PALIŪNIŠKIO BIBLIOTEKOS ARCHYVO nuotr.

Kaladės diena – naujai pradžiai

Kaladės diena – naujai pradžiai

Senovės lietuviai žinojo, kaip metų pabaigoje atsikratyti blogio, juodų minčių, įtampos – vilkdami per kaimą seną kelmą, jam visas bėdas išsakydavo, ant jo visą blogį tarsi sumesdavo ir paskui kartu su tuo kelmu juos sudegindavo.

Tarpušvenčio metą – tarp Kalėdų ir Trijų karalių pakviestas dalyvauti blukvilkio šventėje, ne kiekvienas supras, apie ką kalbama.

Iš tikrųjų blukvilkis labai sena archajiška tradicija, kurį laiką buvusi užmarštyje – nei minėta, nei vykdyta.

„Tik pradėjus prisiminti ir atgaivinti senąsias apeigas, pirmiausia per Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse iniciatyvas, ir blukvilkis vis dažniau prisimenamas“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė.

Iš Lietuvos šiaurės

Per blukvilkio dienas blukis – kelmas, kaladė – su didžiausiu triukšmu stiprių vyrų virve velkamas per kaimą, tarsi surinkdamas iš visur blogį. Paskui kelmas kartu su tuo simboliškai surinktu blogiu sudeginamas.

Kaip sako etnologė V. Vasiliauskaitė, tikslios dienos, kada ta apeiga vykdavo, nėra.

Kelmas galėjo būti tampomas nuo gruodžio 26 dienos ir vėliau arba kiek anksčiau, prieš Kalėdas, per žiemos saulėgrįžą.

„Ši ypatinga senovinė apeiga, paprotys buvo paplitęs ir kitose Europos tautose, o ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje – ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje“, – teigia muziejaus darbuotoja.

Įdomu, jog Pasvalio krašte užrašyti prisiminimai apie tokio kelmo po kaimą tampymą ir per Užgavėnes. Gali būti, kad senųjų laikų patirtis iki tų dienų per šimtmečius atėjo kiek pakitusi.

Tačiau tradicijos esmė ta pati – tamsiojo laikotarpio, šalčio, blogio atsikratymas, jų sudeginimas, šviesos, gėrio, naujos pradžios laukimas.

Pasak Vitalijos Vasiliauskaitės, ypatinga senovinė apeiga – blukio vilkimas – buvo ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.

Pasak Vitalijos Vasiliauskaitės, ypatinga senovinė apeiga – blukio vilkimas – buvo ypač populiarus Latvijoje. Gal todėl ir Lietuvoje labiausiai žinomas su Latvija besiribojančioje šiaurinėje šalies dalyje. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.

Užrašyta ir Daukanto

Ir istorikas, švietėjas Simonas Daukantas yra rašęs apie giedant senovines giesmes po kaimą tampytą medinę kaladę.

Pasirodo, ir daugiau kaip prieš du šimtus metų tas paprotys buvo minimas, prisimenamas ir vertinamas.

Juk jis svarbus, susijęs su noru ir viltimi kuo greičiau baigti šaltąjį tamsųjį laikotarpį, nešantis žinią, jog dienos netrukus pradės ilgėti, šviesėti ir viską bus galima pradėti iš naujo, be nuoskaudų ir pykčio.

Blukvilkis susijęs ir su kalėdautojų papročiais – kartu galėjo vaikščioti ir Senis Kalėda, ir jauni stiprūs vyrai – blukvilkiai, ir persirengėliai meškomis, gervėmis, velniais. Virvėmis tempiamas sutrešęs kelmas – mirties, pabaigos simbolis. Su ta pabaiga kartu turi išnykti, sudegti ir blogis.

„Tempdami tą kelmą per kaimą, blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, o jų šeimininkai neva sumesdavo ant to kelmo savo bėdas, žodžiais ar tik mintimis savo pykčius išsakydami. Taip pat šeimininkai pavaišindavo blukvilkius riešutais, apiberdavo juos grūdais“, – pasakoja etnologė.

Ir taip viso kaimo bėdas surinkę, kelmą ar kaladę vyrai dar apmušdavo pagaliais ir galop sudegindavo.

Kartais vienas kuris iš jų turėdavo ir iš medžio išdrožtą mažą figūrėlę, o ją paskui, kelmą sudeginus, parodydavo kaip naujos pradžios simbolį.

Etnologė sako, kad tas blukvilkio vakaras būdavo tarsi seno ir naujo laiko susidūrimo simbolis, saulės grįžimo pradžia, graži tarpušvenčio – tarp Kalėdų ir Trijų karalių – kalėdojimo tradicija.

„Tradicija daugiau mitologinė, pagoniška, siejama su ugnies kultu. Kartu tai ir bendruomenės šventė, juk visi būdavo kartu, visi aplankomi, visiems padedama atsikratyti blogio“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.

Panevėžio rajone blukvilkis, arba kaladės diena, šiais laikais bene labiausiai žinomas Paliūniškyje. Kelmas, kuriam galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, kaime iškilmingai pastatomas per Trijų karalių šventę – čia jis ir stovi iki kitų Kalėdų. PALIŪNIŠKIO BIBLIOTEKOS ARCHYVO nuotr.

Panevėžio rajone blukvilkis, arba kaladės diena, šiais laikais bene labiausiai žinomas Paliūniškyje. Kelmas, kuriam galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, kaime iškilmingai pastatomas per Trijų karalių šventę – čia jis ir stovi iki kitų Kalėdų. PALIŪNIŠKIO BIBLIOTEKOS ARCHYVO nuotr.

Nuo Trijų karalių

Panevėžio rajone blukvilkis, arba kaladės diena, šiais laikais bene labiausiai žinomas Paliūniškyje.

Kaip sako viena iš šio renginio organizatorių paliūniškietė žolininkė, senosios istorijos tyrinėtoja Dalė Petraitienė, kelmas, kuriam galima išsakyti savo bėdas, išlieti pyktį, Paliūniškyje iškilmingai pastatomas per Trijų karalių šventę – čia jis ir stovi iki kitų Kalėdų.

„Prie šios kaladės kaimo bendruomenės gyventojai gali išlieti savo pyktį, palikti juodas mintis, o visas blogas emocijas tiesiog perduoti tai kaladei. Savuose namuose geriau nesipykti, nesiginčyti, tai daryti tik prie paruoštos kaladės, kuri, atėjus laikui, su visu blogiu bus sudeginta“, – pasakoja senosios tradicijos puoselėtoja.

Kai naujas kelmas statomas, senasis – pernykštis jau būna sudegintas.

„Tempdami tą kelmą per kaimą, blukvilkiai užsukdavo į visas trobas, o jų šeimininkai neva sumesdavo ant to kelmo savo bėdas, žodžiais ar tik mintimis savo pykčius išsakydami.“

V. Vasiliauskaitė

Nors tradicija nelabai paplitusi, blukiu vadintas kelmas galėtų stovėti kiekviename miestelyje. Ir prie savo namų šeimoms nekenktų tokį pasistatyti – tegul surenka visus pykčius, susierzinimus, neapykantą.

Senosiomis tradicijomis, apeigomis besidominti paliūniškietė stengėsi kuo daugiau sužinoti apie blukvilkio dienos ypatybes.

D. Petraitienė sužinojusi, jog kelmą vilkdami blukvilkiai dainuodavo: „Tabalai, tai, tai, tai, tai judink, seni, kaulus, up, up, up. Sudaužk rankų delnus.“

Kaladę sudeginus, vienas renginio dalyvis – suplyšusiais drabužiais vilkintis, šaltąjį, liūdnąjį laikotarpį simbolizuojantis persirengėlis būdavo išvejamas lauk, o susirinkusieji pasitikdavo naują pradžią skelbiančias gražiai apsirengusias merginas.

PALIŪNIŠKIO BIBLIOTEKOS ARCHYVO nuotr.

PALIŪNIŠKIO BIBLIOTEKOS ARCHYVO nuotr.

Galerija

Matyti ir žemėlapyje

Panevėžio rajono bibliotekos Paliūniškio skyriaus bibliotekininkė Dalia Runavičienė pamena, kad blukis yra stovėjęs įvairiose kaimo vietose: ir prie upės, ir prie bibliotekos.

Tad visus metus buvo matyti, kad ir vietiniai prie jo ateidavo, ir pravažiuojantys kartais sustodavo.

„Net nufilmuotuose kadruose „Google“ žemėlapiui matyti prie bibliotekos stūksantis kelmas“, – atkreipė dėmesį D. Runavičienė.

Tiesa, blukvilkio tradicija ne visiems patikusi. Kai kam atrodė, kad ji jau labai pasenusi, nebetinkanti šiems laikams.

Tačiau tie, kurie supranta, kad senosios apeigos niekieno įsitikinimų neužgauna, o ir savųjų neprimeta, mielai dalyvauja ir kelmo pastatymo, ir jo deginimo žiemos saulėgrįžos šventės renginiuose.

„Juk blukis dėl to, kad paleistume nuo savęs negeras mintis. Kuo mažiau jų žmogus turės, tuo bus ir laimingesnis, ir sveikesnis. Ta apeiga tarsi priminimas, kad visiems ir visada reikia pradėti nuo savęs – nuo savo minčių, darbų ir poelgių įvertinimo“, – sako senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ narė D. Petraitienė.

Blukvilkio diena buvusi organizuota ir prie Seimo, ir kitose vietose. Kelmo vilkimo apeigos rengtos ir Panevėžio mieste.

Prieš kelerius metus daugeliui tai buvo naujovė ir netikėtumas stebėti, kaip pagoniškais drabužiais apsirengę vyrai per Senvagę ir Laisvės aikštę vilkdami kelmą, jam liejo savo nuoskaudas, išsakė nuodėmes. Prisijungti prie šių nuotaikingų apeigų, skirtų išlaisvinti saulę iš kaustančios tamsos ir blogio, persirengėliai kvietė ir panevėžiečius.

Panevėžio romuviečiai kiekvienais metais per žiemos saulėgrįžos šventę visi kartu degina blogį surinkusį blukį.

Ir šiemet panevėžiečiai tradiciškai gruodžio 21 dieną susitiko Sarksalio sodyboje.

Po apeigos šventykloje visi ėjo laužti ledo, vaduoti saulės. Po to vyrai vilko blukį, o moterys su vaikais lazdomis vanojo jam šonus. Metų blogis buvo sudegintas lauže.

Šviesa nugali

Tokia labai sena, dar pagonybės laikus siekianti tradicija turi savo prasmę ir gamtos galia tikėjusiems protėviams buvo labai svarbi.

Jos atgaivinimas šiuolaikinius žmones turėtų sudominti.

Lietuvos liaudies buities muziejuje blukį dažniausiai degindavo prieš pat Kalėdas, dažniausiai gruodžio 21-ąją.

Juk tą dieną prasideda žiemos saulėgrįža. Saulė vaduojasi iš apmirimo ir pradeda naują kelionę, kasdien pakildama vis aukščiau.

Kaip sako D. Petraitienė, tolimoje praeityje lietuviai nežinojo, nei kas ta Kalėdų eglutė, nei kodėl ją reikia puošti. Nebuvo ir kitų dabar populiarių tradicijų.

Tačiau blukvilkis buvo švenčiamas itin triukšmingai. Ir visai neatsitiktinai būtent tuo laiku, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos.

„Tai ne šiaip laikas, o gamtos virsmo laikotarpis, skatinantis susimąstyti, kas žmogui svarbu, prasminga. Todėl ir blogio deginimas šiuo metu labiausiai tinka – stebuklingų galių turinti ugnis sunaikins jį. Atsikračius blogio, apsivalius, šviesa nugalės, saulė sugrįš, o tamsa ir šaltis, žinoma, pasitrauks“, – sako D. Petraitienė.

Komentarai

  • grazi ir prasminga svente!O svarbiausia,visiems prieinama ir reikalinga.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų