Audrius Skačkauskas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Kaip gyventi, jei nuolat galvoju apie karą?

„Nerašyk apie karą. Nuo jo visi pavargo“, – įkyriai kartoja man vidinis balsas.

Šiaip su juo nesiginčiju, bet šį kartą paprieštaravau. Nerašysiu apie karą, nesu ekspertas, bet noriu pasidalinti jausmais.

Visada rašau tiesą, kaip jaučiuosi pats ir mano aplinka. O šiuo metu jaučiuosi, atleiskit už tą žodį, šūdinai. Negaliu atsiriboti nuo informacijos, kuri sklinda, regis, net iš lygintuvo. Įsijungiu kokį filmą, pasiimu knygą, o nieko nematau ir nieko neperskaitau, nes visos mintys ten , kur žūsta žmonės.

Pirmosiomis karo dienomis taip save išvarginau tokia informacija, kad net lėtinės ligos pradėjo streikuoti. Galva guminė, akys išvarvėjusios nuo televizijos ekrano ir telefono.

Atsitokėjau supratęs, kad karo naujienos mane veikia kaip narkotikas. Kuo daugiau žiūriu, klausau, tuo daugiau norisi. Sukyla įvairiausi jausmai. Iš pradžių baimė, sumišusi su adrenalinu, po to neviltis, kad nieko negaliu pakeisti, dar vėliau noras padėti ir vėl baimė, kad karas neateitų iki mūsų.

Gal kiti šaltesnio proto, ne tokie jautrūs, bet man jau buvo pradėję rašytis scenarijai, ką daryti, jei karas pasibels į mūsų duris. Žinau, kad tai mažai tikėtinas scenarijus, bet iki vasario 24 dienos irgi nedaug kas tikėjo, kad taip nutiks Ukrainai.

Vis dėlto pradėjau riboti informaciją ir išėjau dirbti, nors šiuo metu blusturgiuke beveik tuščia. Turgelyje beveik nekalbam apie karą. Tik močiutės vis pagraudena dūšią apie ten žūstančius vaikus, turbūt pagalvodamos apie savo anūkus ir proanūkius.

Tiesa, žmonės pradėjo mažiau pirkti daiktų ir rūbų, aplinkui viskas brangsta ir keičiasi pirkėjų prioritetai.

Turgaus prekeiviai kainų nekelia, nebent vienas kitas, kam kitaip neįmanoma. Turguje jaučiuosi ramiau, ten net juokaujam kartais. Per Kaziuko mugę ir kapela grojo, tik vienas nepatenkintas senis praėjo burbėdamas: Jie čia linksminasi, o Ukrainoj karas.

Tokie visada viskuo nepatenkinti. Linksminasi – blogai, liūdi – nekelkit panikos.

Panikos daug buvo pirmomis dienomis: prie bankomatų nutįsusios eilės, iš lentynų dingusi druska ir konservai. Bet dabar jau ramiau.

Mamos prašomas nupirkau šuniukams ir katytei daugiau maisto bei užsipyliau pilną baką kuro. Ai, dar aštuonias dėžutes konservų nusipirkau, bet jau dvi suvalgiau.

Nemoku aš kaupti rezervų, o ir nelabai turim iš ko. Jei ką, suarsim mamos sode pievutę ir pasodinsim bulvių. Visgi tikiuosi, kad vasarą vėl kepsim šašlykus toje pievoje su draugais, o bulvių visada nusipirksim turgelyje.

Stengiuosi su viltimi žiūrėti į priekį, nes kitaip atsigulčiau, užsikločiau galvą ir nieko nenorėčiau. Ir šį rašinį vos prisiverčiau parašyti, bet matot – prisiverčiau.

Nes žinau, kad ir jums kartais būna baisu, užpuola neviltis ir užslenka liūdesio debesys. Tik kaip gyvensim, jei nuolat galvosim apie karą? Jei nedirbsim, eisim iš proto ir net pyksimės? Neraginu būti atitrūkusiais nuo realybės optimistais. Prašau tikėti ir turėti viltį. Dirbti ir džiaugtis kiekviena diena, mylėti savo artimus žmones.

Pavasaris ateina. Viskas bus šviesiau.