Naujajame diptike susiduriantys dviejų iškilių XVIII a. poetų kūriniai vieningi savo požiūriu į gyvąjį pasaulį, žmogaus ir gamtos santykį. M. Garucko nuotr.

K. Donelaičio „Metus“ prakalbino prancūziškai

K. Donelaičio „Metus“ prakalbino prancūziškai

 

Klasiko Kristijono Donelaičio poema „Metai“ nėra lengvai įkandama net lietuviui, o pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjo Juozo Masiulio vaikaitė Karolina Masiulytė-Paliulienė legendinį kūrinį prakalbino prancūziškai.

Viena iš 112-us metus gyvuojančio J. Masiulio knygyno valdytojų, aktorė, Prancūzijos garbės ordino legionierė K. Masiulytė-Paliulienė tęsia senelio darbą ieškodama naujų kelių lietuviškiems leidiniams. Neseniai dienos šviesą išvydo diptikas James Thomson et Kristijonas Donelaitis „Les Saisons“.

Į knygą nugulė dviejų ryškių XVIII a. autorių – anglų ir lietuvių klasikų – kūriniai vienodu pavadinimu „Metų laikai“. Diptiką, kurį vertė ir kritikos apžvalgą parašė Laurent Folliot, Karolina Masiulytė-Paliulienė bei Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, 2019 metų pradžioje pristatė prestižinė Prancūzijos leidykla „Classiques Garnier“.

Pirmoji leidyklos ir unikalaus leidinio autorių pažintis užsimezgė prieš penkerius metus. Vieno iš leidyklos vadovų, profesoriaus Alaino Montandono dėka, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio „Metams“ suteiktas šansas prabilti prancūziškai.

K. Donelaitis šiandien laikomas vienu didžiausių XVIII amžiaus Europos poetų, jo svarba lietuvių kultūrai – milžiniška, o 1977-aisiais „Metai“ UNESCO buvo įrašyti į geriausių Europos literatūros kūrinių sąrašą.

Tarp Švietimo epochos kūrinių, svarstančių tą pačią temą, K. Donelaičio „Metai“ išlieka unikalūs daugeliu aspektų. Poema išversta į penkiolika kalbų, o šis ištisinis prancūziškas vertimas – pirmasis. Iš viso į prancūzų kalbą kiti šio lietuvių poeto kūriniai versti net 21 kartą.

Habilituotas mokslų daktaras, semiotikas, prof. Kęstutis Nastopka pabrėžia, jog knygoje publikuojamą Jamesą Thomsoną buvo laikas atgaivinti jau vien dėl jo gamtos filosofijos, požiūrio į gyvąjį pasaulį, kuris mūsų dienomis vėl tampa aktualus.

„Kai greta jo atsiduria „Metai“, juos galima skaityti nauju žvilgsniu, o K. Donelaitis pasirodo aktualus ir šviežias. Dažniausiai mes kalbame apie būrus, ponus, žiaurią baudžiavą – visa tai yra, – tačiau viena linijų, kuri sieja jį su Dž. Tomsonu, yra gamtos, žmogaus ir aplinkinio pasaulio santykis“, – mano profesorius.

Anot jo, knygos bendraautorės ėmėsi nemenko iššūkio išversti garsiąją poemą į prancūzų kalbą. Profesoriaus įsitikinimu, teoriškai išversti lietuvių hegzametrą į prancūzų kalbą įmanoma, tačiau tai būtų labai dirbtina jau vien todėl, jog skiriasi kalbos sistema.

„Prancūzų kirtis yra pastovus ir atkurti šešias hegzametro pėdas natūraliai yra neįmanoma. Tad hegzametras verčiamas klasikiniu metru, aleksandrinu, kuris artimas hegzametro eilutei“, – sako K. Nastopka.

K. Donelaičio poemoje naudojamas hegzametras sudaro 13–14 skiemenų, o aleksandrinas yra dvylikos, taip pat turi pauzę viduryje eilutės. K. Masiulytės-Paliulienės išverstame „Metų“ variante eilutės kiek pailgėja – vietoj tradicinio 12 skiemenų aleksandrino kartais atsiranda 16.

„Vertėjas turi ryžtis, ką paaukoti: ar metrą, ar visą K. Donelaičio pasaulį. Karolinai pirmiausia rūpėjo perteikti tą pasaulį, antraip visa „donelaitiškoji“ informacija netilptų“, – pastebi prof. K. Nastopka.

Nauji seni žodžiai

Viena iš knygos autorių, prof. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė prisimena, jog 2009-aisiais leidėjas A. Montandonas atvykęs į Vilniuje vykusį kongresą vis klausė – ką prancūzams dar būtų pravartu išversti iš lietuvių kalbos?

N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė, prasitarusi, jog derėtų pradėti nuo K. Donelaičio, tą kartą nė negalvojo, jog netrukus jai teks pradėti dairytis vertėjo. Didysis darbas buvo patikėtas K. Masiulytei-Paliulienei.

