-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lauryna Kiškytė daugiausia laiko šiuo metu skiria paveldui – auksuotų meno kūrinių konservavimui ir restauravimui. Vis dėlto bando nepaleisti ir kūrybos teikiamo džiaugsmo – dalyvauja meno projektuose, parodose, konkursuose.
Mintis būti menininke Laurynai gimė anksčiau nei pradėjo lankyti mokyklą.
L. Kiškytė atsimena, kai būdama vos penkerių, laukdama iš turgaus grįžtančios močiutės, virtuvėje kūrė piešinių ciklą ant prakuroms skirtų tėčio dokumentų.
Papuošalai iš kolekcijos „Pedes in Terra Caput in Caelo“. I. Vyšniauskaitės nuotr.
„Labai gerai pamenu, kad tada lijo ir pagalvojau, kad norėčiau būti dailininke. Tas žodis man labai gražiai skambėjo. Bet užaugti niekada nenorėjau“, – šypteli Lauryna.
Ji užaugo, o noras būti meno liudytoja tik stiprėjo. Kartą akį patraukė Masčio ežero pakrantėje įsikūręs Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas, kur buvo dėstoma metalo meno ir juvelyrikos specialybė.
Anot Laurynos, tik baigiantis bakalauro studijoms atėjo suvokimas, kas išties yra ta juvelyrika, kokia ji gali būti, kokias prasmes nešti.
Akademija ją išmokė atvirumo, suteikė drąsos bendrauti, pristatyti save. Be to, studijuodama sutiko nuostabių dėstytojų ir bendramokslių, kurie tapo ne tik kolegomis, bet ir draugais.
„Turbūt daugelis sutiks, kad studijų metai išties yra gražus ir smagus laikas. Bendraminčiai, nauja aplinka, naujos žinios, patirtys, pokštai kambariokams, filosofavimai naktimis ant Masčio ežero pakrantės… Atsimenu, kad pirmas savaites negalėjau patikėti, jog ryte einu ne dūsauti prie rašinėlio ar kosinusų džiunglių, o piešti“, – juokiasi Lauryna.
Jaunajai juvelyrei padėjo kūrybinės praktikos pas žinomus Europos menininkus Tanel Venree, Attai Chen, Carina Shoshtary, įvairios aplankytos parodos ir meno albumai.
L. Kiškytei kūryba visų pirma yra laisvė. Laisvė žaisti medžiagomis, žongliruoti idėjomis, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Paklausta, ar juvelyrika sunkus darbas ar labiau gyvenimo būdas, Lauryna svarsto, jog gyvenime nėra sunkių ar lengvų darbų. Tik mėgstami, mylimi arba priešingai – tie, kurie atima aistrą.
„Ilgai ieškojau savo asmeninio santykio su juvelyrika, – prisipažįsta kūrėja. – Šiandien sakyčiau, jog man tai – gyvenimo būdas“.
Juvelyrę įkvepia pats gyvenimas – močiutės papasakotas sapnas, perskaityta literatūros kūrinio eilutė, prisiminimas, nepažįstama stilinga senyvo amžiaus moteris gatvėje, dirigento rankos mostas.
Natūralu, kad bet kokio kūrinio stilistika atspindi jo autoriaus tapatybę – patirtį, charakterį. Tačiau kurdama Lauryna neapsiriboja viena tema – leidžia sau klajoti.
„Nedrįsčiau sakyti, kad turiu atpažįstamą braižą. Vis dėlto, kurdama klientams, nevengdavau gamtos motyvų, poetiškumo. Mano darbuose savo vietą dažnai atranda ir literatūra“, – sako juvelyrė.
L. Kiškytės stažuotė Florencijoje, „Oro&Colore“ dirbtuvėse. Asmeninio albumo nuotr.
Kažkada L. Kiškytė kūryboje labai norėjo kalbėti apie kaltę ir kaltės jausmą. Tokia būsena ir ją aplankydavo. Netgi buvo gimusi parodos idėja, bet ją sustabdė pandemija.
„Kartais jaučiuosi kalta, kai galbūt visai neturėčiau tokia jaustis. Man labai patiko Schopenhauerio mintis, kad vienas iš būdų nusimesti kaltės naštą, yra kūryba, kad žmogus per kūrybą gali išsivaduoti. Ta paroda turbūt irgi norėjau išsivaduoti“, – sako Lauryna.
Parodos idėja jai kilo stebint aplinką lankantis stažuotėje Italijoje. Jos miestų gatvėse neretai sutiksi imigrantų iš Senegalo. Jie dalija praeiviams apyrankes. Duodami pasidomi, iš kur praeivis atvykęs, paklausia vardo ir įteikia „dovaną“.
„Aš tikrai žinau, kad tai nėra dovana, ir sakau, kad neimsiu tavo apyrankės, man jos nereikia, nes aš neturiu tau duoti pinigų. Bet jie vis tiek ją padeda ant kelių ir tada sako: bet gal galiu kavai 1 eurą? Aš neduodu pinigų ir prašau nepalikti šitos apyrankės. Bet jie nueina, palikę savo artefaktą man ant kelių“, – pasakoja L. Kiškytė
Vieną kartą po tokio susidūrimo su apyrankių dalintojais Lauryna pagalvojo, jog tai irgi yra juvelyrika, kalbanti apie gilią problemą, apie žmonių neturėjimą kaip išgyventi arba glaudimąsi svetimoje šalyje, tą kaltės jausmą, kurį ji irgi kartais jaučia.
Tada pirmąsyk kūrėja juvelyriką suvokė ir kaip socialinių problemų atspindį.
Apie kaltės jausmą L. Kiškytė dabar pagalvoja vis mažiau, nes atėjo kitas gyvenimo etapas, vyko daug pokyčių ir permainų.
„Bet tos giliai išgyventos mintys dažnu atveju grįžta, tad nesakau, kad niekada nebeprisiliesiu prie šios temos kūryboje“, – šypteli Lauryna.
Meninė juvelyrika L. Kiškytei įdomi tuo, kad joje negalioja jokios taisyklės ir madų vėjai. Visgi
tam tikras tendencijas galima įžvelgti. Pavyzdžiui, tikrai nemažai šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjų atliepia ekologines problemas, renkasi perdirbtas medžiagas arba kuria savas, naujas.
Akimirkos iš restauravimo darbų. Asmeninio albumo nuotr.
„Ir mano pačios skonis stipriai pasikeitė Mokykloje nešioti aksesuarai neberanda vietos mano papuošalų dėžutėje“, – sako Lauryna.
Nors atrodytų, jog juvelyrika išties brangus menas, o dirbinys – dar brangesnė investicija, L. Kiškytė nemano, jog kūrinio vertę lemia medžiagų kaina. Ji be galo žavisi Carinos Shoshtary, pas kurią mokėsi, darbais. Šiuo metu ji daugiausia ,,piešia“ juvelyriką, panaudodama 3D rašiklius. Anot Laurynos, tai įrodo, jog net ir plastikas gali būti be galo subtilus bei jausmingas.
L. Kiškytei brangiausia medžiaga, pakliuvusi į jos kūrybingas rankas, yra prosenelės darže rastas žiedas – gerokai sulankstytas ir su pamestu brangakmeniu, bet vis tiek unikalus. Radinys vis dar laukia, kada bus prikeltas naujam gyvenimui.
Kurdama kitiems, L. Kiškytė visada siekia sudėti kuo daugiau gražių minčių ir linkėjimų, stengiasi nesiimti darbų būdama prastos nuotaikos. Tačiau nors ir labai susigyvena su savo kūriniais, išmoko juos paleisti.
Tipiška manyti,jog juvelyrai kuria vienumoje – studijoje ar namuose. Lauryna patvirtina, jog vienuma ir susikaupimas jai – būtina sąlyga.
L. Kiškytė – toli gražu ne vienintelė šeimoje, pasirinkusi meną ir einanti kūrėjos keliu. Jos mama Laima Kiškienė jau daug metų sukasi keramikos ir kitų amatų platybėse, Ramygalos miestelyje įsteigusi amatų rezidenciją ,,Savos erdvės“. Jų namuose nuolatos šurmuliuoja menininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir į Ramygalą suvažiuojantys iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Ir Lauryna visada jautė artimųjų palaikymą.
Juvelyrė svarsto, jog galbūt tam tikrą jos jautrumą, kitokį matymą lėmė ir muzika – nuo septynerių metų ji groja smuiku.
„Niekada negalvojau, kad esu išskirtinė. Pritariu minčiai, kad yra tik vienas procentas talento ir 99 proc. darbo“, – sako jaunoji kūrėja.
Kūrinys projektui ,,Senieji kaimynai“, Molėtai. Asmeninio albumo nuotr.
Paklausta, ar yra kada tekę susidurti su skeptikais, įspėjusiais, kad nuėjusi menininkės keliu ateityje susidurs su vargais, L. Kiškytė svarsto, jog labiau jautė paskatinimą, rūpestį, o ne priekaištus.
Nors šiandien būti jaunu menininku ir nėra lengva, Lauryna įsitikinusi, jog nė vienas kelias negali būti lengvas, jei juo eidamas nori pasiekti aukštumas. Juvelyrės manymu, užsidegimas, noras ir įdėtos pastangos galiausiai visada atsiperka.
„Noriu tobulėti kasdienėse veiklose, kūryboje. Ir nepamiršti padėkoti, nes kartais neįvertiname, kiek daug turime“, – šypteli Lauryna.
