Kaip baigėsi JAV bandymas įsikurti kitoje planetoje

Kaip baigėsi JAV bandymas įsikurti kitoje planetoje

Ar žinojote, kad amerikiečiai prieš 30 metų bandė įsikurti kitoje planetoje?

Deja, tai tapo didžiausia nesėkme kosminių tyrimų istorijoje.

Biosfera-2“ – kas tai?

Po sėkmingo NASA marsaeigio „Perseverance“ nusileidimo Raudonojoje planetoje ir daugybės atliktų eksperimentų visuomenėje (ir ne tik) atsinaujino kalbos apie neišvengiamą Marso kolonizavimą.

Tačiau Jungtinėse Valstijose šis scenarijus buvo apgalvotas dar 1990-ųjų pradžioje. Buvo atlikta daugybė eksperimentų. Pats ambicingiausias ir didžiausias – „Biosfera-2“ – tuo metu prikaustė visos žmonijos dėmesį. Ilonas Maskas dar mokėsi universitete ir galėjo tik svajoti apie „SpaceX“ sukūrimą ar savo raketų paleidimą.

Tačiau idėja žlugo, ir niekas jos neprisimena jau daugiau nei 30 metų. Kodėl?

1990–1994 metais Arizonos dykumoje, JAV, buvo sukurta ir išbandyta uždara ekologinė sistema. Pagrindinė projekto užduotis buvo išsiaiškinti, ar žmogus ganėtinai ilgai gali išgyventi uždaroje erdvėje be pašalinių pagalbos.

„Biosferos-2“ kūrėjai nusprendė imituoti Marso kolonijos gyvenimą ir dvejus metus išbandyti žmonių bei gyvūnų grupės išgyvenimo galimybes. Be to, buvo svarstomas žmonių perkėlimo į panašius kompleksus Žemėje scenarijus, jei ekologinė padėtis taptų katastrofiška.

„Space Biosphere Ventures“ užsiėmė statybos ir kūrimo darbais, o milijardierius Edvardas Basas buvo pagrindinis projekto investuotojas. Skaičius „2“ projekto pavadinime tik pabrėžė, kad mūsų planeta yra pagrindinė biosfera. Eksperimentas Nr. 1 ar panaši sistema anksčiau nebuvo sukurta.

Projektui buvo pastatyta didžiulė laboratorija, kurios plotas sudarė 1,5 hektaro (maždaug kaip dvi futbolo aikštės). Pastatas buvo padalytas į septynias zonas, kurių dauguma buvo atskiros, nepriklausomos ekosistemos.

Visi pastatai buvo uždengti specialiais permatomais „gobtuvais“. Stogas praleido didžiąją dalį saulės spindulių, tačiau buvo visiškai hermetiškas.

Specialūs lankstūs elementai, vadinami „Biosferos-2“ „plaučiais“, nuolat judėjo, kad išlygintų slėgį komplekso viduje. Taip buvo kontroliuojamas oro erdvės susitraukimas ir plėtimasis laboratorijoje.

„Biosferos-2“ viduje buvo atkurti žemės ūkio ferma, miniatiūrinė dykuma, savana, amžinai žaliuojantis miškas, pelkė, upė, gabaliukas vandenyno su labai panašios cheminės sudėties vandeniu.

Net ir dabar tokiu kompleksu būtų žavimasi. Tačiau prisiminkime – jis buvo pastatytas prieš 30 metų! To meto žurnalistai projektą pavadino „rojumi žemėje“.

„Biosferos-2“ patalpose buvo užtektinai vietos 3 000 augalų ir gyvūnų rūšių. Po kupolais augo krūmai, žolė ir net medžiai, buvo apie 50 rūšių augalinio maisto, Taip pat buvo įrengtos vištidės, kiaulidės ir ožkų ganyklos. Eksperimento dalyviai papildomai galėjo pasikliauti rezervuare veisiamų žuvų gaudymu ir net krevečių rinkimu.

Projekto dalyvių komanda prieš eksperimento pradžią.

Projekto dalyvių komanda prieš eksperimento pradžią.

