-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Netradiciniame muziejuje – kone trys tūkstančiai įvairiausių eksponatų: kalėdiniai žaisliukai, plastikinės eglutės, karnavalinės kaukės, žvakių laikikliai, konfeti ir kita Kalėdų atributika, šiai šventei suteikianti ypatingą prasmę.
Kelionę į tokią rezidenciją Miežiškiuose siūloma pradėti nuo Kalėdų Senelio sosto, įkurdinto prie pat muziejaus.
Kaip pasakojo Kalėdinių žaisliukų muziejaus įkūrėja ir vadovė Violeta Karklytė, šis sostas – ypatingas: tikima, kad sugalvojus norą ir priglaudus rankas prie soste išdrožinėtų raudonpilvių sniegenų, jis išsipildo. Tiesa, būtina viena sąlyga – iki pat Kalėdų būti geriems ir tikėti norų išsipildymu.
„Net ir skeptikai įsitikina, kad šis Kalėdų Senelio sostas – stebuklingas. Kartą sulaukiau vienos lankytojos padėkos. Ji taip svajojo, kad sūnus pagaliau vestų ilgametę išrinktąją, ir vos po poros mėnesių išsakius tą norą jis išsipildė“, – kad kalėdiniu laikotarpiu stebuklų būna, patikina V. Karklytė.
Vienintelis toks Lietuvoje Kalėdinių žaisliukų muziejus – tikra Kalėdų pasaka, kurios galima klausytis visus metus. P. ŽIDONIO nuotr.
Kol muziejaus židinyje jaukiai spragsi malkos, V. Karklytė kviečia į netradicinę kalėdinę kelionę – kiekvienas eksponatas turi nepaprastą istoriją. Dauguma jų – sovietmečiu eglutes ir namus puošę žaisliukai bei kitos dekoracijos.
Tačiau kasmet gausėja ir iš kitų pasaulio šalių atkeliavusių žaisliukų kolekcija: Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Lenkijos, Latvijos, Ukrainos.
„Kalėdos ir yra kaip vizija, kurios laukia viso pasaulio žmonės.“
V. Karklytė
„Šiemet pas mus atkeliavo ir labai reti čekiški žaisliukai, pagaminti iš kartono. Jie dvipusiai ir sujungti kartono juostele, o visą grožį, spindesį ir žavesį žaisliukams suteikia Venecijos rasa – labai smulkūs stikliniai burbuliukai. Šie žaisliukai buvo gaminami tik devynerius metus – gamybą nutraukė Antrasis pasaulinis karas, todėl jie itin vertinami kolekcininkų“, – apie vieną naujausių eksponatų pasakojo V. Karklytė.
Unikalias čekiško stiklo tradicijas liudija ir šiemet muziejaus kolekciją papildę žaisliukai iš stiklo siūlo, kuris apdirbtas taip, kad liečiant atrodo lyg šilkas.
Didžioji dalis eksponatų skaičiuoja jau ne vieną dešimtį ar net šimtą metų. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasak muziejininkės, visais laikais kalėdinės eglutės žaisliukai buvo politizuojami ar savotiškai atspindėdavo nūdienos aktualijas. Pavyzdžiui, jeigu į dangų pakilo cepelinai, ir eglutes puošdavo jų formos žaisliukais, jeigu į visatą pakilo kosmonautai, netrukus jie nutūpdavo ant eglės šakų.
Tarp muziejaus eksponatų ir dabar keistai atrodo eglės žaislai su penkiakampėmis žvaigždėmis, nacistiniais ereliais ir panašia atributika.
Net sunku patikėti, bet eglės puošmenos gamintos net su Stalino ir Lenino atvaizdais, tačiau retas kuris tokią išdrįsdavo kabinti ant eglutės.
„Jeigu suduš, lauks nemalonumai. Be represijų jau niekaip nepavyks išsisukti. Niekas politinių lyderių nedaužo“, – kad grožis galėjo būti pavojingas gyvybei, pasakoja V. Karklytė.
Vienas įdomesnių ir, tikėtina, šimtmetį jau skaičiuojantis žaislas – kotiljono ordinas. Šie ordinai buvo gaminami iki 1917 metų Vokietijoje bei Prancūzijoje. Dvaruose per pobūvius būdavo šokamas paskutinis šokis kotiljonas, o nutilus muzikai laukdavo apdovanojimų ceremonija.
„Istorikų teigimu, šis šokis buvo labai mėgstamas jaunimo, mat jo metu „legaliai“ galima buvo apkabinti savo damą, arčiau prisiglausti, pasakyti meilų žodį ar paskirti pasimatymą, nors to laiko etika ir moralė buvo itin griežta. O po šokio pobūvio tvarkdarys šokėjų porai įteikdavo kotiljono ordiną, kuris susidėdavo iš dviejų dalių – viena jų atitekdavo vaikinui, kita – merginai. Vėliau šie ordinai papuošdavo kalėdinę eglutę“, – pasakojo V. Karklytė.
Savo istoriją turi ir Niurnbergo miesto angelas – jų Miežiškių muziejuje nusileido net du. Vokietijoje kalėdiniu laikotarpiu vietos žmonės dažnai persirengia aukso spalvos drabužiais, pasipuošia angelo sparnais, auksinėmis karūnomis. Taip jie atiduoda duoklę Niurnbergo angelui.
Legenda byloja, kad po karo į miestą atėjo meistras su maža dukrele. Turtingos šeimos pasiprašė juos priglausti. Šeimininkai labai pamilo mergaitę, ja itin rūpinosi. Tačiau šioji buvo ligota ir susirgusi greitai mirė. Tėvas iš nevilties užsidarė savo kambaryje ir nieko nebekūrė.
„Šeimininkai, norėdami padėti, į meistro kambarį atnešė kelis aukso lakštus ir jo įrankius. Po kurio laiko meistras paliko namus, o kaip padėką – nuostabaus grožio angelą. Angelo veidas priminė jo dukrelę“, – iš lūpų į lūpas perduodamą istoriją papasakojo muziejininkė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kalėdinių žaisliukų muziejaus lankytojai kviečiami įsitraukti į savotišką žaidimą, kiek jie žino istorijos paslapčių. Pavyzdžiui, kodėl kalėdinis žaisliukas šviesoforas „šviečia“ kitaip nei mums įprasti šviesoforai – tokio viršuje yra ne raudona, o žalia ar net mėlyna spalva.
Pasak V. Karklytės, per aštuonerius muziejaus gyvavimo metus atsirado net du lankytojai, kurie šią mįslę įminė – kai šviesoforas buvo sukurtas, žalia spalva ir buvo viršuje, o raudona – apačioje. O Sovietų Sąjungoje, norint išsiskirti iš viso pasaulio, vietoj žalios buvo pasirinkta mėlyna spalva. Tik po kurio laiko viso pasaulio eismo organizavimo tarnybos priėmė vieningą sprendimą dėl šviesoforo.
Bet į klausimą, kodėl Vokietijoje buvo itin populiarūs žaisliukai agurkai, iki šiol niekas nežinojo teisingo atsakymo.
Tiesa, kartą vienas vyriškis, pasitelkęs logiką, bandė aiškinti, kad agurkai – viena mėgstamiausių daržovių, tad ir ant eglutės vokiečiai kabindavo ir žalius, ir marinuotus, ir net pernokusius agurkus.
„O iš tikrųjų yra kiek kitaip. Vokietijoje žaisliukas agurkas yra paslepiamas giliai eglės šakose. Kalėdų rytą visa šeima ieško ypatingojo agurko. Kas jį randa, to laukia antra kalėdinė dovana“, – atskleidė V. Karklytė.
Muziejininkė gana dažnai sulaukianti klausimų, ar Lietuvoje buvo gaminamos kalėdinės puošmenos.
Bene žinomiausias lietuviškas Kalėdų atributas – karnavalinės kaukės, gaminamos neįgaliųjų draugijos „Ūla“.
Kauno konditerijos fabrikas ruošdavo kalėdines saldainių dėžutes.
Beje, Panevėžyje taip pat buvo gaminami kalėdiniai papuošimai: „Merkurijuje“ gimdavo žaisliukai, o dabartinis „Lietkabelis“ sovietmečiu gamindavo spalvotus „lietučius“, kurie dažnai įpjaudavo pirštus iki kraujo.
P. ŽIDONIO nuotr.
Senieji kalėdiniai žaisliukai buvo gaminami iš pačių įvairiausių medžiagų: vielos, skardos, presuotų pjuvenų, putplasčio, vaško, stiklo, keramikos, net senų perdegusių lempučių.
Nors kai kurios medžiagos nepasižymi ilgaamžiškumu, tačiau ne vieną dešimtmetį skaičiuojančios kalėdinės puošmenos puikiai išsilaikiusios.
Muziejaus centre po stiklu iš tolo akį traukia dvi nemažo ūgio snieguolės ir Kalėdų Senelis, pagaminti iš vatos ir popieriaus, tik veidukai keraminiai, o puošmenos, primenančios tradicinius tautinius raštus – iš folijos.
Ukrainoje, Donbase pagaminti Kalėdų simboliai buvo itin vertinami užsienyje dėl savo nepriekaištingos kokybės.
Beje, kalbant apie pagrindinius Kalėdų simbolius – Senelius, vienas pirmųjų jų muziejuje atsirado tiesiog iš po žemės.
Kone prieš dešimtmetį, kai kalėdinių žaisliukų muziejaus idėja dar tik brendo, V. Karklytė, skubėdama parsinešti korespondencijos, išvydo, kad vamzdynus keitę statybininkai iškasė keistai baltą akmenį ir padėjo ant griovio krašto.
„Pagalvojau, bus gražus akmuo alpinariumui. Bet priėjusi arčiau pamačiau, kad tai ne akmuo, o plastikinis Kalėdų Senelis. Pati žemė atidavė dovaną muziejui, kuris dar tik buvo kuriamas. Visai šalia stovėjo nuosavas namas, o šalia jo – eglučių eilė. Galbūt kažkada prie tų eglučių buvo pasodintas šis Kalėdų Senelis ir turbūt savininkai jį pamiršo, o žemė pasigrobė“, – svarsto pašnekovė.
Tokių netikėtų dovanų muziejus yra gavęs ir daugiau.
Gana dažnai muziejaus lankytojai dovanoja ir savo senelių ar tėvų vaikystės kalėdinių žaisliukų.
Kai kurie jų atkeliauja paštu, o patys rečiausi perkami aukcionuose.
„Kartą atėjusi į muziejų pamačiau prie durų paliktą šiukšlių maišą. Pagalvojau, na ir žmonių kultūra, kam į muziejų tempti atliekas, nejaugi negalima civilizuotai atsikratyti šiukšlėmis. Iš to pykčio vos koja nepaspyriau to maišo. O iš tiesų ten buvo pilnas maišas senų kalėdinių žaisliukų. Ir tokį maišą jau radau ne kartą“, – prisimena V. Karklytė.
Didžioji dalis eksponatų skaičiuoja jau ne vieną dešimtį ar net šimtą metų. P. ŽIDONIO nuotr.
Muziejininkė dažnai sulaukia klausimo, kodėl nekolekcionuoja šiuolaikinių kalėdinių žaislų. V. Karklytė šypsosi tai paliekanti ateities kartoms.
Tiesa, muziejuje yra kelios naujos kalėdinės puošmenos, bet čia jos atsirado ne dėl grožio, o dėl savo istorinės vertės. Viena jų – Vilniaus miesto burbulas, kurį padovanojo buvęs sostinės meras Artūras Zuokas, lankęsis muziejuje, taip pat kaulinio porceliano burbuliukas, padengtas penkių karatų auksu, Lietuvos Respublikos Seimo žaislas bei du burbulai, kuriuose susmulkinti lietuviški pinigai – litai.
Tarp retesnių šiuolaikinių eksponatų – iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeliavęs burbulas, kuris 2008-aisiai kabojo ant eglės šakos Baltuosiuose rūmuose. Ant burbulo vaizduojamas prezidentas Dž. Vašingtonas su savo patarėjais dedantis plytas Baltųjų rūmų statybai.
„Naujų kalėdinių žaisliukų nekolekcionuojame. Idėja įkurti kalėdinių žaisliukų muziejų kilo 2010 metais, kai ant eglučių jau karaliavo pigūs kiniški žaislai. Tuo metu žmones buvo apėmusi kone psichozė – vienais metais eglutes puošia raudonais, kitais – sidabriniais, dar kitais – mėlynais žaisliukais. Kaip atsvarą sugalvojau surengti senų eglutės žaisliukų parodą. Žmonės per porą mėnesių atnešė per 200 eksponatų. Taip paroda virto muziejumi“, – pasakojo miežiškėnė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Kalėdų metas – pats darbymetis muziejui. Ekskursijos šiuo metu čia vyksta nenutrūkstamu srautu. Lankytojai atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Vokietijos, Korėjos, Ispanijos, Prancūzijos, JAV.
Vienas vokietis taip susižavėjo šia vieta, kad po metų vėl atvažiavo ir dar atvežė dovanų savo senų kalėdinių žaisliukų.
Po truputį pildosi ir kalėdinių bei naujametinių atvirukų, gamintų dar prieškariu, kolekcija. Atvirukai su lietuviškais rašmenimis pagal užsakymą buvo gaminami Vokietijoje, Italijoje, Čekijoje, Prancūzijoje. Visi jie dekoruoti sėkmės simboliais: dobilėliais keturlapiais, paršeliais, musmirėmis, pasagomis.
„Musmirė turi dvi spalvas – baltą ir raudoną, bet Rusijos menotyrininkai daro prielaidą, kad musmirės kaip Kalėdų simboliai pasirinkti ne 
dėl savo spalvų. Sibiro šamanai deda jų į viralus, o viralas sukelia haliucinogenines vizijas. O Kalėdos juk ir yra kaip vizija, kurios laukia viso pasaulio žmonės“, – šypsosi V. Karklytė.
