-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tas vakaras visais laikais buvo ypatingas – net ir Maestro Juozas Miltinis Kūčių dieną subtiliai nuo pietų „išeidavo pas dantistą“.
Sovietmečiu vaikai sulaukdavo ne Kalėdų senelio, o Senio Šalčio. O ir jis valdžios nurodymu pas dažną atkeliaudavo tik per Naujuosius.
Kūčios, Kalėdos ilgus dešimtmečius buvo darbo dienos, tuometei sistemai beatodairiškai stengiantis tautą atitolinti nuo savo šaknų, praeities, religinių švenčių.
„Mes, vaikai, nežinojome apie tokį Kalėdų Senelį. Sovietmečiu iš mūsų buvo atimta praeitis: įvesta tvarka, kad didžiausia šventė – Naujieji metai. Nuo praeities tradicijų buvome „apsaugoti“ kaip reikalas“, – mena 74-erių E. Kačinskas.
Vienas ryškiausių jo vaikystės kalėdinių prisiminimų, kaip porą kartų į namus sovietmečiu kalėdodamas užsuko kunigas. Anais laikais neįprasto svečio slaptas apsilankymas vaikui paliko didžiulį įspūdį.
Kačinskų šeimoje augo penki vaikai. Kūčių vakarą visi laukdavo iš darbo grįžtančio tėčio.
Tada puošdavo eglutę ir sėsdavo valgyti Kūčių vakarienės, lauždavo plotkelę.
Pasak aktoriaus, jokių didelių vaišių namuose nebūdavę – niekas per daug nedemonstravo švenčiantis religines šventes, bet ir nuo kaimynų akių nesukdavo.
„Gyvenome miestelio gale. Ten stovėjo tik keturios pirkios ir mums nereikėjo nuo nieko slapstytis, baimintis, kad kuris įduos. Visi buvome kaip viena didelė šeima, visi vienminčiai“, – pasakoja Panevėžio rajone, Naujamiestyje, augęs E. Kačinskas.
Per Kalėdas, mena aktorius, kaimynai netgi eidavo sveikinti vieni kitų.
Naujamiestyje užaugęs aktorius kaip didžiausią vaikystės įvykį pamena kalėdojančio kunigo apsilankymą.
Pasak E. Kačinsko, net ir suvaržyti lietuviai mokėdavo šventę atrasti mažuose dalykuose.
„Dabar, Dieve mano, Kalėdos prasideda du mėnesiai iki jų! Kai sulauki tikrųjų, taip jau viskas būna įkyrėję, pabodę – jokios šventės nebėra. O tada blizgančiomis akimis laukdavome Kūčių vakaro, kad tik greičiau tetė pareitų. Duodavomės vaikai aplink mamą. Mes jutome šventės kvėpavimą ir žinojome, kad tai – Kalėdos“, – prisiminimais dalijasi aktorius.
Per Kalėdas Kačinskų šeimoje būdavo ruošiamas gausesnis, šventiškesnis stalas. Gyvenant kaime, maisto netrūko – daug ką užsiaugindavo patys. Be to, ir miestelis mažas, vieni kitus pažinojo, sužinodavo, ko ir kada atveš į vietos parduotuvę.
„Miltų tėvai visada turėdavo. Prikepdavo šventėms visokių skanumynų. Mes, vaikai, laukdavome tos šventės, nes galiausiai ant stalo pasirodys saldumynai. Juk kiekvieną dieną niekas su mumis nežaisdavo ir nekepdavo – tik retkarčiais. O šventėms jų visada būdavo“, – sako aktorius.
Bet Kalėdų Senelio namuose Kačinskų šeimos vaikai nesulaukdavo. Aplankydavo Senis Šaltis ir tas – tik mokykloje. E. Kačinskas pamena, kiek džiaugsmo būdavę dovanų maišelyje radus porą sausainių, kelis saldainius ir mandariną. Ir visiems mokinukams – vienodai.
Tradiciją švęsti su šeima Kačinskai išsaugojo iki šiol. Ir šiemet aktorius Kalėdas pasitiks pas giminaičius.
„Tai – šeimos šventė. Ne tik šeimos, bet ir dvasinė šventė, kurios negali atsisakyti. Ji alsuoja vaikyste, tuo nesuvokiamu, nepasiekiamu džiaugsmu, kurio negali paaiškinti“, – svarsto E. Kačinskas.
Ir jo paties Kūčių vakarą ne kartą teko namiškiams laukti taip, kaip vaikystėje tėčio.
Jei šventės pasitaikydavo vadinamąją spektaklių dieną – savaitgalį, namo grįždavo ir labai vėlai.
Pasak aktoriaus, teatre sovietmečiu buvo daug komunistų, tačiau ir jiems Kūčios ir Kalėdos nelikdavo eilinės dienos.
„Mes, lietuviai, labai įdomūs. Į kokią tik partiją įstotume, vis tiek turime kažkokias religines šventes“, – juokauja aktorius.
Jo žiniomis, Kalėdas švęsdavo ir pats Juozas Miltinis.
„Jeigu Kūčios sutapdavo su spektaklių diena, nieko negalėdavo pakeisti. Bet jeigu repeticijų, tai J. Miltinis labai subtiliai užsimindavo: man reikia eiti pas dantistą, po pietų repeticijų nebus“, – prisimena E. Kačinskas.
E. Kačinskui daug kartų yra tekę pavaduoti Senelį Šaltį. Mat turėjęs kaimynę, dirbusią vaikų namuose, o vėliau – darželyje, tad aktoriui, pasidabinusiam laukiamiausio žilabarzdžio rūbu, ištisai tekdavo keliauti per vaikų grupes.
Menininkas juokiasi, jog susitikęs su vaikais ne tik patiri daug džiaugsmo, bet ir atjaunėji. Bet patys mažieji į tokį persirengėlį reaguodavo įvairiai. Vieni į Senelį žvelgdavo kaip į stebuklą, o kiti nusiteikdavo, kad tai – neaiški apgavystė.
E. Kačinskas ir dabar juokiasi prisiminęs, kaip vienas mažasis gudruolis Seneliui Šalčiui į ausį
pašnibždėjo bjaurų eilėraštuką. Tik garsiai pakartoti vaikas nebeišdrįso.
Ir šiemet aktorius planuoja per Kalėdas nesėdėti rankų sudėjęs – pasisiūlyti į padėjėjus po pasaulį skrajojančiam Seneliui ir vietoje jo aplankyti draugus, kurių šeimose šurmuliuoja vaikai.
„Kuriame šventę – pasaką mažiesiems“, – tokia švente ir pats džiaugiasi tos pasakos kūrėjas.
Komentarai
-
- Rita
- 10:14 2022.12.26
-
- Rita
- 10:15 2022.12.26
-
- Rita
- 10:17 2022.12.26
Rodyti visus komentarus (3)Labai puikus žmogus iš didžiosios raidės. Taip pat lankiau Naujamiesčio mokyklą.
Labai puikus žmogus iš didžiosios raidės. Aš irgi lankiau Naujamiesčio mokyklą.
Puikus žmogus. Naujamiestyje augęs kaip ir aš.