Tremties baisumus išgyvenusios seserys Danutė Didžgalvytė ir Elvyra Masiulionienė mena Kūčias, kai tėvai galėdavę ant stalo padėti vos kelis gabalėlius silkės ir duonos, tačiau svarbiausia, jog visa šeima buvusi kartu. P. ŽIDONIO nuotr.

Kalėdos su žiaubere duonos

Jau tiek nedaug beliko, kai susėsime prie Kūčių stalo ragauti dvylika patiekalų, keistis dovanomis ir džiaugtis švente. Prieš daugiau nei septynias dešimtis metų į atšiaurų Sibirą ištremtieji tą vakarą prie tuščio stalo šaltyje guodė save prisiminimais apie namus.

Dešimt metų tremtyje Krasnojarsko krašte praleidusios seserys panevėžietės Danutė Didžgalvytė ir Elvyra Masiulionienė pasakoja, kad išgyventi padėjo tik tikėjimas ir stipri kaip kumštis šeima. Nors buvo metų, kai ant Kūčių stalo dėdavo duonos kriaukšlę ir kelis gabalėlius silkės, jie būdavo laimingi, jog tokį vakarą dar yra drauge.

Į amžinojo įšalo žemę

Tremties baisumus išgyvenusios seserys žino: šeimai būti kartu yra didžiausia gyvenimo prabanga. Nors juodvi jau senjorės, ir iki šiol žiemos šventes sutinka visada kartu.

Iš Rokiškio rajono kilusi Didžgalvių šeima 1948-ųjų pavasarį išsiųsta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Pagrindinė to priežastis – šeimos valdytas 22 hektarų žemės plotelis.

„Tokiomis akimirkomis buvo labai sunku, tačiau mes turėjome vienas kitą.“

D. Didžgalvytė

Anot vyresniosios sesers D. Didžgalvytės, oficialiai dokumentuose parašyta, kad jų šeima – buožės. Be to, talkino partizanams.

Kai šeimą grūdo į vagonus, Danutei tebuvo keturiolika metų, vyresniajam broliui – šešiolika, o pagrandukei Elvyrai – dar tik dveji. Brutaliai iš namų išvaryta šeima vos spėjo pasiimti būtiniausius daiktus. Gyvuliniais vagonais į atšiaurią taigą prie Jenisiejaus atvežta kone kaip stovi. Ten pat atsidūrė 58 šeimos, daugiausia – iš Rokiškio krašto.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Papuolėme į tikrą skylę – laukymėje stovėjo trys negyvenami barakai, kuriuose kažkada gyveno vokiečių belaisviai. Langai tiek apšalę, kad galėdavai gramdyti ir valgyti sniegą. Viename barako kambarėlių apsigyvenome mes, o kitame – septynių asmenų šeima iš Lietuvos“, – pasakojo D. Didžgalvytė.

Jos sesuo sako, kad baisiausia būdavo naktimis, kai iš visų pakampių pradėdavo lįsti blakės ir tarakonai. Vėliau lietuviams pavyko atrasti receptą, kaip kovoti prieš kenkėjus – arkliais turėjęs rūpintis šeimos galva nakčiai parnešdavo pavalkus ir pakišdavo juos po vaikų lovomis. Šio kvapo itin nemėgdavusios blakės.

„Buvau maža, bet iš pirmųjų tremties metų pamenu tuos didžiulius barakus Kokornos kaime, kur buvo apgyvendinti ištremtieji. Bijodavau net miegoti, nes naktimis ant galvų didžiuliais būriais krisdavo blakės. Ryte atsikeldavome visi žaizdoti“, – pirmąsias tremties dienas pamena E. Masiulionienė.

Į Sibirą, Krasnojarsko kraštą ištremta darbščių ūkininkų šeima papuolė į tikrą skylę – laukymėje stovėjusius negyvenamus kiaurus barakus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Stiprybė šeimoje

Pirmųjų Kūčių ir Kalėdų tremtyje seserys nė nepamena. Tik po trejų metų, kai šeima persikėlė į Parogos kaimą, kur jau turėjo atskirą namelio dalį, ši šventė užsifiksavo vaikų atmintyje.

Sibire šis metas pats šalčiausias. Vaikai, mažieji tremtiniai, tamsiame ir apšerkšnijusiomis sienomis barake, susigrūdę už storu ledo ir sniego sluoksniu užšalusių langų, dažnai tą sniegą gramdydami valgė, laukdami grįžtančių išvargusių tėvų.

Tremtinių Kalėdos – tai eilinė darbo diena taigoje, kur sniego iki kelių, o vietomis iki juosmens.

Tačiau lietuviai net ir tokiomis sąlygomis po darbo sėsdavo prie skurdaus Kūčių stalo.

„Atsimenu, vaikystėje Kūčias visuomet valgydavome arba pas mus namuose, arba mamytės tėviškėje, kur visi linksmai važiuodavome arkliu traukiamomis rogėmis. O tremtyje valgyti neturėjome, apie dvylika patiekalų ant stalo galėjome tik pasvajoti. Tokiomis akimirkomis buvo labai sunku, tačiau mes turėjome vienas kitą“, – ir dabar graudinasi D. Didžgalvytė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kaip prisimena jau garbaus amžiaus sulaukusi senjorė, nors iš gimtųjų namų jie spėjo pasiimti maisto, tačiau praktiškai visą jį pakeliui į tremties vietą ir suvalgė. Liko vos maišelis rugių ir vikių, kuriuos ūkininkų šeima naudodavo tik pašarui. Bet tremtyje mama iš šių vikių kepdavusi blynus – tai būdavo didžiausia šventė vaikams. O tėtis šeimą palepindavo taigoje surinktais grybais ar juodaisiais bei raudonaisiais serbentais.

Tremtiniams skiriamas maistas buvo griežtai normuojamas. Tėtis ir vyresnysis sūnus sunkiai kirto mišką ir už tokį alinantį darbą gaudavo po pusę kilogramo duonos per dieną. Vaikai turėjo būti sotūs nuo dviejų šimtus gramų duonos. Danutė dirbo prie barakų statybos – tempė samanas iš miško ir jas kamšydavo į plyšius. Už tai jai būdavo atriekiama šimtu gramų daugiau duonos. O trijų vaikų mama dirbti negalėjo – prižiūrėjo mažiausią dukrytę. Tad motinai maisto davinys nepriklausė.

„Visas mūsų racionas buvo avižų kruopos. Mama privirdavo pilną katilą ir srėbdavome. Atrodo, pilvas išsipūtęs nuo košės, bet vis tiek esi nuolat alkanas“,– pasakojo D. Didžgalvytė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Dėl paršelio – šimtas kilometrų

Apie mėsą ar pieną tremtiniai tik pasvajodavo. Nuolat gurgiantis pilvas buvo kasdienybė. Kartą kaime nudvėsė arklys, tad jo šeimininkė tremtiniams pasiūliusi mėsos. Seserys iki šiol pamena, kaip sočiai prisivalgiusios.

„Kai susirgau tymais ir kliedėjau nuo aukštos temperatūros, pirmą kartą paragavau pieno. Mamai pavyko iš kažkur jo gauti ir išvirė tokią skanią „zacirką“, kad valgydama galvojau, jog jau geriau sirgsiu visą gyvenimą, kad tik kas duotų taip skaniai pavalgyti“, – graudžiai šypsosi E. Masiulionienė.

O didžiausiu skanėstu būdavo retomis progomis skiriami cukraus gabaliukai.

„Į pasaldintą vandenį mirkydavome duonos gabaliukus ir valgydavome kaip didžiausią skanėstą“, – prisimena panevėžietė.

Didžiulis šaltis, badas, ligos, atšiaurios gyvenimo sąlygos, alinantis darbas ir smurtas buvo nuolatiniai tremtinių palydovai, bet tai nepalaužė tikėjimo ir neužgožė Kalėdų stebuklo. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Tremtiniai vertėsi kaip išmanė. Kad išgyventų, į maistą mainydavo viską, ką pavyko paskubomis pačiupti iš Lietuvos. Seserys pamena, kad ką tik gimęs paršelis kainuodavo 50 rublių – kolūkio darbininkai juos paslapčia pavogdavo ir pardavinėdavo tremtiniams. Tiesa, iki kolūkio buvo 50 kilometrų, tad dėl kąsnio tekdavo pėstute pirmyn ir atgal sukarti šimtą kilometrų. Tačiau jei pavykdavo gauti mėsos, dažniausiai ji būdavo paliekama šeimos vyrams, sunkiai dirbusiems miške.

„Pamenu, tėtis, grįžęs iš miško, tenorėdavo griūti į lovą. Man visuomet buvo įdomu klausytis jo pasakojimų. Taip bepasakodamas jis užmigdavo, o aš jį vis budindavau. Galiausiai mamai nematant man atpjaudavo duonos. Tik pavalgiusi galėdavau užmigti“, – pasakojo nuolatinį badą kentusi E. Masiulionienė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kur bėga Šešupė

Jei Kūčioms pavykdavo gauti nors kelis gabalėlius silkės ar žuvies, tremtiniams būdavo didžiulė šventė. Abi tremtinės pirmąsias Kūčias taip ir pamena – ant stalo keli gabalėliai sutaupytos silkės ir duonos. Per Kūčias tėtis visuomet į namus parnešdavęs ir mažą eglutę. Tiesa, parsinešti žaliaskarę į namus taip pat buvo draudžiama, nesvarbu, kad miško kirtavietėse jų daugybė. Laimė, tikrintojai į namus retai užsukdavo. Vaikai eglutę puošdavo vatos gabalėliais – labai retai kada gaudavo blizgančių saldainių popierėlių.

„Vaikystės namuose eglutė būdavo nupuošta gražiausiomis žvakelėmis, o dovanų gaudavome nuostabių lėlių, kurias atsiųsdavo net iš Amerikos. Tremtyje nebuvo jokių žaislų – lėlytes kaimynė pagamindavo iš senų skuduriukų, išpiešdavo joms veiduką“, – pamena D. Didžgalvytė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Tik Naujuosius metus tremtiniai galėdavę sutikti triukšmingiau. Vieni tokie Naujieji išties tapo triukšmingi. Tremtyje nebuvo galima gauti spaudos – nei rusiškos, nei, juo labiau, lietuviškos. Tačiau kartą kažkokiu stebuklingu būdu mamos rankose atsidūrė rusiško laikraščio keli lapai, kuriuose buvo išspausdintas Maironio eilėraštis „Kur bėga Šešupė“. Prieš Naujuosius vietos mokykloje buvo rengiama vakaronė. Per ją mokytoja leidusi D. Didžgalvytės jaunylei sesutei padeklamuoti eilėraštį, kurį išmokė mama.

„Visi lietuviai verkė ir plojo net atsistoję. Nors eilėraštį deklamavo rusiškai, tremtiniams tai buvo dalelė brangios tėvynės. Lietuviai ant rankų mažąją deklamuotoją nunešė mamai“, – kokią euforiją sukėlė mažoji sesuo, iki šiol prisimena D. Didžgalvytė.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Šalčio ir smurto gniaužtuose

Seserys Sibire visada žinojusios, kurioje pusėje yra Lietuva. Ir tikėjo, jog išauš diena, kai grįš į gimtinę. Daug likimo brolių ir sesių iš amžinojo įšalo žemės taip ir nebegrįžo. Žmonės čia mirė ne tik nuo atšiaurių sąlygų, prasto maisto, bet ir kiekviename žingsnyje tykančių pavojų. Panevėžiečių akyse iki šiol stovi vaizdas, kai mama šildo ir trina tėčio bei brolio nušalusias rankas, kojas, veidus – tremtiniams net šiltų drabužių nedavė. Tik tada, kai šaltis perkopdavo 40 laipsnių temperatūrą, tremtinių nebevarydavo į miškus dirbti. To stingdančio šalčio pasekmes iki šiol jaučia ir E. Masiulionienė – mažasis rankos pirštas taip ir liko nejautrus, kai nušalo besemiant vandenį iš upės.

„Engė mus kaip išmanydami. Pamenu, kaip sesę su drauge išvarė į kolūkį dirbti, bet jos iš ten pabėgo. Grįžusi Danutė pasislėpė namų rūsyje. Ieškoti jos atėjęs kareivis pakėlė rūsio dangtį, o sesei iškišus galvą, jai visa jėga spyrė į galvą. Jeigu nebūčiau pradėjusi klykti, nežinia, kuo būtų pasibaigę“, – nuolatinę prievartą mena E. Masiulionienė.

Tais sunkiais momentais tremtinius gelbėjo malda, o D. Didžgalvytė nuo tremties baisumų bėgo rašydama eiles ir piešdama. Svajojo grįžusi į Lietuvą studijuoti filologiją, tačiau puikiai plunksną valdžiusiam tremtinių vaikui universiteto durys buvo užtrenktos.

„Tik Dievo pagalba išgyvenome. Visada sakiau, kad Dievas Lietuvai dovanojo nepriklausomybę, taip Dievas padėjo išgyventi ir tremtį“, – teigė D. Didžgalvytė.

Pasak Danutės ir Elvyros, jų šeimai tik per stebuklą pavyko visiems pargrįžti į Lietuvą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vieni raudojo, kiti džiaugėsi

Džiaugsmingiausia diena tremtyje, anot abiejų seserų, buvo tuomet, kai pasiekė žinia apie Stalino mirtį. Panevėžietės pamena, kaip rusės raudojo ir rėkė, o tremtiniai šokinėjo iš laimės. Nuo tada juos po truputį pradėjo leisti į Lietuvą.

„Vieną pažįstamą tremtinį išleido trumpų atostogų į Lietuvą. Jis pasiskolino mūsų lagaminą, o kai grąžino, šis buvo prisigėręs obuolių kvapo. Nebuvau ragavusi obuolių, bet jų kvapas buvo kažkas sunkiai nusakomo. Vis atidarydavau tą medinį lagaminą ir traukdavau į save tą gimtinės kvapą. Iš tėvų pasakojimų žinojau, kad gimtuosiuose namuose laukia didžiulis tėvelio sodintas obelų sodas“, – to aromato iki šiol nepamiršo E. Masiulionienė.

Iš tremties į Lietuvą pirmiausia grįžo abi seserys. Jos apsistojo Palangoje pas tetą – motinos seserį. Vyresnioji dirbo ir lankė vakarinę mokyklą, o jaunėlė – kaimo mokyklą. Po metų teko kraustytis į Panevėžį, pas kitą mamos seserį, mat Palangoje, kurorto zonoje, tremtinių niekas nenorėjo registruoti. Tačiau ir Panevėžyje tik per didelius vargus pavyko užsiregistruoti. Visa šeima išsinuomojo Dembavoje pas žmones kambarėlį. Visi trys vaikai tęsė mokslus ir dirbo: D. Didžgalvytė įsidarbino Statistikos institute, o E. Masiulionienė tapo irklavimo trenere. Tėvai norėjo važiuoti į gimtinę, bet namai buvo jau užimti kitų žmonių. Netrukus ir visai nugriauti. Belikęs tik didžiulis sodas. Galiausiai D. Didžgalvytė gavusi žemės sklypelį Bijūnų gatvėje Rožyne. Nors tuo metu ten buvusi pelkė, šeimos galva pastatė namus. Kasdien su nerimu įvykius mūsų šalyje ir pasaulyje stebinčios seserys viliasi, kad tokių skaudžių išgyvenimų nebeteks patirti ir Kalėdų stebuklą visada sutiksime be neteisybės gėlos ir šildančioje bendrystėje.

„Norėtųsi tikėti, kad tremties baisumų nebeteks niekam išgyventi. Tokios sudėtingos patirtys tik parodo, kad svarbiausia vertybė – šeima“, – sakė D. Didžgalvytė.