K. Kerbedytė-Sabaliauskienė teigia nieko savo likimo posūkiuose niekada nestrategavusi iš anksto: tiesiog dar mokykloje sutiko mylimą žmogų ir suprato, kad su juo nori būti iki pabaigos.

K. Kerbedžio dukra groja iš savų natų

K. Kerbedžio dukra groja iš savų natų

 

Žinomo Panevėžio atlikėjo Kastyčio Kerbedžio dukros Konstancijos vardas dar neseniai dažnai skambėdavo gimtojo miesto renginiuose, konkursuose, šventėse. Dabar 22-ejų moteris įsikūrusi sostinėje ir renkasi ramesnį gyvenimą, tačiau nuo tėčio praminto kelio visgi toli nesitraukia. Neseniai grįžusi iš emigracijos Kinijoje su sutuoktiniu kviečia į koncertus, kuriuose pasakoja ypatingą savo meilės istoriją,

„Už tą jausmą, kurį jaučiam scenoj, nėra nieko stipriau“, – taip Konstancija Kerbedytė-Sabaliauskienė kreipėsi į draugus ir pažįstamus savo socialinių tinklų paskyroje po koncerto gimtajame Panevėžyje.

Būtent savo miestui pirmajam atlikėja per muziką norėjo papasakoti, kas jai nutiko palikus vaikystės namus. Panevėžio muzikiniame teatre praeitą savaitę pasirodžiusi muzikantė kartu su sutuoktiniu, muzikos mokslų daktaro laipsnį įgijusiu pianistu ir operos solistu Remigijumi Sabaliausku parengė koncertinį turą po Lietuvą su autoriniu projektu „Tikroji meilės istorija“

Ir iš tiesų panevėžietės bei jos mylimojo istorija verta uždraustos meilės romano puslapių.

Prieš keletą metų Panevėžys gana gerai žinojo dainininko K. Kerbedžio dukros vardą. Talentinga mergina žavėjo charizma ir skleidžiamais fortepijono garsais, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, konkursuose. Dabar Konstancija tą laiką mena kaip nuolatinį žinomo tėčio šešėlį.

„Iki 15 metų mokiausi Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Dėl savo pavardės buvau dažnai užgauliojama profesinėje srityje – kad mano prizinės vietos konkursuose yra nupirktos, kad pažymiai mokykloje taip pat nupirkti. Kol buvau maža, tas labai skaudindavo. Dabar į tokias kalbas nebekreipiu dėmesio, nes puikiai žinau: viską, ką šiandien turiu, pasiekiau savo rankomis ir sunkiu, alinamu darbu. O kalbančiųjų neigiamai bus visada. Telieka jiems palinkėti sėkmės, nusišypsoti ir dirbti toliau“, – šypteli K. Kerbedytė-Sabaliauskienė.

Mokytojas ir buvusi jo mokinė dabar kartu ir gyvenime, ir scenoje, ir darbe.

Muzika – nuo trejų

Konstancija neslepia, kad sceną ji pirmiausia ir pažino su tėčiu, matė jo darbo užkulisius. Todėl gana anksti suprato šlovės bei žinomumo kainą ir tokio kelio niekada nenorėjo.

Tačiau nuo meno pasaulio pabėgti K. Kerbedžio dukrai, kaip ir kitiems įžymybės vaikams, nepavyko. Vyresnysis Konstancijos brolis tapo profesionaliu chorvedžiu, muzikantu. Vyriausiasis brolis pasirinko meną ir yra dailininkas, architektas.

„Muzika mano gyvenime tikrai neatsirado atsitiktinai. Mano tėvai muzikantai, o kai vyresnysis brolis Kasparas pradėjo lankyti menų mokyklą ir groti fortepijonu, man tebuvo treji. Eidavau kartu su juo į fortepijono pamokas ir, kaip pasakoja mama, labai įdėmiai klausydavau, kaip brolis groja. Brolio mokytoja Liudmila Golubeva pasiūlė mano mamai pabandyti ir mane pradėti mokyti. Taip ir prasidėjo pianistės kelias“, – pasakoja Konstancija.

Šešerių talentinga mergaitė jau dalyvavo pirmajame pianistų konkurse, vėliau sekė dešimtys sėkmingai įveiktų konkursų, festivalių, kuriuose dažniausiai laimėdavo prizines vietas.

Nuo 9 klasės panevėžietė savo žinias tobulino Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, profesorės Aleksandros Žvirblytės fortepijono klasėje. O šiuo metu Konstancija Lietuvos muzikos ir teatro akademijos paskutinio kurso studentė.

Pasimatymas – tik baigus mokyklą

Po kelių mėnesių K. Kerbedytė-Sabaliauskienė jau turės meno vadybininkės bakalauro diplomą. Tiesa, tai padaryti studentei nėra labai lengva – be mokslų, ji dar žmona ir jauna mama. Konstancija ant rankų sūpuoja netrukus dvejų sulauksiantį sūnelį Taurą.

Šis berniukas stebuklingos ir neįtikėtinai kantrios straipsnio herojės bei jos vyro meilės vaisius. Pora susipažino Konstancijai dar besimokant Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia iš stažuotės JAV su keturiais aukštaisiais, daktaro laipsniu ir nemenka darbo patirtimi grįžęs jaunas vyras buvo talentingos ir gabios merginos mokytojas.

„Su savo vyru susipažinau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kai jis ten dirbo, o aš mokiausi. Iš mano pusės jausmai užgimė labai anksti, bet jo buvo labai tvirtai atsakyta, kad nieko nebus, kol nebaigsiu mokyklos“, – pasakoja pianistė ir prisimena, kokios paaugliškos kančios tada draskė širdį.

Šešiolika metų už savo ugdytinę vyresnis pedagogas nerodė nė menkiausio vilties ženklo, žinojo tokio elgesio pasekmes – juk mokinių meilė mokytojams ne naujiena šiame pasaulyje . O mergina tuo metu slapčia kūrė eiles, kurias dabar skaito jųdviejų koncertuose, bei stebėjo mylimąjį iš toli.

Į artimesnį planą visos šios dramos kadras persikėlė tik tada, kai panevėžietė rankose jau laikė brandos atestatą.

„Sulaukiau jo kvietimo į pasimatymą, o po metų mes jau prisiekėme amžiną meilę vienas kitam prie altoriaus. Dabar turime patį nuostabiausią sūnelį. Jam jau metukai ir 8 mėnesiai. Jis mūsų didžiausias pasididžiavimas, meilė, džiaugsmas ir pats didžiausias pasiekimas“, – kalba K. Kerbedytė-Sabaliauskienė.

Muzikiniu duetu tiek scenoje, tiek gyvenime jau patikėjo sutuoktinių draugai, artimieji, bendradarbiai. Nors iš pradžių būta įvairių nuomonių apie mokytojo ir buvusios jo mokinės santykius.

Įkūrė mokyklą

Pora mažylio ėmė lauktis Kinijoje. Į šią egzotišką šalį prieš kelerius metus jiedu išvyko Remigijui netikėtai gavus kvietimą dirbti muzikos pedagogu tarptautinėje mokykloje. Geras atlygis, nauji nuotykiai paskatino jaunavedžius surizikuoti ir pakelti sparnus į Rytų Aziją.

Pora apsigyveno beveik du milijonus gyventojų turinčiame Hangdžou mieste. Čia išsinuomojo eiliniam kinui, kuriam ir maža palėpė yra prabanga, nesuvokiamo dydžio lofto tipo butą ir bandė priprasti prie rytietiško ritmo. Mažos kainos, bet sukčiaujantys prekybininkai, kitoks higienos suvokimas, spūstys, užterštas oras – visa tai gyviausi prisiminimai iš Kinijoje praleistų dvejų metų.

Laikui bėgant ir į pasaulį besibeldžiant naujai gyvybei, sutuoktiniai nusprendė visgi grįžti į Lietuvą. Čia jiems pats geriausias kraštas gyventi, nepaisant, kad muzikos profesionalui valstybinėje įstaigoje pasiūlomas vos poros šimtų atlyginimas. Kol kas Konstancija studijuoja ir augina vaikutį, sutuoktinis taip pat tėvystės atostogose, tad abu sugalvojo naują bendrą planą. Muzikantai Vilniuje įkūrė muzikos mokyklą, kokių Lietuvoje labai trūksta.

„Nuo pat tos dienos, kai sužinojome turėsiantys sūnų, pradėjau domėtis prenataliniu ugdymu. Apie tai būtų galima kalbėti labai daug. Yra begalės mokslinių tyrimų, kad vaisius 16 savaitę pradeda girdėti, muzika lavina jo intelektą ir muzikinius gabumus. Yra net atvejų, kai mamos įsčiose būdamas vaikas girdėdavo mamos klausomą muziką, o vėliau, po 15 metų, paėmęs smuiką į rankas sugrojo tą kūrinį iš atminties, nors nebuvo jo mokęsis. Žinoma, čia pavieniai atvejai. Svarbu, kad nėštumo metu negalima klausytis bet ko, reikia žinoti, kokių kūrinių ir kokiomis aplinkybėmis klausytis“, – pasakoja Konstancija.

Anot jos, praktika su dar negimusiu pačios mažyliu jau davė rezultatų. Pianistų atžala – itin muzikali, įdėmiai klauso garsų ir net jau bando groti pirmuosius kūrinėlius fortepijonu. Tolesnio sūnaus kelio tėvai neprognozuoja, nesiruošia jam piršti tik muzikos, bet Konstancija yra tikra – Taurą visą gyvenimą lydės melodijos. Tad ir šiuo metu nė dienos savo vaiko tėvai nepalieka be lopšinės ir kitų gražių dainų.

Žinias vaikams ir jų gimdytojams K. ir R. Sabaliauskai nuo rudens bando pritaikyti ir naujame versle. Sutuoktiniai atidarė meninio ugdymo centrą, kuriame vaikai ugdomi nuo pat gimimo, organizuojami muzikiniai užsiėmimai nėščiosioms. Remigijus čia veda individualias fortepijono ir vokalo pamokas.

„Aš labai norėjau turėti darbą, į kurį galėčiau kartu vestis ir sūnų. Tad muzikiniuose užsiėmimuose vaikams, kuriuos pati vedu, dalyvauja ir Tauras, tai dar labiau stiprina mūsų ryšį ir skatina jo susidomėjimą muzika“, – sako Konstancija.

Iki pabaigos…

Konstancija atvira – ji visai nenori eiti tėčio į žvaigždes pramintu keliu. Todėl pamatyti jos kokiame nors televizijos projekte nereikėtų tikėtis.

„Dalyvauti muzikiniuose projektuose planų nėra, nes, palyginti su tėčio veikla, mūsų sritis kitoniška. Mes su Remigijumi – klasikos atlikėjai. Ir mūsų auditorija taip pat kitokia nei populiariosios muzikos atlikėjų. Neturiu tikslo tapti žvaigžde, noriu dalintis savo atliekama muzika su tais, kuriems ji iš tiesų aktuali, skleisti teigiamas emocijas, populiarinti klasikinės muzikos žanrą, ugdyti jaunosios kartos klausytojus“, – ateities viziją mato K. Kerbedytė-Sabaliauskienė.

Pastaroji idėja, anot jos, gimė iš svajonės kartu su mylimu vyru būti ne tik gyvenime, bet ir scenoje. ,,Tikrojoje meilės istorijoje“ per muziką, poeziją du žmonės pasakoja dalį savo išskirtinio gyvenimo vingių.

„Scenoje su vyru būti kaip tik yra lengviau, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, nereikia aiškintis kažkokių dalykų dėl jausmo, kurį reikia perteikti kūrinyje, ar dėl interpretacijos detalių. Bet iššūkiu tampa repeticijų metu pamiršti asmeniškumus ir būti profesionalais, sugebančiais realistiškai įvertinti, kritikuoti. Svarbu nesusibarti dėl išsiskiriančių nuomonių. Esame susitarę, kad koncertų klausimus gvildename tik repeticijose, o iš jų išėję grįžtame į realų gyvenimą, buitį, vyro ir žmonos amplua. Tas būtina, norint išlaikyti gerus santykius“, – pabrėžia pašnekovė.

Muzikiniu duetu tiek scenoje, tiek gyvenime jau patikėjo sutuoktinių draugai, artimieji, bendradarbiai. Nors iš pradžių būta įvairių nuomonių apie mokytojo ir buvusios jo mokinės santykius.

Pati Konstancija teigia nieko likimo posūkiuose niekada nestrategavusi iš anksto: tiesiog sutiko mylimą žmogų ir suprato, kad su juo nori būti iki pabaigos. O kai tai žinai, nebūna nereikalingų klausimų sau.

Puikūs seneliai

Apie draugystę su tėčiu K. Kerbedžiu dukra daug neatviravo. Tai, kas liko jos vaikystės šeimoje, esą ne atžalai pasakoti. Bet su žinomu scenos atlikėju Konstancija puikiai sutaria, mėgsta jo dainas ir net kitaip jas girdi nei paprastas klausytojas.

„Aš žinau, kada ir kaip jos rašomos, žinau, kiek ir ką jos reiškia“, – intriguoja K. Kerbedytė-Sabaliauskienė.

K. Kerbedis, pasak dukros, savo anūkus mylintis, jai besirūpinantis, visuomet besidomintis, besidžiaugiantis dėl visų sėkmių ir kartu liūdintis, kai kas nors nesiseka, senelis.

Gražių žodžių Konstancija negailėjo ir mamai Aidai Kerbedienei. Tai ji yra didžiulis ramstis jaunai šeimai auginant sūnų ir einant kūrybos, verslo kryptimi.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų