-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Martyna Valaitytė augo meną mylinčių žmonių šeimoje. Tėtis jaunystėje turėjo savo muzikos grupę, grojo būgnais. Močiutė dainuodavo ansamblyje. Tad ir Martyna jau nuo trejų metukų buvo ugdoma kaip menininkė. Kai darželyje išvydo mergaitę, grojančią smuiku, artimiesiems tiesiai šviesiai rėžė: būsiu muzikantė.
Septynerių pradėjusi groti smuiku, dabar M. Valaitytė – Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos klasikinio, pramoginio vokalo ir garso režisūros specialybės abiturientė.
„Pastaruoju metu šiek tiek atsiribojau nuo muzikinės veiklos kaip atlikėja. Dabar stengiuosi ieškoti naujų žanrų, kurie mane dar labiau priartintų prie muzikos“, – sako Martyna.
M. Valaitytė. Asmeninio albumo nuotr.
Dar šių metų pradžioje M. Valaitytė muzikos skonį panoro pažinti televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Ir nors iki pergalės šiek tiek pritrūko, mergina tikrai įrodė nesanti svetima didžiajai scenai. Atlikėjos manymu, jaunimui tiesiog būtina išbandyti save tokiuose projektuose ir pasitikrinti, kiek rimtai jie žiūri į muziką, ir kiek daug yra nusiteikę dėl jos padaryti.
„Duočiau mažytį patarimą keliauti ten tik tada, kai tikrai žinai, ko nori, ir nebijai nusivilti. Projekte tikėjausi įrodyti sau, jog aš galiu. Norėjau išbandyti save nauju amplua ir, manau, man tai pavyko“, – šypsosi Martyna.
Apie muzikinį televizijos projektą ir scenos šviesas M. Valaitytė svajojo dar mažytė.
Ilgainiui tas tikslas įgavo prasmę: tiems, kurie abejojo ir netikėjo Martynos talentu, įrodyti, kad ji yra kur kas daugiau, nei jie mano.
M. Valaitytė sako esanti ta, kuri niekada neseks madų ir to, kas populiaru. Atvirkščiai: viską darys tik taip, kaip pačiai patinka ir teikia džiaugsmą. Ir projekte „Lietuvos balsas“ stengėsi išlikti savimi.
„Man, turbūt kaip ir kiekvienam atlikėjui, buvo labai malonu sulaukti tiek palaikymo. Ypač iš savo mažųjų gerbėjų, su kuriomis iki šiol kartais tenka pabendrauti“, – pasakoja Martyna.
Asmeninio albumo nuotr.
M. Valaitytės nuomone, atlikėjas niekada negali iki galo likti patenkintas savo pasirodymu, kad ir koks išbaigtas ar tobulas jis atrodytų. Ir ji visuomet randa, prie ko prikibti, mato, kur galima atlikti geriau ar ką reikėtų patobulinti.
„Girdėti save per televiziją buvo labai keistas jausmas. Iš pradžių net negalėjau klausytis“, – prisipažįsta Martyna. – Bet dabar besiklausant jau jaučiu nostalgiją, užplūsta prisiminimai iš projekto…“
Numalšinti jos jaudulio, kad ir kaip stengėsi artimieji, nepavyko. Palaikymo zonoje projekto metu šalia jos visada stovėjo tėtis Erikas ir draugė Vaiva. Jie, sužinoję apie Martynos užmojį dalyvauti „Lietuvos balse“, nė kiek nenustebo. Tiesiog žinojo, jog anksčiau ar vėliau ji padarys savo. Beliko tik kantriai palaikyti siekiant užsibrėžtų tikslų.
M. Valaitytės solo partijos jau skambėjo ir Panevėžio muzikinio teatro scenoje. Prie kolektyvo Martyna prisijungė pakviesta savo buvusios klasikinio vokalo mokytojos ir solistės Laimos Česlauskaitės. Martyna atliko Brigitos vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Miuziklo veiksmas sukasi aplink septynis vaikus ir auklę. Brigita, kurią įkūnijo M. Valaitytė, yra vienas pagrindinių vaikų.
Pasak Martynos, Muzikiniame teatre labai gera dirbti – visi malonūs, paslaugūs ir draugiški. O jai tai dar buvo ir galimybė atsiskleisti visai kitoje srityje.
„Dirbti su bendraminčiais buvo neapsakomai geras jausmas, labai pasiilgstu tų ilgų repeticijų ir žiūrovų šypsenų per spektaklį“, – sako atlikėja.
Asmeninio albumo nuotr.
Kurį laiką M. Valaitytė savo vokalo galimybes demonstravo ir merginų grupėje „Reckless X“. Tačiau, nors ir turėjo daug planų su grupe, tai buvo trumpalaikis projektas.
„Grupės gyvavimo metu tie planai užaugo kartu su mumis ir pasikeitė požiūris į tai, ko norime. Koncertuoti teko nei daug, nei mažai. Buvo aplankyta keletas kaimo bendruomenių, kavinių, kur atlikdavome mano autorines dainuojamosios poezijos dainas. Taip pat dalyvavome Gatvės muzikos dienose“, – pasakoja Martyna.
M. Valaitytė teigia, jog be muzikos tikriausiai nebūtų ir jos pačios.
„Dainuodama pasikraunu energijos, išsipasakoju bėdas ir gydau sielą, bet tik ne artimųjų ausis“, – juokiasi. – Mokausi dviejų specialybių – pramoginį vokalą ir garso režisūrą, tad, manau, kad mano niša neturi rėmų. Dainuoti dievinu lygiai taip pat, kaip ir kurti, tad bandysiu abu dalykus suklijuoti į vieną“, – nusiteikusi muzikali gimnazistė.
M. Valaitytės autorinių dainų sąsiuvinis yra išties neplonas. Ir tokių, kurioms tėra vienas žingsnis iki pasirodymo viešojoje erdvėje, tikrai yra. Tačiau mergina vis dar ieško savęs ir stiliaus, su kuriuo jaustųsi ganėtinai patogiai, kad galėtų paleisti išjaustą savo kūrybą publikai. Visgi Martyna nė neabejoja, jog netolimoje ateityje jos kūrinius tikrai išgirsime.
Nors scenoje ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje, prisipažįsta, jog jaudulys – jos nuolatinis palydovas. Tačiau, anot jos, taip tik dar geriau.
„Yra buvę, kad jaudulio visiškai nejaučiau, tačiau tuo metu dainuoti jau buvo tapę darbu, o ne pašaukimu. Tad kiekvieną kartą, kai prieš koncertą imu jaudintis, tik džiaugiuosi: žinau, kad muzikai vis dar jaučiu aistrą“, – šypteli pašnekovė.
M. Valaitytė yra kilusi iš Kupiškio, tačiau jau ketverius metus gyvena Panevėžyje, mokosi Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. O šios trumpakilometražės jos emigracijos istorija labai paprasta.
Septintoje klasėje, baigiantis mokslams Muzikos mokykloje, per televiziją muzikiniame projekte jį išvydo atlikėją, kuris pasisakė besimokantis konservatorijoje. Tuomet nė nežinojusi, kas gi yra ta konservatorija, Martyna su šeima pradėjo ieškoti galimybės toliau mokytis muzikos savo apskrityje. Pasirodė, jog tokia vieta yra būtent Panevėžyje.
Martyna prisipažįsta nė negalvojusi, kad įstojus į menų gimnaziją, jos gyvenimas taip pasisuks. Tada dar svarstė tapti kosmetologe, o muzikos mokytis tik savo malonumui.
„Gimnazijoje gavau neapsakomai daug patirties, pažinčių, sutikau labai daug gerų ir išmintingų žmonių, kurių dėka esu ten, kur dabar esu“, – džiaugiasi pašnekovė.
Kai viena atvyko gyventi į Panevėžį, M. Valaitytei buvo vos penkiolika. Prisimena, jog didelio miesto vaizdas vienu metu ir baugino, ir žavėjo.
„Dabar, kai jau eina ketvirti mokslo metai, visai pripratau ir galiu Panevėžį drąsiai vadinti savo, kaip atlikėjos, namais. Čia puikios galimybės augti“, – sako Martyna.
Jono Kriaučiūno nuotr.
M. Valaitytė savęs be muzikos neįsivaizduoja. Tačiau nemano, jog ateityje apsistos vien tik ties ja. Juolab kad ir kosmetologija vis dar kirba mintyse.
Martyna juokiasi kadaise bandžiusi skaičiuoti, kiek sričių jau yra išbandžiusi. Skaičių pametė ties trisdešimt trimis.
„Be muzikos, labai domiuosi kosmetika, makiažu ir grožio procedūromis. Domėjimasis medicina – mamos įtaka, ji yra medikė. Taip pat esu baigusi sausainių kepimo kursus ir be jų mano artimieji ir aš neįsivaizduojame šv. Kalėdų. Padedama sesės, retkarčiais tampu fotomodeliu, taip pat teko dalyvauti ir fotografo Jono Kriaučiūno parodoje „Blyksniai“. G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje galite išvysti ir keletą mano portretų“, – su užsidegimu pasakoja M. Valaitytė.
Toks noras aprėpti kuo daugiau neturėtų stebinti ją pažįstančiųjų. Dar vaikystėje Martyna buvo tikrų tikriausia organizatorė, skrupulingai suplanuodavusi kiekvieną gimtadienį ar kitą šventę, o tėvams rengdavo vaidinimus su kiemo draugais.
„Devynerių ar dešimties jau darydavau viską, ką dabar tenka daryti profesionalioje scenoje“, – juokiasi Martyna.
Kūrybiška, sceniška ir labai artistiška mergina dabar turi mažytę svajonę įsirengti nuosavą įrašų studiją, kurioje galėtų pati kurti ir mokyti kitus.
