-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tam tik reikia žmogaus pasišventimo, darbščių rankų ir kūrybinės ugnelės, tokios, kokia šviečia meistrė Danutė Palaimienė.
„Už tradicijos tęsimą ir teisingą pateikimą“, – užrašyta specialiajame geriausio metų liaudies meistro diplome, įteiktame Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos narei Danutei Palaimienei.
Šios tautodailininkės puoselėjama tradicija – šiaudinių eglutės papuošalų kūrimas.
Auksaspalvėmis D. Palaimienės snaigėmis, žvaigždutėmis, paukšteliais, girliandomis papuoštos eglutės tiesiog spindi geltonu šiaudo grožiu ir, atrodo, joms daugiau nieko kito nė nereikia.
Tų šiaudinių papuošalų tautodailininkės D. Palaimienės rankomis pagaminta daugybė.
„Turiu šimtą kalėdinių snaigių pavyzdžių ir tarp jų nė dviejų vienodų“, – šypsosi sertifikuota tautinio paveldo meistrė.
Daug šiaudinių grožybių sukūrusi D. Palaimienė. Ir ne tik eglutės puošmenų. Sodai taip pat svarbus šios tautodailininkės kūrybos tikslas.
Ilgas ir kruopštus tai darbas – šiaudelį po šiaudelio dėlioti, verti, rišti, derinti – vis naujų formų ieškant, taip pat ir senųjų tradicijų laikantis.
„Visada pradedu verti nuo sodo vidaus – nuo pačios širdies. Tačiau stengiuosi, kad ir kiekvienas sodas būtų vis kitoks“, – pasakoja tautodailininkė.
D. Palaimienė sukūrusi trisdešimties skirtingų sodų kolekciją – vienodų verti jai visiškai nenori.
„Kol šiaudo nesuprasdavau, daug jis pokštų iškrėsdavo. Dabar jau vienas kitą gerai suprantam.“
D. Palaimienė
Šios tautodailininkės sodus, eglutės žaisliukus galima pamatyti parodose, eksponuojamus renginiuose.
Rengia ji ir edukacinius užsiėmimus, norinčiuosius moko ir kaip sodus, ir kaip eglutės papuošalus sukurti.
Šeši įspūdingi D. Palaimienės šiaudiniai sodai sukasi ir Kupiškio rajono Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.
Tai pat jau kelinti metai šiaudiniais Danutės papuošalais dabinama šventinė bažnyčios eglė.
Salamiestyje gyvenanti tautodailininkė džiaugiasi, jog dvasininkas jos darbus įvertino, pakvietė Dievo namus papuošti, sakydamas, jog įprastos girliandos geriau tegul aikštėse blizga.
D. Palaimienė tiek yra privėrusi, prikarpiusi, surišusi šiaudinių papuošimų, kad jų užtektų dar ne vienai eglutei papuošti.
Tačiau ne visas meistrės gyvenimas praleistas dirbant su šiaudais.
Šis kūrybinis užsėmimas į moters gyvenimą atėjo tik tuomet, kai pasikeitus laikams, nebelikus kolūkių, jos pačios šeima pradėjo ūkininkauti. Atsikėlė iš senelių paveldėtą žemę arčiau namų ir ėmėsi veiklos.
D. Palaimienė tapo moteris ūkininkes vienijančios Lietuvos ūkininkių draugijos nare, iki šiol aktyviai dalyvaujanti jos veikloje.
Danutė Palaimienė prie savo kurtais papuošalais puoštos eglutės su šiemet pelnytu specialiuoju diplomu „Aukso vainikas“. Asmeninio archyvo nuotraukos (pateikė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė Audronė Virbalienė)
Žinia, ūkininkų darbas reikalauja didelio atsidavimo, daug pastangų. D. Palaimienei po sunkių dienos darbų vakarais labai norėdavosi ramybės, kurią ir surado pradėjusi dirbti su šiaudais, padedančiais atsipalaiduoti, nusiraminti.
„Pradėjau prisiminti močiutės vertus sodus bei mamos iš šiaudelių darytas žvaigždes. Kai mes augome, mokyklose šventės būdavo organizuojamos, eglutės puošiamos tik Naujiems metams. Tada mano mama iš šiaudų suverdavo penkiakampę žvaigždę ir ją nunešdavome mokyklos eglutės viršūnei papuošti. Aš buvau gerai įsiminusi, kaip tie šiaudeliai veriami, ir po daugelio metų pabandžius pavyko“, – pasakoja tautodailininkė.
Šiaudai ūkininkės rankose atsidurdavo vis dažniau ir tapo vis paklusnesni, suprantamesni – moteris vėrė sodus, žvaigždutes, kryžius, eglutės papuošalus.
Ūkininkavo, sunkiai dirbo ji daugiau kaip dešimt metų.
Beveik kiekvieną dieną važiuodavo į Kupiškio turgų ir ten pardavinėjo savo užaugintas bulves, morkas, kopūstus.
Tik vėlai vakarais nuo darbų pavargusios rankos imdavosi trapiųjų šiaudų.
O sumažinus ūkininkavimo apimtis ir iš tos veiklos pasitraukus, šiaudas užkariavo beveik visą darbščios moters laiką.
Tai dabar, kai jau gerai pažįsta šią gamtinę medžiagą, žino kiekvieną jo silpnąją ir stipriąją puses, numato užgaidas ir kaprizus, dirbti darosi paprasčiau.
„Kol šiaudo nesuprasdavau, daug jis pokštų iškrėsdavo. Dabar jau vienas kitą gerai suprantam“, – sako tautodailininkė.
Kol paprasti šiaudai tampa meno kūriniu, nuveikti reikia daug. Galutinis darbas – vėrimas, rišimas, kaip teigia meistrė, pats lengviausias ir įdomiausias.
O iki tol daug laiko užima žaliavos ruošimas. Reikia šiaudus laukuose nupjauti – ar nukirpti, kaip dabar įprato daryti Danutė, supratusi, jog taip geriausia.
Paskui juos suvežti, rūšiuoti, mirkyti, džiovinti, karpyti, lyginti ir tik tada, kai viskas jau paruošta, galima pradėti kūrybinį darbą. Beje, sodams verti reikia vienaip žaliavą paruošti, o eglutės papuošalams, žvaigždutėms – kitaip.
Vis dėlto D. Palaimienė tvirtina, kad nei žaliavos ruošimas, nei kiti darbai jos nevargina. Šis užsiėmimas labai svarbi ir miela gyvenimo dalis.
Ar daugiau, ar mažiau laiko turėdama, D. Palaimienė nuolat prisėda prie maloniosios veiklos – šiaudų vėrimo.
Patinka žmonėms šios tautodailininkės kurti sodai. Jais ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai domisi.
O toks susidomėjimas lietuviškais sodais tautodailininkę net į tolimus kraštus buvo nuvedęs – D. Palaimienė savo šiaudinius stebuklus pristatė tarptautinėje parodoje Kiežmaroko mieste Slovakijoje.
Ne vienai tokiai ir dar didesnei eglutei užteks Danutės Palaimienės suvertų šiaudinių snaigių ir žvaigždžių.
72 metų D. Palaimienė sako, kad iki tol, kol prasidėjo su šiaudais, jos veikla buvo ūkiška, prie žemės pririšta. Ukmergės rajone gimusi Danutė baigė Vilniaus rajono Buivydiškių technikumą ir įgijo zootechnikės specialybę.
Kurį laiką padirbusi Ukmergės rajone, vėliau su vyru, taip pat žemės ūkio specialistu, buvo pakviesti į Kupiškio rajoną.
Iš pradžių dirbo Alizavoje, o paskui persikėlė į Salamiestį.
Fermos vedėja, zootechnike dirbusiai, tris vaikus auginusiai moteriai nebuvo lengva.
Bet ji tvarkėsi, visas transporto priemones išmoko vairuoti, motociklu po laukus lakstė. Sako, jog vairuoti jai labai patinka ir sekasi – jeigu turėtų motociklą, senjorė ir dabar nebijotų ant jo sėsti.
Savo protėvių atminimą šventai sauganti D. Palaimienė turi sudariusi didžiulius genealoginius medžius su giminių vardais.
Ypatingą meilę ji skiria savo šviesaus atminimo močiutei, 1886 metais gimusiai Marijonai – darbščiai, šviesiai, kūrybingai asmenybei, taip pat sodus rišdavusiai ir kitus dailius darbelius darydavusiai.
Pasak Danutės, būtina palaikyti ryšį su savaisiais, neatitolti, gerbti ir visada prisiminti.
Ji džiaugiasi, kad daug jos artimųjų gyvena netoli, tame pačiame krašte. Su kai kuriais anūkais – o jų iš viso dešimt – sieja ypatingas ryšys.
Juk ji buvo būtent ta, kuri stengėsi jiems atstoti mamą, kai Danutės marti, penkių jos anūkų motina, tragiškai žuvo avarijoje.
Ūkininkavusi moteris rytą dviračiu išvažiavo pas karves, bet kelyje buvo parblokšta girto, teisės vairuoti neturinčio vairuotojo automobilio ir žuvo.
Be mamos liko penki vaikai – nuo 10 iki 17 metų. Tautodailininkės sūnus, žuvusiosios vyras, važinėdavo dirbti į Norvegiją. Tad daug rūpesčių D. Palaimienė perkėlė ant savo pečių.
Dabar be mamos likę vaikai jau užaugo, ne vienas važiavo kartu su tėčiu padirbėti, mokėsi, susikūrė savo gyvenimus.
Gruodžio mėnesį net tris edukacinius užsiėmimus – mokymus gaminti iš šiaudų eglutės žaislus ketinančiai surengti tautodailininkei patinka, kad puošti žaliaskares šiaudiniais papuošalais tampa populiaru, kad yra nemažai norinčių to išmokti.
Juk tokiais žaislais ir praeityje, kai blizgančių žaisliukų paprasti valstiečių vaikai nė akyse neregėdavo, eglutę taip pat norėdavo kuo gražiau papuošti.
Tam ir tikdavo įvairūs rankdarbėliai.
Sakoma, kad paprotys puošti eglutę Lietuvoje atėjo per dvarų kultūrą, o įsigalėjo caro laikais rengiant eglutės šventes rusiškose mokyklose. Jose pirmosios Kalėdų eglutės papuoštos laukiant 1897-ųjų.
Iki tol Lietuvoje Kūčių dieną namuose kabindavo rugių pėdą.
Pirmosioms puoštoms eglutėms atsiradus, jų puošimo paprotys lengvai prigijo visoje šalyje.
Praėjusio amžiaus trečiojo pabaigoje ir ketvirtame dešimtmetyje eglutes puošė visur.
Jau atsirado ir stiklinių žaisliukų, be to, ant eglutės būtinai kabindavo saldainių, obuolių ir kt.
Šiaudiniai papuošalai labai išpopuliarėjo po karo, tačiau greitai vėl buvo pamiršti.
Laimė, tokių žmonių kaip D. Palaimienė dėka dabar galime pamatyti, kaip jaukiai ir gražiai atrodo šventiškai prieš Kalėdas susitikusios dvi gamtos dovanos – žalioji eglė ir geltonasis javo šiaudas.
Užmarštyje neliko ir praeityje itin reikšmingi buvę sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių.
