Kalėdas vadiname žiemos, šeimos ar dovanų laukimo švente. Pasak vysk. L. Vodopjanovo, prigalvoti galima visko, bet esmė visai kitur. „Sekundės“ nuotr.

Kai nelieka kuo dalintis, tampi turtingas

Kai nelieka kuo dalintis, tampi turtingas

Paskutinės advento dienos – metas, kviečiantis komercijos ir skubėjimo persmelktoje kasdienybėje atrasti harmoniją, prisiminti artimą bei nusiraminti, nes ir brangiausia dovana teliks smulkmena prieš tą, kuri pinigais neįkainojama – šilumą būnant drauge.

Pasaulis Kalėdas pradeda švęsti dar lapkritį, kartais nė nesulaukęs Visų šventųjų – užgriūna pirkimo rūpestis, ką dovanoti, kaip pasveikinti. Visgi, pasak Metų panevėžiečio nominacija apdovanoto Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, kitą kartą švenčiame net nelabai žinodami ką ir kas šitos šventės pagrindinis veikėjas.

„Stinga suvokimo, dėl ko tą darome. Kalėdas vadiname žiemos, šeimos ar dovanų laukimo švente – prigalvoti galima visko, bet esmė visai kitur“, – sako vyskupas.

Šįmet prasidedant adventui ypatingą žinią pasiuntė popiežius Pranciškus, leidęsis į piligriminę kelionę ten, kur prasidėjo Betliejus.

Pirmąjį advento sekmadienį popiežius aplankė Grečo pranciškonų vienuolyną ir šventovę centrinėje Italijoje. Tai ypatinga vieta. Dar 1223 m. čia šv. Pranciškus Asyžietis įrengė savo pirmąją prakartėlę. Evangelijoje pasakojama, kad

Grečo kaimelyje šv. Pranciškus apsilankė turbūt grįždamas iš Romos.

Likus 15 dienų iki Kalėdų, šv. Pranciškus paprašė įrengti grotą, kad būtų galima „kūno akimis“ pamatyti tą varganą aplinką, kurioje gimė Jėzus, prie jaučio ir asilėlio ant šieno. Šv. Pranciškus norėjo išgyventi tą Kalėdų slėpinį.

Kalėdų naktį susirinko daug brolių ir aplinkinių gyventojų, nešinų deglais ir žvakėmis, o šv. Mišias aukojęs kunigas kalbėjo apie ryšį tarp Įsikūnijimo ir Eucharistijos. Tai buvo ypatinga naktis, pripildyta džiaugsmo, laikas, kai žmonės nebejautė atstumo nuo švenčiamo įvykio, bet, stebėdami paprastą ir jaudinančią prakartėles sceną, tapo jo dalyviais. Su tokiu džiaugsmu, rašo šv. Pranciškaus biografas Tomas Celanietis, visi grįžo į namus. Taip gimė iki šių dienų gyva prakartėlės tradicija.

Savo teisių įkaitai

Tą pačią vietą šįmet aplankęs popiežius Pranciškus pasidalino su tikinčiaisiais laišku, kviesdamas palaikyti gražią prakartėlių tradiciją. Popiežius kvietė jas įrengti darbo vietose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, aikštėse.

Kodėl net šiais komercijos ir komforto laikais ta elementari prakartėlė – ėdžios, į kurias Marija paguldė suvystytą savo pirmagimį, kelia keistą jaudulį?

„Pirmiausia todėl, kad parodo Dievo švelnumą. Jis, visatos Kūrėjas, pasilenkia iki mūsų mažumo“, – laiške tikintiesiems po kelionės į Grečą rašė popiežius Pranciškus.

Popiežius linkėjo, kad ši praktika nesiliautų, o priešingai – turi viltį, kad ten, kur ji nebepuoselėjama, bus iš naujo atrasta ir atgaivinta.

Tuo, pasak vyskupo L. Vodopjanovo, popiežius primena, kas yra Kalėdų šventės esmė – Jėzaus gimtadienis ir šį įvykį menanti prakartėlė.

„Sveikiname vieni kitus su Jėzaus gimimo diena. Pats Jėzus yra dovana. Dievas taip pamilo pasaulį, kad dėl mūsų visų į žemę atsiuntė, kas jam brangiausia – savo sūnų. Per Kalėdas dovanojame dovanas kitiems, bet pirmiausia patys gauname pačią didžiausią dovaną – nuo savo sosto nužengęs Dievas pasilenkė prie žmogaus“, – sako Jo Ekscelencija vyskupas.

Anot dvasininko, kad ir kokias dovanas dovanotume per Kalėdas, jos vis tiek bus smulkmeniškos – mes vienas kitam turėtume būti dovana.

„Kai žiūri į kitą, savęs nebelieka. Kai nebelieka kuo dalintis, tampi turtingesnis“, – pabrėžia vyskupas.

Kalėdos kviečia į gyvenimą dalijantis, rizikuojant vardan kitų ir viliantis, jog kantri meilė ištirpdo bet kokias kliūtis. Bet, sutinka dvasininkas, gyvename visuomenėje, kuri tampa savo pačios įkaite.

„Kur aš augau, mano kieme niekada nebuvo užrašo „Privati valda“. Kiemą juosė neaukšta tvora, į kurią vis kas nors įvažiuodavo ir nuversdavo. Privatumas yra žmogaus teisė, bet kuo labiau akcentuojame savo teises, tuo stipriau tampame jų įkaitais. Susikuriame tam tikrą lauką – savo teisių, privačios valdos ir pasiliekame tame uždarame rate“, – sako L. Vodopjanovas.

Neįperkama dovana

Šiandienos žmogaus išskirtinumas – noras būti be galo savarankiškam. L. Vodopjanovas svarsto, jog ir Dievą priimti į savo gyvenimą vengiama baiminantis tapti priklausomam.

„Man atrodo, kad žmonės bijo priimti Dievo meilę, juo pasitikėti. Regis, jei Dievas įžengs į tavo gyvenimą, jis kažką iš tavęs paims. Bet Dievas ateina mylėti mainais nieko nereikalaudamas. Jis pats yra kaip dovana. Tikintis žmogus jaučia Dievo artumą, dalyvavimą jo gyvenime, kasdienybėje“, – sako vyskupas.

Ir Biblijoje rašoma: „Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, kas reiškia: „Dievas su mumis.“

Pasak L. Vodopjanovo, kasmet sutikdami Naujuosius, smalsaujame skaitydami horoskopus, šįmet ieškome, ką atneš kitų metų simboliu pristatomas peliukas. Ir, anot vyskupo, pamirštame, kad ir šie, ir ateinantys metai – ne pelės, ne kiaulės ar bet kurio kito gyvūno.

„Ką rašo senieji kalendoriai? Tik dvi raides – AD, kas reiškia Anno Domini – Viešpaties metai. Ir šiandien rašome tuos pačius 2020 AD. Mes, kurie esame pakrikštyti, per krikštą visi tapome Dievo vaikais ir esame kviečiami gyventi Viešpaties metais“, – sako vyskupas.

Kalėdų nakties akcentas

Papuoštos eglutės, mirgantys girliandų žiburiai ir dovanas raginančios pirkti reklamos primena, kad Kalėdos jau visai čia pat. Dievo, į pasaulį atėjusio tvartelyje, gimimo šventėje apstu komercijos. O po švenčių ateina dovanų grąžinimo metas.

„Kai perki žmogui dovaną, apie ką galvoji? Ar apie tą, kuris gaus, jo poreikius, ar sugriebi bet ką, kad tik užkištum nepatogumą, kad niekas neliktų be dovanos? Tai nėra nei nuoširdu, nei šilta, o tik primesta kaukė. Jei iškepsi namie pyragėlį ir nuvažiuosi į svečius suvalgyti prie arbatos puodelio – tai jau ir bus Kalėdos“, – sako vyskupas L. Vodopjanovas.

O pats vyskupas Kūčių vakarą sėsis su Panevėžio miesto ir iš tolimesnių parapijų atvykusiais kunigais prie bendro stalo. Nuo jo pakilę visi išsiskirstys į bažnyčias švęsti Kristaus gimimo iškilmių – aukoti Bernelių, arba Piemenėlių, šv. Mišių. Visame krikščioniškame pasaulyje ši tradicija yra pagrindinis Kūčių nakties akcentas. Lietuvoje sovietmečiu numarinta dabar ji gyva – po Kūčių vakarienės bažnyčios atgyja.

„Kalėdų naktį bažnyčia tampa labai jauna“, – juokiasi vyskupas.

Pačiam L. Vodopjanovui Bernelių šv. Mišios visais laikais buvo ir yra tai, kas gražiausia, iškilmingiausia ir labiausiai paliečia širdį tą šventą naktį.

„Nakties mišios man labiausiai įsimintinos, be jų nebūtų Kalėdų“, – sako vyskupas.

Komentarai

  • Regis, jei Dievas įžengs į tavo gyvenimą, jis kažką iš tavęs paims.“ Taip, kažkaip nebetaip teiks malonumą vagystės, paleistuvavimas, gobšumas, arogancija, nebeteiks džiaugsmo kliento, darbuotojo išdūrimas. Prarasi savo asmenybę, savo kriminalinį identitetą 🙂

  • Pijokai, kontrabandininkai ir rusai ten nebuvo net izenge. Miega ir ora gadina.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų