Gaila ir labai ilgu. Gaila tų, kuriuos mylėjome, su kuriais kalbėjome, mokėmės gyventi. Gaila sustojusio gyvenimo – lyg kokio tako ar žingsnių. Dabar, kai labai reikia, kai taip trošku, tenka apsiprasti, kad taip, kaip buvo, jau niekada nebebus, nebepasikartos. Sudaužytos sekundės virpa ir mes drauge virpame galvodami.
Justas Jasėnas
Vadokliuose prie Juodžio
Lengvai lingavo
Sūpavos valtelė vėjyje
Vandenų pačiame vidury
Prie pat kranto priplaktą
Dabar užmačiau
Prie epitafijos Smilgių kapinėse
Išplėšė Dievas
Paskutinį kalendoriaus lapelį
Žiūri žmogus
Ar gyveno nebesupranta
Liko stovas su datomis
Praeidami sakė – gyveno
Šilaičių ir Pašilių kryptimi
Tupinėja senutės stotelėje
Ir vis kuičiasi savo ridikiuliuose
Krapštosi šiurena o neberanda
Iki dugno išverčia o nebėr
Dar gerai būtų buvę
Lipkit greičiau
Šoferis nebeištvėręs subaubia
Kiek ponių laukti turėsiu
Gi pasakiau – kita tamstų stotelė – kapai
Atsiminiau Ramygaloje būdamas
Teka Upytė
Per Ramygalą ramią
Iš jos vaikystėje tempdavau vandenį
Gėlėms ant protėvių kapo palaistyt
Taip kvapnios
Užimdavo kvapą chrizantemų galvelės
Baltos vienintelės tokios
Lapkričio geliančiam gruode