Brangus kompleksas

Buvo planuota, kad visas kompleksas veiks beveik autonomiškai ir be pašalinių pagalbos. „Žemiečiai“ kompleksui teikė tik elektros energiją. Akivaizdu, kad energijos generavimo ir kaupimo klausimus kolonizuojant planetas planuota spręsti vėliau.

Svarbiausias gyvybės šaltinis – deguonis – turėjo būti generuojamas tik komplekso viduje. Prie to prisidėjo tūkstančiai augalų ir keli filtravimo įrenginiai. Visa sistema eksperimento metu buvo užplombuota, o konstrukcija sandarumu nenusileido šiuolaikiniams erdvėlaiviams.

Maistas ir vanduo iš išorės tiekiami nebuvo. Kolonialistai galėjo remtis tik kompetentingu ūkio tvarkymu, rekuperacija ir skysčių valymu.

Ekspertų teigimu, statyba tuo metu kainavo 150 milijonų dolerių, o dar 50 milijonų dolerių buvo išleista „Biosferos-2“ palaikymui eksperimento metu.

Daug žadantis aštuonetukas

Pastačius ir išbandžius visus kompleksus, jie buvo sujungti į vieną sandarią aplinką, kuri eksperimento metu buvo visiškai užplombuota. Buvo nuspręsta apgyvendinti 8 žmonių grupę (keturis vyrus ir keturias moteris), aiškiai paskirstant atsakomybę ir suskirstant pareigomis dėl kontrolės ir pavaldumo.

Į savanorių grupę pateko Salis Silverstounas – kolonijos kapitonas ir organizacijos vadovas, žemės ūkio specialistas, Markas van Tilas – antrasis kolonijos kapitonas, techninis prižiūrėtojas, mechanikas. Taip pat Abigailė Aling – tyrimų direktorė, okeanografė, Linda Leih – atsakinga už florą botanikė, Džeinė Pointer – maisto tiekimo specialistė, Markas Nelsonas – viešųjų ryšių specialistas, atsakingas už santykius su išoriniu pasauliu, filosofas, Rojus Valfordas – skrydžio gydytojas, ir Teiboras Makalau – techninis asistentas.

Beveik visi dalyviai turėjo aukštąjį specializuotą išsilavinimą, o jų amžius svyravo nuo 27 iki 67 metų.

1991 metų rugsėjo 26 dieną 8.15 val. vietos laiku grupė mokslininkų surengė spaudos konferenciją ir „Bioferos-2“ patalpose izoliavosi ilgam eksperimentui.

Komandos laukė ūkio darbai, jie turėjo pasirūpinti savo poreikiais ir palaikyti komplekso veikimą įprastu režimu. „Biosferos-2“ dalyviams nebuvo užkrauti jokie papildomi darbai ar veikla.

Visas bendravimas su išoriniu pasauliu vyko tik kompiuteriu, imituojant derybas tarp astronautų ir būsimų kitų planetų kolonizatorių.

Tai požeminė „Biosferos-2“ dalis, kuri buvo vadinama „Technosfera“.

Tai požeminė „Biosferos-2“ dalis, kuri buvo vadinama „Technosfera“.

Kaip vyko eksperimentas

Laboratorijos gyventojų kasdienybė buvo paprasta ir patraukli. Dalį dienos jie praleisdavo ūkyje, užsiėmė ūkininkavimu, o kelios valandos buvo skirtos stebėti gyvūnų ir augalų gyvenimą skirtingose laboratorijos vietose.

Vakare žmonės susirinkdavo į gardžią ekologiškų produktų vakarienę specialioje terasoje, iš kurios atsiverdavo pasėlių ir saulėlydžio vaizdai. Iš pradžių projekto dalyviai mėgo rengti filosofinius pokalbius, bendrauti ir dainuoti dainas, grodami kartu su savimi atsineštais muzikos instrumentais.

Praėjus maždaug savaitei nuo projekto pradžios, technikai aptiko pirmąją nemalonią laboratorijos ypatybę. Deguonies „Biosferos-2“ viduje pradėjo mažėti daug greičiau nei apskaičiuotos normos. Perskaičiavus ir sukūrus naują modelį paaiškėjo, kad maždaug po metų sąlygos viduje taps netinkamos gyventi.

Mokslininkai nusprendė padaryti viską, kad padidėtų deguonies gamyba, ir pradėjo didinti augalų skaičių. Tuo pačiu metu buvo paleistas atsarginis oro valymo įrenginys.

Vėliau paaiškėjo, kad deguonies kiekio kritimą lėmė netikėtai greitas mikroorganizmų dauginimasis daugumoje laboratorijos skyrių. Net po visų įdėtų pastangų deguonies lygis kiekvieną mėnesį krisdavo apie 0,5 proc.

Kita problema buvo neteisingas ūkio derlingumo apskaičiavimas. Užauginti maisto produktai galėjo patenkinti tik 80 proc. grupės poreikių. Taigi dienos racionas buvo nuolat mažinamas ir siekė 1500 kalorijų vienam asmeniui, o tai yra gerokai mažiau nei dažniausiai priimtos normos ir standartai.

Kūnas gali gyventi su tokia dieta tik poilsio ar paprasto sėdimo darbo režimu, bet ne su kasdieniu stresu ir fiziniu darbu, kas buvo norma naujakuriams.

Užklupo badas

Maisto suvartojimas tapo normuojamas, jis buvo griežtai dalijamas gramo tikslumu, bendro savitarnos stalo neliko. Beveik visiems eksperimento dalyviams teko badauti.

Kartais pasitaikydavo naktiniių maisto vagysčių, o tai tik padidino įtampą komandoje.

Praėjus šešiems mėnesiams nuo eksperimento pradžios, visi jo dalyviai stipriai sulyso ir numetė nuo 10 iki 18 proc. ankstesnio svorio. Padėtį pablogino deguonies trūkumas, dėl kurio pradėjo jaustis deguonies badas.

Oras viduje buvo toks retas, kad žmonės jautėsi tarsi būdami 4 000 metrų virš jūros lygio esančioje kalno viršūnėje. Deguonies lygis nukrito iki 16 proc., o norma buvo 20 proc. Tai sukėlė eksperimento dalyviams dažnus galvos skausmus ir nuovargį.

Blogiausia būdavo naktį, kai nutrūkdavo augalų fotosintezės procesas.

Vėliau sutriko mikroorganizmų pusiausvyra – kai kuriuos pasėlius visiškai sunaikino kenkėjai.

Blogas oras be saulės neigiamai paveikė augalus ir deguonies gamybą. Keli šimtai augalų uždaroje sistemoje neišgyveno net metų.

Po kiekvienos zonos kupolu reguliariai kaupėsi drėgmė, kuri iškrisdavo gausių kritulių pavidalu. Augalai, kurie buvo neprisitaikę prie tokios drėgmės, banaliai supuvo.

Pradėjo virsti dideli medžiai, kurie, nesant „juos treniruojančio“ vėjo, prarado jėgas. Upės ir telkinio pralaidos užsikimšo, blogėjo vandens kokybė, greitai sumažėjo žuvų.

Nedideliame 30 metrų „vandenyno“ plote padidėjo rūgštingumas, todėl koralai ir krevetės buvo visiškai sunaikinti.

Netikėtai ir labai greitai padidėjo skruzdžių ir tarakonų populiacijos, užplūdusios visas komplekso patalpas.

Prie stiprėjančio susierzinimo ir negatyvių nuotaikų prisidėdavo ir spaudos atstovai bei paprasti turistai, kurie reguliariai lankėsi objekte. Žmonės stebėjo mokslininkus per stiklą ir nežinojo apie visas ten besikaupiančias problemas. Iš pažiūros paprastas ir nerūpestingas gyvenimas po kupolu traukė žioplinėjančius žiūrovus.

Skilimas „Biosferos-2“ grupėje

Tuo metu eksperimento dalyviai jau buvo pasiskirstę į dvi stovyklas. Kai kurie mokslininkai manė, kad būtina užbaigti tai, kas pradėta, ir nepranešti apie problemas „į išorę“, kiti pasisakė už eksperimento nutraukimą ir ankstyvą pasitraukimą iš jau tapusių nežmoniškų sąlygų.

Grupės vadovybė bet kokia kaina po kupolu ketino atsilaikyti planuotus dvejus metus. Iš pradžių nesutarimus numalšinti padėjo subordinacijos laikymasis. Po to nepasitenkinimas ir maišto apraiškos būdavo gesinamos psichologiniu spaudimu ir net smurtu.

Praėjus vieneriems metams nuo projekto pradžios, deguonies lygis sumažėjo iki 14 proc. Iki to laiko visi stuburiniai gyvūnai, apgyvendinę kompleksą, žuvo. Vieningai nutarta kreiptis pagalbos į išorinį pasaulį. Taigi deguonis buvo pradėtas pumpuoti į sandarią struktūrą, o naujakuriams buvo išduota papildomai grūdų ir daržovių. Padėtis pagerėjo, tačiau susiskaldymas grupės viduje tik gilėjo. Abi grupės praktiškai stengėsi nebendrauti tarpusavyje.

Eksperimentas, nors ir su papildymais, kurių nebuvo pirminiame plane, baigėsi griežtai pagal grafiką – praėjus dvejiems metams nuo pradžios. Iš uždaro komplekso išėjusių mokslininkų veidų ir sveikatos būklės tapo akivaizdu, kad tai buvo visiška nesėkmė.

Tokios konstrukcijos, kaip „Biosfera-2“ buvo oficialiai paskelbtos netinkamomis gyventi neapibrėžtam laikui. Kai žurnalistai sužinojo apie kai kuriuos eksperimento rezultatus ir rimtą išorės pagalbą kolonialistams, kilo didžiulis skandalas.

Taip atrodė vienas eksperimento dalyvių prieš ir po buvimo „Biosferoje-2“.

Taip atrodė vienas eksperimento dalyvių prieš ir po buvimo „Biosferoje-2“.

Kaip baigėsi ambicingas projektas

Pirminiame „Biosferos-2“ statybos etape žiniasklaidos atstovai buvo sužavėti šios idėjos. Smulkiausias įvykis būdavo nušviečiamas daugelyje pasaulio leidinių, o projektą nuo pradžių sekė ne tik specializuota, bet ir įvairių šalių pramoginė žiniasklaida. Deja, projekto sumanytojai nesusiprato pastatyti kamerų ir per televiziją transliuoti, kas vyksta „Biosferos-2“ viduje. Tai galėjo būti didžiausias ir brangiausias televizijos realybės šou. Steigėjai, priešingai, pabrėžė projekto rimtumą ir mokslinį pobūdį be užuominų apie pramogas ar šou.

Nors tam buvo išleisti milijonai dolerių ir metai komandinio darbo, jokių fundamentalių ar mokslinių rezultatų „Biosferos-2“ bandymas neatnešė.

Kalbant apie tiesioginius „kapsulės“ gyventojus, jie patyrė rimtą psichologinę traumą – žmonės, kurie buvo padalyti į dvi stovyklas, vis dar (net ir po 30 metų) nebendrauja.

Per ateinančius kelerius metus patalpos keliavo iš vieno savininko kitam. Kai kurios mokslo organizacijos ten bandė atkurti pradines sąlygas ir stebėti gamtą be žmonių.

Tam tikru momentu kompleksas tapo apleistas ir atrodė, kad jo gali nebelikti. Tačiau buvo rasti nauji investuotojai, kurie atkūrė projektą turizmo tikslais. Dabar oficialioje internetinėje svetainėje visi gali užsiregistruoti valandos trukmės kelionei. Bilietas kainuoja tik 25 JAV dolerius.

Vėliau „Times“ žurnalas „Biosferos-2“ įkūrėją Džoną Aleną ir patį projektą įtraukė į šimtą garsiausių XX amžiaus nesėkmių. Tačiau kompleksas vis dar laikomas didžiausia uždara ekosistema, sukurta žmogaus rankų.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų