Kalbininkas Jonas Šukys prie gimtųjų namų Miežiškiuose. Iš asmeninio Irmos Abukauskienės archyvo.

Justas Jasėnas: Prie kalbos ir prie Miežiškių

Justas Jasėnas: Prie kalbos ir prie Miežiškių

Toji kalbininko Jono Šukio knyga „Gramatikos šalyje“ tokia maža, kišeninio formato, mėlynais viršeliais. Kažkodėl įsidėmėjau kaip ypatingą. Matydavau ant savo mokytojos stalo. Stebuklas, o ir retenybė, mano mokytoja skaitydavo.

Skaitydama suprasdavo, ką skaitanti, mokėjo suprantamai ir paprastai paaiškinti. Išsivežiau tą gramatiką į Vilnių, laikiau seminarijoje. Turėjau ir pasienyje, Zarasuose. Vėl parsivežiau į Panevėžį, klebonijon. Įspraudžiau tarp almanachų ir įvairiausių žodynų… Kai J. Šukys mirė, tik tuomet supratau teisingiausiai – mažytė knygelė, o juk didžiausia. Žinau, kad ją turėsiu toliau, kad lydės, kolei pats gyvas būsiu.

Skaitydavau jo apsakymus „Genyje“, laukdavau naujo žurnalo, eidavau tikrinti pašto dėžutės. Įsidėmėjau pavardę. Iš kaimo bibliotekos, kiek ten tų knygų tebuvo, skaičiau viską paeiliui, parsinešiau vaikiškas knygeles „Apie vaikučius – baltus žirnučius“, „Berniukas Šaparniukas ir jo žirgelis“, „Vilko batai.“ Jas visas parašė miežiškėnas kalbininkas literatas Jonas Šukys. Koks dabar įspūdis, iškylantis iš vaikiškos sąmonės? Jauku, saugu, tvarkinga, miela, norėsi tų apsakymų, tų papasakojimų, tų buvimų su knygelėmis neskubant. Žymusis kraštietis dovanojo savo knygas, dedikavo – trumpai, taupiai, lakoniškai. O „Gramatikos šalyje“ taip ir liko be autografo. Ir nebeįrašys, taip būti turėjo…

Iš Vilniaus

Su Jonu Šukiu susitikome Vilniuje, Antakalnio pašte, buvau parašęs tekstą apie Miežiškių bažnyčią, parapiją, religinį miestelio gyvenimą būsimai knygai. Reikėjo taisyti, tikslinti, tobulinti. Jis vienintelis buvo savo srities specialistas, autoritetingas, tad galima pasikliauti, pasitikėti, atsiremti. Mes, talkininkai, bet tik savamoksliai saviveiklininkai, nors ir kupini šventų norų, kuriais, anot patarlės, pragaras grįstas. Tad ir prisimenu jį iš tų susitikimų Antakalnio pašte ir bibliotekoje – tikslų, taktišką, prielankų, dalykišką, nedaugiažodį.

Vėliau kalbėdavomės telefonu, nors retokai. Nieko daugiau, nieko papildomo, tik kalba, tarmė, mokykla, knygos, žinoma – Miežiškių kasdienybė. Baigdamas vis lyg primindavo, lyg paprašydavo, kad parašyčiau jam nekrologą.

Neprižadėjau, nesirengiau, o jaučiu, kad turiu parašyti. Žinojo savo vertę, norėjo būti minimas, atsimintas, nors ir mirties palytėtas. Likti, išlikti, pratęsti save kalba, knygomis, tarmės pavyzdžiais.

Pasižymėta konspekte

Kelias eilutes radau paskaitų apie Švč. Trejybę „DeTrinitate“ konspekte, vis paraštėse. Mano paties braižas, klausiausi, o rašiau tik sau, kas tuomet buvo svarbu. Greičiausiai 2003 m., kai mokslininkui už sintaksės darbus – daugelio metų mokymą auditorijose, radijuje, televizijoje, seminaruose, patarimus, knygų leidybą paskirta Petro Būtėno premija. Pasižymėjau tik tai, kas susiję su Panevėžio apylinkėmis.

Įspūdinga, „Lietuvių kalbos žodynui“ pateikė apie 15 000 kortelių su žodžiais, vaizdingesniais posakiais. Randu trumpinį Mžš, suprantu, kad iš Miežiškių apylinkių, kad išgirdo, surinko, užrašė Jonas Šukys vasaromis. Solidžiai reprezentuojama gimtoji žemė žodyne. Dar jo straipsnis „Ėriškių tarmė“ knygoje „Upytė“ (1986 m.), žodynininko Juozo Balčikonio įtakos atšvaitai. Kraštietis padėjo parengti, taisė, konsultavo leidžiant du rinkinius „Iš Panevėžio krašto tautosakos.“ 2003 m. pasirodė knyga „Miežiškiai.“ Čia jo parašyta apie reliktus iš praeities, pirmuosius gyvenvietės paminėjimus, krašto pavardes, vietovardžius, tarmę. Turėjo ką pasakyti, vietinis buvo, vietiniu jautėsi, niekada, niekur iš tėviškės nepasitraukusiu save laikė. Malonė tokį žmogų sutikti, gražiai, taisyklingai kalbantį, aiškiai ištariantį garsus, tos švarios, negriozdiškos kalbos trokštantį išmokyti. Žodis vertingas, pasakymas vaizdingas, takus, pasikalbėjimai pagarbūs, įsiklausant, stengiantis išgirsti ir suprasti, o suprantant, kartu ir (su)gyventi.

Iš paskutinio pokalbio

Džiaugėsi amžiumi pragyvenęs tėvus. Nebijojo būti pašauktas metui atėjus Anapus. Džiaugėsi spėjęs atlikti tai, ką buvo numatęs. Nieko papildomo nebeturįs šiuo metu, tad ir ramus bei taikingas. Vėl priminė, kad tik nepamirščiau parašyti nekrologą. Dar minėjo, kad visai baigiąs antrąją korektūrą svarbiausio savo darbo – monografijos „Miežiškių šnekta. Pietų panevėžiškiai.“ Ją buvo parengęs dar 2008 m., medžiagą rinko 1956 – 1996 m. Rankraštis saugomas Lietuvių kalbos institute. Ir lyg skausmingą atodūsį išgirdau – „gal kada kas…“ Taigi, gal kada kas…

Žinoma, norėjo, troško, vylėsi, tikėjosi, kad bus išleista, galėtų būti, galėtų pasirodyti knygos drabužiais. Kas supras, ar supras, kad reikia šios knygos apie tarmę, kad ji nepamainoma aukštaičiams, neišvengiama, neapeinama, gyvybinga, pačią gyvastį sauganti. Sakau, jei dar gyvi, tai pirmiausia gimtojoje kalboje. Trapu, nėra galimybės prie tarmės grįžti daug sykių, vis labiau, vis dažniau nebėra kur sugrįžti, sustoti, įsitvėrus laikytis, ji pati menksta, silpsta, seklėja. Tiksliau, ne ji, o mes patys ištardami, pasakydami, kalbėdami menkiname, silpniname, toliname, o ir tolstame nuo prigimtinės kultūros gelmės. Niekas kitas, mes patys. Išleisti atskira knyga, kas buvo sutikta, sustabdyta, užrašyta, kad neprapultų, neišplauktų visiškon užmarštin… Ir vėlei jo atodūsis, skausmingesnis, o ir skausmingiausias „gal kada kas.“ Jau su lazdomis sunkiai sunkiai bepaėjo, nuo lovos iki stalo, nuo jo dar iki lango, o vis gyvai, o vis gyviau kalbėjo… Taip įkrenta tada tie ištartieji žodžiai, žinau, kad ir nebeiškris…

Taip tegali titanai, jie iš žmonių

Dar pridūrė, kad jo gimtinėje gyvenantys jokiu būdu ne miežiškiečiai, lyg kokie miestiečiai, o miežiškėnai. Tvirčiau, teisingiau, sodriau, taip, kaip dera, juntama, kad gerai pasakyta. Būti palinkusiam prie kalbos reikalų, būti ištikimu tarmei ir tarčiai, koks tatai šventas darbas… Sizifo tai misija, ir vis labiau sizifiška, neįmanoma, nesuvokiama… Jonas Šukys tai suprato, o nemetė, dirbo, vis prie tų žodžių, prie tvarkymų, taisymų prisilenkdavo…

Kodėl taip keistai yra, egzistuoja, sutampa tikyboje ir kalboje, ne sykį esu pastebėjęs. Jei tiki mama, supranti, jog neišsisuksi, toleruoji, kenti, prisitaikai, išbūni… Jei tiki tėvas, suvoki, kad verta, prasminga, privalu, nors ir tektų kada pasiduoti ar pralaimėti… Jei kalba moteris apie kalbos reikalus, reaguoji taip, kaip į mamą – gražu, maža, nejaudina, bet neišvengsi… Jei kalba vyras apie kalbos reikalus, jauti, kad rimta, gerbtina, patikima, didu, kad tai tavo kraujas, kūnas tavo, kad tai tu pats… Tik tada pasišventi.

Prašė paskambinti, jei ką sužinosiu, jei atsiras kokių naujienų iš gimtinės, iš Miežiškių. Pasikalbėjome, ir tiek. Sapnavau didelę didelę akį, dar niekada man neregėtą. Iš jos ištekėjo lyg koks austinis takas. Ėjo, tiesėsi per trobą, kiemą, per lauką iki Nevėžio, iki Vilniaus. Tuo taku ėjo tik tos trys – vienintelės gimdančiosios – žemė, moteris, kalba. Tuo taku niekas kitas eiti negali.

Ach, Jonai, bičiuli, kalbininke, ką veiksi, kai į Dangų nueisi… Lyg jaučiu… Tu ir Ten, tuose neaprėpiamuose erdvynuose būsi drąsus, jausi savo vertę, niekas Tavęs paprastai nepastumdys, Tu ir Ten visus šventuosius, minias eilinių, o ir patį poną Dievą taisyklingai kalbėti pamokysi…

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų