-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visai neseniai D. Tepcovas su dviem kolegomis Pauliumi Jakubėnu ir Sauliumi Požersku panevėžiečius nustebino unikalia šviesų meną, muziką ir tapybą sujungusia instaliacija „Perspective“ J. Miltinio dramos teatre.
Deividas prisipažįsta, jog šis darbas jam buvo tikras iššūkis, nes panašios patirties nėra turėjęs. Dažniausiai aliejiniais dažais tapo miniatiūras. Šįkart jis „tapė“ ne tik dažais, bet ir šviesomis.
Kūrybinis procesas, anot Deivido, buvo išties įtemptas – nemiegotos naktys, šaldytuve vietoj maisto apsigyvenusios dažų pripildytos paletės. Laiką iki įspūdingos instaliacijos premjeros D. Tepcovas atsimena kaip milžinišką įkvėpimo ugnį.
„Idėjos pačios kilo galvoje, visiškai pasinėriau į kūrybą. Užsidariau savo mažame meniniame pasaulėlyje, kuriame nepaisiau nei alkio, nei miego poreikio, nei tvarkos“, – šypteli prisiminęs menininkas.
Tapyba D. Tepcovas susidomėjo dar devintoje klasėje, kai per lietuvių kalbos pamoką gavo užduotį nupiešti gyvybės medį. Tapė akriliniais dažais, o pats kūrybinis procesas taip patiko, kad pradėjo tapyti savo malonumui. Nuo tada ne tik tapyba, bet apskritai kūryba užima labai didelę vietą jo gyvenime. Galima drąsiai sakyti, kad D. Tepcovo kūrybiškumas tiesiog užkoduotas genuose – jo mama yra dailininkė ir keramikė.
Pasak Deivido, jo kūryba turi dvi skirtingas puses: linksmąją ir rimtąją. Linksmoji – tai kūrybiniai ieškojimai, eksperimentai. Jie dažniausiai neturi jokios minties, nes jaunasis menininkas tik išlieja savo vaizduotę.
„Rimtojoje kūryboje vaizduoju savo geismus, jausmus, ydas bei maištą. Jie įgauna pavidalą savo egzistavimui paliudyti. Tie pavidalai yra groteskiški – bjaurūs, bet kartu estetiškai gražūs, kaip ir mūsų jausmai, kurie iš tiesų yra žmogiški“, – kalba D. Tepcovas.
Anot Deivido, jo kūryba yra paties asmeninis gijimo procesas, turint viltį, kad kiti supras, jog jie nėra vieniši.
D. Tepcovo manymu, Panevėžio kultūrinis laukas yra labai palankus jauniems kūrėjams, čia daugybė galimybių pasireikšti. O kur yra pasiūla, ten yra ir paklausa.
„Man atrodo, kad Panevėžys dar tik pradeda atsigauti ir jame gali atsirasti dar daugiau galimybių jaunimui pasireikšti bei dalyvauti kultūrinėje veikloje“, – mano Deividas.
D. Tepcovas skaičiuoja jau trečiąjį sezoną J. Miltinio dramos teatre. Deividui teatras visuomet patiko, bet jame atsidūrė visiškai atsitiktinai. Baigęs mokyklą, metus studijavo juvelyriką, po to įsidarbino gamykloje. Tada ėmėsi ieškoti kito darbo ir sutiko seną bičiulį, pasiūliusį ateiti dirbti apšvietėju į J. Miltinio dramos teatrą.
Anot D. Tepcovo, gyvenimas teatre labai dinamiškas, įdomus ir nenuspėjamas. Jis pilnas iššūkių bei galimybių tiek iš darbinės, tiek iš kūrybinės pusės.
„Kartais jaučiu, kad teatras gyvena visiškai atskirą gyvenimą nuo išorinio pasaulio. Gyvenimas teatre yra kaip gyvenimas vienoje didelėje šeimoje. Visi stengiamės padėti vieni kitiems, palaikyti šiltą atmosferą ir vieningai judėti pirmyn“, – sako Deividas.
Jo pagrindinė atsakomybė teatre yra šviesų aparatūros statymas ir valdymas. Darbas vyksta ant kopėčių, pastolinio bokštelio bei keltuvo. Prieš kiekvieną spektaklį technikui tenka surinkti reikiamą šviesų aparatūrą, sumontuoti ją, kartais sureguliuoti šviesų spindulį į reikiamus taškus ir užprogramuoti šviesų pultą. Taip pat retkarčiais jam tenka būti ir operatoriumi, vesti spektaklius, kas pačiam yra įdomiausia.
