I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kaimo vardas gimė iš meilės linams

Kaimo vardas gimė iš meilės linams

Skersai išilgai Lietuvą gali apvažiuosi, bet kito kaimo tokiu vaizdingu pavadinimu, koks tebėra Panevėžio rajone, nerasi.

Jame užaugęs ne vienas Daniūnų ir jo apylinkių gyventojas ir dabar su pasididžiavimu ištaria gimęs Linažiedžiuose.

Žavėjo žydintys linai

Skersai išilgai Lietuvą apvažiuosi, bet kito kaimo tokiu vaizdingu pavadinimu – Linažiedžiai – nerasi. Yra šalyje keletas Linelių, o štai Linažiedžiai vieninteliai – Panevėžio rajone, Ramygalos seniūnijoje.

Pavadinimo kilmės bei prasmės ieškoti ir nereikia – viskas jame aiškiai pasakyta. Ir, regis, iš tikrųjų būta taip, kaip vietinių žinoma legenda pasakoja. Neva čia pat esančio Kuršių dvaro – kurio nūnai tik griuvėsiai styro – savininkas kadaise augindavo daug linų ir ypač žavėdavosi tų vertingų augalų kukliais žiedais.

Laukuose pastatęs darbininkams „baraką“ – namą šešioms šeimoms, sumanė gyvenvietę pavadinti skambiai – „Linų žiedai“. Bet pasirodė, kad kaimo pavadinimo iš dviejų žodžių įteisinti negalima. Registruojant turi būti tik vienas žodis. Tad dvarininkas ir užrašė: Linažiedžiai. Toks vardas išliko iki šiol.

Kadaise per dvidešimt sodybų turėjusiame kaime dabar vos trys ir tos pačios pustuštės. Bet šio kaimo praeities dienos gyvos dar ne vienoje atmintyje. Linažiediečiai ir jų palikuoniai pasklidę po Lietuvą, neabejotinai tokių surastum ir Panevėžyje.

Bibliotekininkė Zita Osipovienė daug laiko praleido kaime gražiu pavadinimu – Linažiedžiai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Bibliotekininkė Zita Osipovienė daug laiko praleido kaime gražiu pavadinimu – Linažiedžiai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Didžiavosi kaimo vardu

Ne viena šeima iš Linažiedžių persikrausčiusi ir į gretimą, gana didelį Daniūnų kaimą. Panevėžio rajono savivaldybės bibliotekos filiale Daniūnuose dirbanti Zita Osipovienė pasakoja, kad ir pati daug laiko Linažiedžiuose praleidusi, juk ten gyveno jos seneliai. Ir iki šiol jų sodyba giminės išsaugota. Bibliotekininkės mama Angelija Budreikienė tame gražiai vadinamame kaime gimė, užaugo ir nuo gimtinės labai nenutolusi dabar gyvena Daniūnuose.

Linažiedžiuose gana daug šeimų buvo Dargužių pavarde. Z. Osipovienė mena, kad ir jos, keturios seserys Dargužytės, džiaugėsi, kad kaimo pavadinimas toks gražus. Kai dokumentus tvarkant ar kitus reikalus sprendžiant reikėdavo pasakyti, iš kur kilusios, daug pagyrimų savajam kaimui išgirsdavo.

Kadaise čia buvo mokykla, dabar pirmame aukšte biblioteka, antras – tuščias. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kadaise čia buvo mokykla, dabar pirmame aukšte biblioteka, antras – tuščias. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Iš dvaro teliko griuvėsiai

Ieškodamas informacijos internete sužinosi, kad Linažiedžiai – kaimas Panevėžio rajone, Ramygalos seniūnijoje, už aštuonių kilometrų į pietvakarius nuo Vadoklių, prie Daniūnų–Anciškio vieškelio. Prie vakarinio kaimo pakraščio plyti Juodžių miškas, teka Uslaja. Šioji įteka į Upytės upę, o sau pasiima intako – Kuršelės vandenis. Kodėl ši nedidelė, vos devynis kilometrus tekanti upelė buvo taip įdomiai – Kuršele – pavadinta, atsekti sunku.

Bet ji ne tik pati tokiu vardu – prie Kuršelės yra ir Kuršių kaimas, kuriame ir būta Kuršių dvaro, valdomo dvarininko, kaip vietiniai mena, regis, Tinišovo pavarde.

Dabar apie senuosius laikus primena tik iškilūs dvaro parko medžiai ir griuvėsiai – dalis buvusio pastato. Vieta labai graži – nuo Kuršelės aukštyn kylantis skardis sudaro nemažą kalvą, ant kurios ir matyti dvaro likučiai.

Kuršių dvaras, kadaise buvęs įrašytas į Lietuvos dvarų sąrašą, dabar iš jo jau išbrauktas, informacijos apie dvarą nėra.

Prie Kuršelės būta didelio Kuršių dvaro, iš kurio liko tik griuvėsiai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Prie Kuršelės būta didelio Kuršių dvaro, iš kurio liko tik griuvėsiai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Kuršiai užaugino įžymybę

Kad kuršiai – baltų tauta, nuo 7 iki 17 amžiaus gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, žino visi. Bet kodėl kuršių vardas buvo įamžintas taip toli nuo jų gyventos vietos, kas jį atnešė ir kaimui bei suteikė upelei – nepavyks sužinoti. Tik spėlionių gali būti pačių įvairiausių.

Kuršiai, kaip Linažiedžiai ir kai kurie kiti šios apylinkės kaimai, šiandien gyvi beveik tik vardais ir prisiminimais.

Nors buvo laikas, kai daugelis gyvavo ir klestėjo. Pavyzdžiui, Kuršių kaime 1923 metais buvo įkurta pradžios mokykla, kurią lankė visų aplinkinių kaimų vaikai. Kuršių kaime gimė ir poetas, pedagogas, žinomas Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas Povilas Pečeliūnas (1928–1990).

Kaip sako Z. Osipovienė, Daniūnų bibliotekos aptarnaujamoje teritorijoje yra 23 kaimai, kai kurie jų – Džiugailiai, Giedraitinė, Juodžiai, Žižmintai ir kiti jau negyvenami. Tik žemėlapyje likę Repšiškiai ir kiti kaimai.

Z. Osipovienė svarsto, kad matydami laukuose stūksantį vienišą medį, galime suprasti, jog toje vietoje kadaise būta sodybos ar net dvarelio.

„Kaimai nyko dėl įvairių priežasčių. Vienus sodiečius ištrėmė į Sibirą, kitus nukėlė melioracija, trečius varu suvarė į kolūkio gyvenvietes, kas išmirė, kas išsikėlė į miestus, emigravo – taip dingo daug kaimų, viensėdžių, vienkiemių“, – kalba bibliotekininkė.

Artėjant link Daniūnų galima pamatyti, kas liko iš Linažiedžių kaimo. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Artėjant link Daniūnų galima pamatyti, kas liko iš Linažiedžių kaimo. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Biblioteką įkūrė namuose

Šio vieno nuošaliausių rajone krašto centras Daniūnai, kuriame dar verda gyvenimas. Nors ir jis toli gražu neprimena kadaise buvusio – kaime ne vienas tuščias namas, užkaltos parduotuvės, nykstanti buvusi moderni ir prabangi kolūkio kontora.

Dabar pačiame Daniūnų centre gyvi išlikę du svarbūs pastatai – viename jų, buvusiame vaikų darželyje, įsikūrę kaimo bendruomenės namai, kitame, buvusioje mokykloje – biblioteka.

Nei mokyklos, nei darželio, nei ambulatorijos bei kitų įstaigų Daniūnuose nebėra. Tik parduotuvė ir du kartus per savaitę iki Ramygalos, Panevėžio nuvežantis autobusas.

Ramygaloje daniūniečiai sprendžia daug reikalų: ir į seniūniją, ir pas daktarą, ir pas kunigą. Nemaža Daniūnų gyvenvietė anksčiau net trims parapijoms priklausė – Ramygalos, Vadoklių, Anciškių. Dabar dauguma – Ramygalos bažnyčios parapijiečiai.

Vasarą kaimas kiek pakeičia savo veidą – suvažiuoja tėvų sodybas išsaugojusieji vasaroti, dažniau aplanko svečiai.

Vis dėlto, kaip mano Z. Osipovienė ir kiti vietiniai, Daniūnai nesunyks. Prieš keletą metų kaimas pajuto savotišką atgimimą. Sodybas čia įsigijo ir atsikraustė net kelios naujos šeimos – atsirado daugiau jaunimo, vaikų.

Ir skaitytojų bibliotekoje, pasirodo, užtenka. Ji įsikūrusi buvusios pradinės mokyklos patalpose, čia atkelta jau senokai – daugiau kaip prieš trisdešimt metų.

O pati šitos kultūros įstaigos pradžia siekia 1956-uosius, kai Pakščių kaime, gyventojo A. Adamonio namuose buvo pradėtos keisti knygos. Dar po aštuonerių metų biblioteka perkelta į Stebeikius ir įkurta pas J. Pikauską.

Daniūnų tvenkinio gyventojos – gražuolės gulbės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daniūnų tvenkinio gyventojos – gražuolės gulbės. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.

Daniūnų puošmenos

Tuoj už dabartinės bibliotekos tyvuliuoja žvejų mėgstamas Daniūnų tvenkinys. Rudens žvarbai dar neįsisiautėjus Z. Osipovienė kviečia pasivaikščioti prie jo.

Svečius iš karto pasitinka vandens šeimininkės gulbės ir, atrodo, nelabai nori, kad per arti prie jų kas eitų. Daniūnų puošmena – tvenkinys – atsirado užtvenkus Kuršelės upelį apie 2,5 kilometro nuo jo žiočių.

Tvenkinys nedidelis – jo ilgis apie pusė kilometro, o plotis nė šimto metrų nesiekia.

Anksčiau čia vykdavo žvejų šventės, dabar jas pakeitė birželį organizuojamos sporto šventės.

Visko buvo Daniūnuose, kai čia veikė garsus „Pavasario“ kolūkis – ir prabangi kontora, kultūros namai, pavyzdinės dirbtuvės. Tik laikas įnešė savas korekcijas – pučia kiti vėjai, vyrauja kiti prioritetai, dirbami kiti darbai.

Bibliotekininkės teiraujamės, kas ten per namelis tūno medyje prie pat įvažiavimo į Daniūnus. O tai, pasirodo, vietinio auksarankio keistuolio Rimanto kūrinys. Tik nei pasimatyti, nei pasikalbėti su šiuo žmogumi nepavyks. Jis su niekuo nebendrauja, vengia žmonių ir vienas gyvena savajame kūrybos pasaulyje. Jo darbai puošia ir kai kurių sodybų kiemus.

Panašus į cerkvę namelis į medį prie auksarankio namų įkeltas jau senokai, tvarkingame kieme matyti ir daugiau įdomių darbų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų