietų represinės struktūros, ateityje sulauks detalaus tyrimo ir atskleis daug naujų faktų, kas juose vyko pokariu. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pasak Rūtos Trimonienės, tikėtina, kad Panevėžio pastatai, kuriuose veikė sovietų represinės struktūros, ateityje sulauks detalaus tyrimo ir atskleis daug naujų faktų, kas juose vyko pokariu. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sadistiškai nukankinti

Vienas tokių pastatų, kuriame veikė represinės sovietų struktūros, stūkso dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. Dabar jame įsikūręs Panevėžio kraštotyros muziejus, o 1940–1941 metais čia veikė NKGB Panevėžio apskrities tardymo skyrius ir milicija.

R. Trimonienė pasakoja, kad 1941 metais naktį į birželio 26-ąją enkagėbistai šiame pastate žiauriai tardė ir sadistiškai nukankino suimtus Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės medikus Stanislovą Mačiulį, Juozą Žemgulį, Antaną Gudonį, Zinaidą Emiliją Kanevičienę, taip pat Panevėžio miesto savivaldybės buhalterį Antaną Čibinską, geležinkelininką Kazį Šlekį, inžinierių Vilhelmą Vaišvilą.

„Dar būdama paauglė, apie 1975 metus, prisimenu, kai švęsdama savo močiutės, tėvelio mamos, gimtadienį, girdėjau jos draugės gydytojos Onos Ronkienės, tuo metu dirbusios Panevėžio ligoninėje, pasakojimą. Ji prisiminė, kaip apsiginklavę sovietų kareiviai apsupo ligoninę, išvarė visus gydytojus ir ligoninės personalą į kiemą, sustatė juos eile veidu į sieną, liepė iškelti rankas ir nesidairyti. Kareiviai ir karininkai rėkė, keikėsi. Visi tylėjo ir meldėsi, nes manė čia pat būsią sušaudyti. Praėjus kiek laiko liepė visiems skirstytis. Po kelių dienų išaiškėjo, kas buvo nutikę“, – pasakoja R. Trimonienė, apie baisius to meto įvykius sužinojusi jau prasidėjus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui.

1944 metais prasidėjus antrai sovietų okupacijai, dabartiniame Kraštotyros muziejaus pastate įsikūrė NKVD6-MVD-MGB Panevėžio apskrities (nuo 1950 metų – rajono) skyrius, veikęs iki 1953-ųjų.

Vienas iš dešimties

Kitas pastatų kompleksas Panevėžyje, tapęs nebyliuoju sovietų represinių struktūrų brutalumo liudininku, stūkso P. Puzino gatvėje, sovietmečiu vadintoje M. Margytės. Tai – raudono mūro Panevėžio pataisos namai. Už jų sienų 1940–1941 metais veikė LSSR 7 NKVD kalėjimas, kuriame kalinti sovietams neįtikę civiliai gyventojai.

Jei pasižiūrėsime į Panevėžio žemėlapį, pastatai dabartinėje A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvėse ir netoliese esantis kalėjimas tarsi sudaro vieną didelį sovietų represinių struktūrų kompleksą.

R. Trimonienė

Istoriniai šaltiniai liudija, jog 1941 metų birželį kalėjime buvo 230 kalinių. Dalis jų birželio 25-ąją sušaudyti prie Panevėžio cukraus fabriko, o dalis išvežti į sovietinius lagerius. Vėliau, 1944–1953 metais, šiuose istoriniuose pastatuose buvo įkurtas LSSR MVD vidaus kalėjimas Nr. 4.

„Tai buvo vienas iš dešimties veikusių MVD vidaus kalėjimų, buvusių Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Marijampolėje, Švenčionyse, Šilutėje ir Utenoje“, – Panevėžio pataisos namų istoriją pasakoja R. Trimonienė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomi Panevėžio ir kituose kalėjimuose kalintų suimtų liudininkų ar jų artimųjų rašytiniai prisiminimai. LGGRTC nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomi Panevėžio ir kituose kalėjimuose kalintų suimtų liudininkų ar jų artimųjų rašytiniai prisiminimai. LGGRTC nuotr.

Kameros mirtininkams

Kalėjimą sudarė pagrindinis pastatas, vienučių fligelis, pirtis, ligoninė, virtuvė, uždara kelių kiemų sistema, keliolika būdelių, kur buvo laikomi tardyti iškviesti kaliniai. Pasak R. Trimonienės, tardytojais kalėjime dirbo rusai, o lietuviai buvo vertėjai. Čia kalinti Žaliosios rinktinės, Vyčio ir Algimanto apygardų partizanai, jų ryšininkai, rėmėjai, kiti civiliai gyventojai, laikyti pavojingais sovietų režimui. Pasak R. Trimonienės, dauguma suimtųjų buvo ūkininkai, mokytojai, studentai, moksleiviai, tarnautojai. Kalėjimo kameros buvo trijų rūšių: mirtininkų, pereinamosios ir bendrosios. Pastarosios – įvairių dydžių.

„Jose laikydavo nuo 30 iki 40, kartais net iki 120 suimtųjų. Langai su grotomis ar skardiniais skydais, vadinamais „namordnikais“ – antsnukiais. Žmones kankino parazitai: utėlės, blakės“, – pasakoja R. Trimonienė.

Panevėžyje kalėjo Panevėžio, Biržų ir Rokiškio apskrities gyventojai. Kiek žinoma, kaliniai tarpusavyje bendravo Morzės abėcėle. Istorikė pasakoja, kad iki 1947-ųjų suimtieji buvo kankinami brutaliausiais būdais: mušami, netekus sąmonės apipilami šaltu vandeniu, kalinami karceryje, verčiami ištisą dieną stovėti, spardomi, velkami tramdomaisiais marškiniais ir pan.

1953 metų spalį kalėjimą sudarė du plytiniai korpusai. Iš viso čia buvo 51 kamera: 36 bendros ir 15 vienučių. Pasak R. Trimonienės, kalėjime dirbo 112 tarnautojų, iš kurių 81 prižiūrėtojas. Tuo metu čia kalėjo 590 kalinių. Tik 1960 metais kalėjimas reorganizuotas į moterų įkalinimo įstaigą – Panevėžio pataisos namus.

Šio S. Kerbedžio gatvės 16 pastato sienos irgi prisigėrusios kančios. Jame kalinti, kankinti ir žudyti vokiečių karo belaisviai, suimti rezistentai, jų ryšininkai ir rėmėjai. P. ŽIDONIO nuotr.

Šio S. Kerbedžio gatvės 16 pastato sienos irgi prisigėrusios kančios. Jame kalinti, kankinti ir žudyti vokiečių karo belaisviai, suimti rezistentai, jų ryšininkai ir rėmėjai. P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Geležinkelininkus pakeitė tardytojai

Pasak R. Trimonienės, 1944-ųjų vasarą, prasidėjus sovietų reokupacijai, represinių struktūrų darbuotojų Panevėžyje daugėjo. Tad ir pastatų, kuriuose jie įsikūrė, atsirado daugiau.

Panevėžyje, S. Kerbedžio gatvėje 16 iki 1944 metų veikė Geležinkelių valdybos Panevėžio geležinkelio stoties administracija. Tais pačiais metais jį perėmė sovietų represinės struktūros.

1944–1947 metais čia veikė Lietuvos geležinkelių valdybos NKGB-MGB Panevėžio geležinkelio stoties, nuo 1947-ųjų rugsėjo – MGB Panevėžio geležinkelio stoties apsaugos poskyris, kuriam priklausė ir Joniškėlio bei Anykščių geležinkelio ruožų apsaugos punktai.

Pasak R. Trimonienės, 1956 metų vasarį KGB Panevėžio geležinkelio stoties poskyris buvo pervadintas linijiniu poskyriu ir priskirtas Šiaulių geležinkelio stoties skyriui. 1959 metų rugpjūtį jis prijungtas prie KGB Šiaulių geležinkelio stoties įgaliotinio įstaigos. Pastate įsteigta geležinkelininkų ligoninė.

Šalia esančiuose mediniuose namukuose gyveno apie 70 karininkų ir karių. Jie saugojo suimtuosius, sekė geležinkelio objektus.

Ant šio pastato Smėlynės gatvėje 1997 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras norėjo įrengti atminimo lentą jame kalintiems, tardytiems ir kankintiems laisvės kovotojams atminti. Deja, leidimas nebuvo gautas, o atsakymas istorikus nustebino. P. ŽIDONIO nuotr.

Ant šio pastato Smėlynės gatvėje 1997 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras norėjo įrengti atminimo lentą jame kalintiems, tardytiems ir kankintiems laisvės kovotojams atminti. Deja, leidimas nebuvo gautas, o atsakymas istorikus nustebino. P. ŽIDONIO nuotr.

Kraupūs liudijimai

Šio pastato S. Kerbedžio gatvėje sienos irgi prisigėrusios kančios. Jame kalinti, kankinti ir žudyti vokiečių karo belaisviai, suimti rezistentai, jų ryšininkai ir rėmėjai.

R. Trimonienės teigimu, suimtieji buvo kalinami pastato rūsyje įrengtose maždaug 5 ar 8 kvadratinių metrų dydžio kamerose. Tardymai vykdavo tik naktimis.

„Suimtieji būdavo mušami šautuvų šampalais, kumščiais, viskuo, kas pakliuvo po ranka. Pasak liudininkų, tardymai būdavo tokie žiaurūs, kad klyksmai aidėdavo per visą pastatą. Rūsyje po laiptais buvo sumetami naktį nukankintų žmonių palaikai“, – apie skaudžius to meto įvykius pasakoja istorikė.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Panevėžio skyriaus Istorinės grupės vadovo, buvusio Algimanto apygardos partizano, politinio kalinio Antano Šimėno-Lietuvininko duomenimis, 1944–1946 metais nukankintų vokiečių karo belaisvių ir 1944–1950 metais nukankintų suimtųjų palaikai buvo užkasami dabartiniame Panevėžio A. Baranausko parke, esančiame tarp Aguonų, A. Baranausko, Miško ir Bijūnų gatvių.

S. Kerbedžio gatvės 16-ajame pastate jau nepriklausomybės laikais kurį laiką veikė Slaugos ligoninė.

Vykdant remonto darbus, rūsyje, buvusiose kamerose, ant sienų rasti kalintų žmonių įrašai. 1996 metais atlikta rastų įrašų fotofiksacija ir konservacija, pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Pasak R. Trimonienės, kalintų asmenų pavardes bandyta išsiaiškinti pagal sienose rastus įrašus ir liudininkų prisiminimus.

Deja, identifikuoti pavyko vos 50 šiame pastate kankinimus patyrusių žmonių, nors neabejojama, kad šioje vietoje baisius išgyvenimus patyrė kur kas daugiau aukų.

Iš tų 50, istorikų žiniomis, keturi suimtieji buvo išvežti į lagerius, trys paleisti, kitų likimas – neišaiškintas. Neatmestina, kad daliai jų net nebuvo pradėtos baudžiamosios bylos: vieni buvo paleisti, kiti nužudyti.

A. Domaševičiaus gatvės 35-uoju numeriu pažymėtame pastate (dabartinė A. Smetonos gatvė) 1952–1954 metais veikė Panevėžio rajono stribų būstinė. Laikraščio „Tėvynė“ fotokorespondento L. GRUBINSKO nuotrauka, 1984 m.

A. Domaševičiaus gatvės 35-uoju numeriu pažymėtame pastate (dabartinė A. Smetonos gatvė) 1952–1954 metais veikė Panevėžio rajono stribų būstinė. Laikraščio „Tėvynė“ fotokorespondento L. GRUBINSKO nuotrauka, 1984 m.

Neleido įamžinti

Dar vienas pastatas, kurį 1944 metais perėmė sovietai, yra Smėlynės gatvėje 17. Jame iki 1950 metų veikė Panevėžio apskrities, o 1950–1952 metais – rajono stribų būstinės štabas.

Stribų (naikintojų) batalionai veikė kiekviename valsčiaus centre ir buvo pagrindinė jėga kovojant su partizanais, nepaklususiais sovietinei okupacijai.

R. Trimonienės žiniomis, 1945 metų pavasarį Panevėžio apskrityje veikė 860 stribų, dirbusių 16-oje apskrities valsčių. Jie buvo ginkluoti 11 kulkosvaidžių, 168 automatais, 485 šautuvais, turėjo 56 granatas. Visi gyveno kareivinėse. Vėliau jų gretos mažėjo. Pavyzdžiui, 1947 metais teliko 375, iš kurių 178 – lietuviai, likusieji – rusai.

Jie dalyvaudavo krašto žmonių trėmimuose, karinėse operacijose prieš partizanus.

„Dažniausiai stribai karinėse čekistų operacijose prieš partizanus veikdavo kartu su sovietų kariuomene“, – pasakoja istorikė.

Pasak R. Trimonienės, liudininkų teigimu, žuvusių partizanų palaikai buvo niekinami šio pastato kieme arba kitoje gatvės pusėje esančioje aikštėje priešais Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. 1952 metais stribai perkelti į pastatą Liaudies gatvėje 33 – dabartinės A. Smetonos gatvės 35-ąjį namą. Jiems išsikėlus, stribų vietoje Smėlynės g. įsikūrė prekybos valdyba, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia ne vienerius metus veikė Valstybės saugumo departamento Panevėžio apygardos skyrius.

„1997 metais centras norėjo ant pastato Smėlynės g. įrengti atminimo lentą jame kalintiems, tardytiems ir kankintiems laisvės kovotojams atminti. Deja, leidimas nebuvo gautas, o atsakymas buvo labai įdomus – įrengus atminimo lentą pastate dirbantys darbuotojai jausis nejaukiai, žinodami, kas jame vyko“, – pasakoja R. Trimonienė.

Liko įrašai ant sienų

Dar keturi sovietinių represinių struktūrų pastatai išsidėstę A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvėse. Vienas jų – jau minėtas A. Smetonos gatvėje 35, kur iki 1954 metų veikė Panevėžio rajono stribų būstinės štabas. Po tuo pačiu stogu buvo įsikūręs ir Panevėžio apskrities valstybinis archyvas.

O kitoje A. Smetonos gatvės pusėje, prie pat posūkio į Vasario 16-osios gatvę, tebestovi mažas raudonų plytų namukas.

Jis statytas apie 1920 metus ir buvo skirtas Panevėžio apskrities viršininkui su šeima. 1920–1940 metais jame gyveno Vladas Rozmanas, Bronius Stosiūnas, Antanas Staškevičius, Jonas Šlepetys ir Pranas Morkus.

„Visi jie nešiojo policijos uniformą ir rūpinosi viešosios tvarkos, nuosavybės apsaugos, savivaldybių reikalais bei mokesčių rinkimu“, – pasakoja R. Trimonienė.

Prasidėjus sovietų okupacijai, šiame pastate įrengta NKVD-MVD-MGB Panevėžio apskrities laikinojo sulaikymo kamera (KPZ).

„Pastate kalintų suimtųjų pavardės kol kas neišaiškintos, nors teigiama, kad rūsio sienose irgi išlikę čia kalintų žmonių padaryti įrašai“, – sako istorikė.

A. Smetonos gatvėje, prie pat posūkio į Vasario 16-osios gatvę, mažame raudonų plytų namuke veikė NKVD laikinojo sulaikymo kamera. Rūsio sienose dar išlikę čia kalintų, kankintų žmonių padaryti įrašai. P. ŽIDONIO nuotr.

A. Smetonos gatvėje, prie pat posūkio į Vasario 16-osios gatvę, mažame raudonų plytų namuke veikė NKVD laikinojo sulaikymo kamera. Rūsio sienose dar išlikę čia kalintų, kankintų žmonių padaryti įrašai. P. ŽIDONIO nuotr.

Apraizgytas miestas

Dar du sovietų represinių struktūrų pastatai kaip nebylūs lietuvių tautos kančios liudytojai stūkso dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje. Viename jų – Nr. 22 – tarpukariu gyveno Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas, o 1944 –1954 metais šiame pastate veikė Panevėžio apskrities (nuo 1950 metų – rajono) NKVD-MVD-MGB, nuo 1954 metų iki 1991-ųjų rugpjūčio 23 dienos – KGB Panevėžio rajono skyrius.

Dar vienas pastatas stovi šalia ir pažymėtas 24-uoju numeriu. Pasak R. Trimonienės, pokariu čia buvo NKVD-MVD-MGB Panevėžio apskrities administracinės gyvenamosios patalpos.

„Jei pasižiūrėsime į Panevėžio žemėlapį, pastatai dabartinėje A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvėse ir netoliese esantis kalėjimas tarsi sudaro vieną didelį sovietų represinių struktūrų kompleksą. Netoli ir S. Kerbedžio gatvėje esanti geležinkelio stotis, kurioje, suformavus vagonų sąstatus, pasmerktieji buvo išvežami į sovietų lagerius“, – pastebi R. Trimonienė.

Atskleistos ne visos paslaptys

Sovietų represinių struktūrų pastatai veikė ir Panevėžio rajone. Pasak R. Trimonienės, tai – vadinamųjų NKVD-MVD-MGB valsčių poskyrių ir stribų būstinių pastatai. Tokių būta Krekenavoje, Naujamiestyje, Ramygaloje, Raguvoje, Smilgiuose ir Vadokliuose. O Ramygaloje ir Smilgiuose jų buvo net po du.

„2020 metais teko atlikti detalius istorinius archyvinius tyrimus apie 1944–1955 metais Šiaulių ir 1946–1953 metais Lazdijų miestuose veikusius sovietų represinių struktūrų pastatus. Medžiaga labai skaudi, tačiau be galo įdomi. Tikėtina, kad ir minėti pastatai, esantys Panevėžyje, ateityje sulauks tokio paties detalaus tyrimo ir atskleis daug naujų faktų apie pokaryje juose vykusius skaudžius mūsų tautai įvykius ir asmenis, į juos patekusius ne savo valia“, – tikisi R. Trimonienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų