Kalbu iš tylos

Yra žmonių, kurie save, aplinką, įvykius ar vietas atsimena bene nuo kūdikystės.

Mano atmintis taip toli nesiekia. Prieš keletą metų, būnant viename vienuolyne rekolekcijose, man reikėjo atsiminti save kiek įmanoma nuo anksčiau.

Dvi dienas kankinausi ir prisiminiau save kokių ketverių.

Jokio įvykio, vietos, žmonių, spalvų, garsų. Tik emocijas – apleistumo ir nesaugumo.

Neprisimenu, kad mama man glostytų galvą, apkabintų, sėdėčiau jai ant kelių, sektų man pasaką ar skaitytų knygą, sakytų „labas rytas“ ar „labanakt“, „myliu tave“, išleistų į mokyklą su pusryčiais, pasitiktų su pietumis, jokių mergaitiškų pokalbių, moteriškų mamiškų patarimų ar pamokymų.

Man pabudus ryte, jos nebebūdavo namuose, o vakare dažniausiai užmigdavau jos nesulaukusi grįžtančios.

Ne kartą esu pagalvojusi, kad mane įvaikino.

Kad mamai esu našta. Nevykusi dukra.

Niekada neviešėjau pas senelius per atostogas, ilgas ir karštas vasaras.

Kūčios ir Kalėdos dažniausiai praeidavo dviese, jokių dovanų po eglute ir Senelio Šalčio namuose.

Bet aš turėjau krikšto mamą. Užtarėją, paslapčių ir skaudulių klausytoją ir saugotoją.

Mama kelis kartus per metus važiuodavo į sanatoriją, o aš mėnesį gyvendavau pas krikšto tėvus. Koks tai būdavo laimingas laikas – ryte karšti ir sotūs pusryčiai, pati minkščiausia lova pas juos – čiužinys ant žemės, dovanoti naktiniai marškiniai patys gražiausi ir švelniausi, ilgi ir šilti vakarai prie televizoriaus žiūrint dailųjį čiuožimą ar šnekučiuojantis.

Krikšto mama jau seniai mirusi, iki šiol jos ilgiuosi.

Anksti išmokau skaityti. Knygos buvo visas mano pasaulis.

Skaičiau nuolat, viską iš eilės. Nerdavau į raidžių pasaulį, kuris mane mokė, auklėjo, suteikė daug džiaugsmo, užsimiršdavau ir paskęsdavau svajonėse, įsijausdavau į veikėjų gyvenimus, jausmus, istorijas.

Knygos buvo mano draugai, išsigelbėjimas ir mano pasaulis. Mane suformavo ir visą gyvenimą gelbėjo literatūra, poezija, žymių žmonių biografijos.

Nuoširdžiai tikėjau ir galvojau, kad viskas, kas parašyta knygose, nėra sukurta, o tikra, iš gyvenimo. Buvau nuolat svajonėse ir savo mintyse paskendusi paauglė.

Pradėjau rašyti eilėraščius, geriausiai jausdavausi prie savo rašomojo stalo, nukrauto knygomis, žurnalais, užrašais.

Mokykloje mylimiausios pamokos buvo literatūra, istorija. Dienoraštį pradėjau rašyti gal dvylikos metų ir rašiau iki trisdešimt devynerių.

Vis dar buvau uždara, nedrąsi, mažai bendraujanti ir draugų vengianti, anksti subrendusi fiziškai, pilna kompleksų mergaitė.

Po pamokų eidavau į miesto bibliotekos skaityklą, skaitydavau žurnalus apie teatrą, kiną, literatūrą, dailę. Viena vaikščiojau į kino teatrą, radau kavinukę ir išmokau gerti kavą. Net prieš pamokas, atsikėlusi anksčiau, eidavau gerti rytinės kavos į miesto centrą.

Svajojau studijuoti žurnalistiką ir rašyti kultūros žurnaluose.

Besimokant vyresnėse klasėse, literatūros mokytoja mus nuvedė į teatrą ir, kaip dabar sakytume, pradėjome jame savanoriauti.

Vakarais dirbome teatro rūbinėje ir galėjome nemokamai žiūrėti visus spektaklius. Ten sutikau savo gyvenimo draugus ir žmones, su kuriais jaučiausi labai laiminga, sava.

Tie keleri metai garsiajame Panevėžio teatre – patys laimingiausi mano gyvenime. Iki šiol jaučiu spektaklių, teatro kvapo ir garsų, jausmų ir būsenų, kurias ten išgyvenau, neapsakomą nostalgiją.

Mokiausi gerai, mama neturėjo rūpesčių dėl mano elgesio ir pažymių, nuolat paskendusi darbe ir sode, mažai domėjosi mano mokslais.

Bet buvo griežta, pagyrimų dalino mažai, pastabų davė daug. Galvojo, kad knygos ir teatras nieko gyvenime neduos, nuo keturiolikos metų vasaromis dirbau vaikų darželiuose, sode, padėjau pardavinėti jos auginamas gėles, uogas ir daržoves turguje.

(Ištrauka iš Audriaus Skačkausko ir Aušros Giedrimaitės knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties 3“)