Nors į teatrą atėję žiūrovai D. Tepcovo nemato, be jo darbo spektaklis būtų tiesiog neįmanomas. Spektaklio sėkmė nuo apšvietimo priklauso lygiai taip pat, kaip ir nuo kitų svarbių elementų.
Scenos apšvietimas ne tik sustiprina matomumą, bet ir kuria nuotaiką naudojant skirtingų spalvų šviesą.
„Apšvietimas gali būti naudojamas, kad parodytume tik tam tikras scenos vietas, kad atskleistume formas. Apšvietimas taip pat gali keisti objektų, aktorių, erdvės formų suvokimą, – aiškina šviesų technikas. – Spektaklis juk kaip gyvas organizmas, kuriame viskas veikia kartu ir papildo vienas kitą.“
Darbas teatre vyksta komandoje, tad didžiausias komplimentas Deividui, kad jis viską padarė teisingai ir taip palengvino darbą kitiems.
Paklaustas, kokios emocijos užplūsta po spektaklio ir kokios mintys verda galvoje aidint žiūrovų plojimams, apšvietėjas neslepia, jog būna ir gerų, ir blogų emocijų.
„Bet nesvarbu, ar spektaklis pasisekė, ar ne, visada galvoju, ką kitą kartą galėčiau padaryti geriau, nes tobulėti visada yra kur“, – kuklinasi D. Tepcovas.
D. Tepcovo kūryba turi dvi skirtingas puses: linksmąją ir rimtąją. Rimtojoje jis vaizduoja savo geismus, jausmus, ydas bei maištą. Linksmoji – tai įvairūs kūrybiniai ieškojimai.
Deivido manymu, teatras yra tikroji gyvenimo mokykla. Jis turi lavinti protą ir traukti iš komforto zonos.
Atėjęs dirbti į teatrą, panevėžietis sako iš karto pasijutęs savoje vietoje. Jį pasitiko supratingi, viskuo besidomintys ir draugiški žmonės.
Iš pradžių menininką labiau traukė pats buvimas teatre, o ne konkretus darbas. Tačiau su laiku šviesų technika įtraukė ir leido atsiskleisti kūrybiškumui. Dabar D. Tepcovas skaičiuoja prisidėjęs prie daugiau nei dvidešimties spektaklių kūrimo.
Kai atėjo dirbti į J. Miltinio dramos teatrą, pataikė kaip tik prieš spektaklio „Mūsiškiai“ premjerą. Anot jo, darbas buvo labai įdomus, bet sekinantis, teko triūsti nuo ankstaus ryto iki nakties.
„Spektaklio dekoracijų aplinka tapo tokia įprasta, kad atrodė, lyg tai būtų mano namai. Nors ir buvo sunku, bet visas kolektyvas šiltai palaikė. Tikriausiai šis spektaklis man įsimintiniausias, nes tai –mano pats pirmasis premjerinis darbas“, – sako apšvietėjas.
D. Tepcovas jau vaikystėje buvo labai smalsus ir energingas. Nuo mažų dienų jį išskirtinai traukė piešimas. Piešdavo viskuo, ką tik rasdavo po ranka, mėgo lipdyti iš plastilino. Mokykloje ypač mėgstamos buvo dailės pamokos.
Deividas taip pat intensyviai sportavo, lankė bokso treniruotes. Perspektyviam ir gerai sudėtam jaunuoliui treneris žadėjo puikią sportininko karjerą. Be to, D. Tepcovo tėtis yra žinomas buvęs boksininkas, daugkartinis Anglijos bokso čempionas Peteris Maka.
Tačiau vaikinas juokiasi savo sportinės dvasios taip ir neatradęs. Mėgsta pasimankštinti ant skersinio ir palaikyti formą, bet čia jo sportavimas baigiasi. Kur kas mieliau talentingas menininkas į rankas ima teptuką ir dažus.
„Mano veiklos keičiasi, bet yra susijusios su nuolatiniu savęs tobulinimu, savo asmenybės atskleidimu“, – svarsto D. Tepcovas.
Ateities jis nelinkęs planuoti. Sako einantis pasroviui prie to, kas sudomina ir kam pajaučia įkvėpimą.
„Mano tikslas yra tiesiog nesustoti augti tiek kūrybiškai, tiek dvasiškai“, – tvirtina menininkas.