Pradžioje ši kiek spyriojosi, tačiau abiejų moterų susidomėjimas vis augo ir netrukus laiškai, kuriais susirašinėjo autorės, ėmė baigtis sparnuota fraze: „Valio, Donelaitis!“

Pradėjusi versti „Metus“, K. Masiulytė-Paliulienė kiekvieną savaitę siųsdavo kolegei įvairiausių klausimų.

„Ieškojau, kas galėtų man padėti atsakyti į juos, nes ėmiau suprasti, kad visas K. Donelaičio tekstas yra kitoks pasaulis, žodžių ir posakių lobynas, jau nekalbant apie tai, kas vaizduojama, kalbama. Pradėjau visai kitaip matyti „Metus“ ir patį K. Donelaitį. Esu dėkinga likimui ir Karolinai, kad mes visi dar galime jį pažinti vis kitaip, nors prieš tai autorius man buvo palikęs nuobodaus poeto įspūdį“, – patikino N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.

Verčiant pasitaikė ne vienas keblumas.

„Pavasario linksmybėse“ K. Donelaitis rašo: „Taigi nutverkim jau kiekviens savo jautį / Ir išrėdę jį kaip reik klausyt pamokinkim: <…>“ Ką gi reiškia „išrėdyti jautį“ – išpuošti, išgražinti kaip jauną panelę? N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė ėmėsi klausinėti žmonių, etnografų, o atsakymą į šį klausimą rado čia pat – jai susivokti padėjęs iš Dzūkijos kilęs sutuoktinis.

„Jį išrėdyti visų pirma reiškia numazgoti, nušveisti. Įsivaizduok – jautis visą žiemą tūnojo tvarte, jis visas nešvarus, aplipęs“, – linksmas kūrybines paieškas prisiminė N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.

Anot jos, K. Masiulytė-Paliulienė pirmiausia, kol nebuvo aiški K. Donelaičio vartojamo žodžio „išrėdyti“ reikšmė, buvo sugalvojusi prancūzišką atitikmenį „išpuošti“, vėliau – „aprengti bala žino kaip“. Tik iš trečio šūvio pavyko rasti tinkamą variantą – „šluostyti šiaudų gniūžte“.

Paplušėti teko ir aiškinantis kitą teksto vietą: „Jau dyvus varlių bei pelių irgi pelėdų <…>“.

Nemažai laiko prireikė, kol pavyko sužinoti, jog „dyvai“ yra ne kas kita, o gyvūnų išmatos, tačiau ieškodama prancūziškos estetikos, K. Masiulytė ekskrementus įvardijo „gamtos dovanomis“.

„Kaip gražiai ji plūkėsi – pavyzdys visiems. Kai ji skaito, atrodo, jog groja savo jausmais, patekusi į K. Donelaičio tekstą“, – gražių žodžių kolegei, atlikusiai vertėjos darbą, negailėjo prof. N. Vaičiulėnaitė-Kašelionienė.

Atsisakyti negalėjo

Literatūrinius kalnus nuvertusi Karolina Masiulytė-Paliulienė, paklausta, kodėl sutiko imtis nelengvos užduoties, su šypsena tarstelėjo, jog pirmiausia buvo priversta kolegės.

„Kaip aš galėjau atsisakyti? Tai buvo dovana iš dangaus. A. Montandonas „diriguoja“ pasaulio literatūros kolekcijai, jo leidykla – akademinė, senovinė, Sorbonos aikštėje“, – sako K. Masiulytė-Paliulienė

Anot jos, pajuto, jog turi prisiimti šią atsakomybę, tačiau pradžia buvo ypač sunki, o K. Donelaičio raštai veikiau priminė neįskaitomus hieroglifus nei visame pasaulyje garsią poemą.

K. Masiulytė-Paliulienė prisipažino, jog kaip aktorė ji buvo paruošta XVIII a. literatūros taktą išmokti skaityti klasikiniu būdu.

Verčiant tekstą jai teko raustis ir po seniausius žodynus ieškant teisingų atitikmenų. Autorė patikino, jog vertime nėra nė vieno šiuolaikinio žodžio ir yra išlaikomas senovinis, originalus stilius.

Per ketverius metus trukusį procesą K. Masiulytė-Paliulienė prisipažino įsimylėjusi didį lietuvių klasiką, o jo tekstuose įžvelgusi šių dienų gyvenimiškoms peripetijoms būdingas aprašytas aktualijas.

Pati K. Masiulytė-Paliulienė yra aktyvi gyvūnų teisių gynėja, tad ją kaip niekad sužavėjo K. Donelaičio ypatingas dėmesys aplinkai: ne tik būrams, bet ir gyvūnams.

K. Donelaitį leidinio pristatymo metu įvardijo kaip turėjusį aukštesnį tikslą – palaikyti būrų orumą ir pastūmėti nebijoti sunkios kasdienybės, nes gyvenimo pabaigoje didysis teisėjas yra ne ponas, vergvaldys ar karalius, bet tik Dievas.

 

Komentarai

  • Šaunuolė ta Masiulytė

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų