Per mėnesį viena keptuve Panevėžio vienuolės prikepė daugiau nei 50 tūkst. kalėdaičių. Juos išsidalijo ne tik Aukštaitijos sostinės, bet ir Kauno bažnyčios.

Kalėdinį vienuolių triūsą pristabdė keptuvė

Kalėdinį vienuolių triūsą pristabdė keptuvė

Nė vienas Kūčių stalas neįsivaizduojamas be šios šventės simbolio – kalėdaičio. Dažniausiai šventą vakarą tikintieji laužia atvežtuosius iš Lenkijos. Visgi Panevėžyje galima rasti vietų, kur Kūčių simbolis gaminamas rankomis. Dar likus mėnesiui iki švenčių sunkus darbas užverda Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne.

Lietuviai ir lenkai – vienintelės tautos pasaulyje, turinčios išskirtinę tradiciją laužti šventą duonelę Kristaus gimimo vakarą. Bažnyčia primena, kad kalėdaičio nereikia maišyti su Komunija ir vadinti Dievo Kūnu, bet pritaria tikinčiųjų tradicijai ir visada sutinka palaiminti vienuolių rankomis keptą kalėdaitį.

Kai advento vainiko rate įžiebiama pirmoji žvakė ir Katalikų bažnyčia paskelbia laukianti Kristaus atėjimo, jau galima ieškoti ir kalėdaičių. Panevėžio Kristaus karaliaus katedros klebonas Eugenijus Troickis visada pataiso savo parapijiečius, jei jie paprašo ne kalėdaičio, o Kristaus Kūno.

„Tenka išgirsti, kai žmonės kalėdaitį mano esant Kristaus Kūnu. Visada paaiškinu, kad tai nėra tas pats. Kalėdaitis, kaip ir nuo nelaimių sauganti šv. Agotos duonelė, šventi, bažnyčios palaiminti simboliai. Biblijoje niekada nebuvo kalėdaičio, jis galbūt siejasi su Senuoju testamentu ir žydų mana. Šiuo paprastu maistu iš vandens ir miltų Dievas maitino izraeliečius, žmonės laužė tą duoną ir dalijosi, kaip ir mes dabar per Kūčias laužiam kalėdaitį. O Kristaus Kūnas, kaip mažas paplotėlis, dalijamas tik per komuniją, tai yra komunikantas“, – aiškino klebonas.

Jauna tradicija

Tiek komunikantais ištisus metus, tiek kalėdaičiais prieš didžiąsias žiemos šventes Kristaus Karaliaus katedra jau kelinti metai iš eilės apsirūpina iš Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno Panevėžyje, kur tokie paplotėliai ir kepami.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas R. Zdanys kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes pasirūpina per 20 tūkst. kalėdaičių. Šiais metais dalį jų ėmė iš vienuolių, dalį pirko ir lenkiškų.

„Norime palaikyti lietuviškas tradicijas ir mūsų vienuoles, kepančias kalėdaičius, todėl neperkame tokių dalykų iš Lenkijos. Nors iš kaimyninės šalies gal būtų ir pigiau, jų ir paplotėliai būna įvairesnių spalvų, su įdomesniais paveikslėliais. Visgi mes renkamės kuklesnius, bet savus“, – patikino net 25 tūkst. kalėdaičių šioms šventėms užsakiusios katedros klebonas.

Tradicinis Kūčių paplotėlis su Biblijos siužetais, anot jo, nėra Bažnyčios sugalvota relikvija. Apie jį nerašoma nei Biblijoje, nei kanonuose. Tai, pasak E. Troickio, maždaug XX a. pradžioje paprastų lietuvių sugalvotas paprotys, kuriai katalikų dvasininkija neprieštaravo. Žemaitijoje dažniausiai jis vadinamas „plotkele“, o dzūkai jam davė bernelių pyrago vardą.

„Negaliu dabar pasakyti, kuriais metais Lietuvoje atsirado kalėdaitis, bet prezidento A. Smetonos laikais jau buvo. Gal ši tradicija atėjo nuo vokiečių pusės, kur Kalėdoms kepami pyragai, bet Bažnyčia laimina tokius dalykus ir tikrai neprieštarauja. Juk su kalėdaičiu prie stalo atsiranda ir malda. Visada kviečiame tikinčiuosius ateiti į Dievo namus pasiimti kalėdaičių šeimai, šių paplotėlių mažiau ar daugiau turi visos bažnyčios nuo pat advento pradžios“, – teigė dvasininkas.

Anot jo, kalbėti apie kalėdaičio kainą neverta. Pinigai, tikinčiųjų paliekami mainais už kalėdaitį“, pasak klebono, yra ne kaina, o auka bažnyčiai ir jos tarnams.

Nori savų

Visame pasaulyje kalėdaičius prie Kūčių stalo laužia tik lietuviai ir lenkai. Šią tradiciją toliau šių valstybių išveža nebent emigrantai.

Pastarųjų dabar retkarčiais sulaukia ir Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų vienuolynas šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Čia gyvenančios vienuolės turi pareigą kasmet kalėdaičiais aprūpinti tikinčiuosius.

„Šiaip žmonės čia neužsuka, nebent emigrantai ateina kalėdaičių šventėms užsienyje. Daugiausia mes kepame bažnyčioms“, – pasakojo didžiulį darbą baigusi sesuo Klara.

Ji kartu su kitomis vienuolėmis per visą mėnesį iki advento vienu specialiu kepimo prietaisu, primenančiu šeimininkių naudojamas vaflines, prikepė per 50 tūkst. paplotėlių. Iš pradžių seserys turėjo daugiau įrangos tokiai misijai, bet viena keptuvė netikėtai sugedo.

„Šįmet teturėjome vieną keptuvę su šešiomis formomis. Šitame darbe labai svarbu teisingai užmaišyti tešlą iš miltų ir vandens, neturi likti nė menkiausio gumulėlio. Paskui masę liejame į formą ir kepame. Vėliau ji vėl drėkinama, kad lengviau būtų apipjaustyti, tada rūšiuojama, skaičiuojama ir pakuojama po 50 paplotėlių“, – darbų eigą vardijo sesuo Klara.

Šį rudenį jai su kitomis seserimis kalėdaičiais teko apdalyti ne tik Panevėžio miesto ir rajono bažnyčias, bet ir didelį siuntinį nugabenti į Kauną. Pasak Klaros, pastaraisiais metais lietuviškų kalėdaičių poreikis – labai didelis. Vien Kauno miestas pageidavo 25 tūkst. šių paplotėlių. Panevėžyje juos, keptus vienuolių, ėmė katedra, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei Švč. Trejybės bažnyčios, dar kelios parapijos rajone. „Tikintieji grįžta prie savų, lietuviškų, paplotėlių “, – pažymi vienuolė.

Pasak vienuolių, kepant kalėdaičius labai svarbu teisingai užmaišyti tešlą iš miltų ir vandens, kad neliktų nė menkiausio gumulėlio. Paskui masė liejama į formą ir kepama.

Pagal kiekvieno poreikius

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kleboną Romualdą Zdanį „Sekundė“ apie kalėdaičius pakalbino kaip tik tuomet, kai dvasininkas juos dalijo parapijiečiams.

„Jums žalią ar raudoną, o gal vaikų turite?“ – pasiimti paplotėlio atėjusio tikinčiojo klausinėjo klebonas.

Dabar, anot jo, paplotėlių būna ir įvairių spalvų, ir formų. Antai vaikams galima gauti tris kartus mažesnį kalėdaitį nei įprastas.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes įsigyja per 20 tūkst. kalėdaičių. Šiais metais dalį jų ėmė iš vienuolių, dalį pirko ir lenkiškų.

„Nieko tokio, kad lenkiški. Ir jų kalėdaičiai atitinka reikalavimus, yra tokie pat kaip lietuviški. Bėda, kad mūsų vienuolės nespėja gaminti savų, tad reikia ieškoti ir kitur“, – sako R. Zdanys.

Kalėdaičius, ostijas ir komunikantus jau kelis dešimtmečius taip pat kepa Vilniuje įsikūręs Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolynas, o tokio amato moko Žemaičių vyskupijos muziejus.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų