-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Ir vėl tos pačios vėžės – kasdienybė, darbo šventa kankynė, kaip sakydavo poetė Elena Mezginaitė, erzelis, nesusipratimai, nesusišnekėjimai… Lyg praėjo pandemijos, bet prisistatė kiti neramumai, karas, žūtys, naujos baimės, šiek tiek naujų vilčių… Kaip išbristi iš tos klampynės, kaip pataikyti pavasariui tiesiai ant tako? O juk norisi pasikalbėti nors sykį iš širdies, pasitikint, viliantis, jog supras, neįstums į duobę, jog susitikę skaudančios sielos pakraščius paliesime ramiai ir taikingai. Gal dar rasis kas tikro? Retai susitinkame, žiūrime, dar rečiau esmingai kalbamės. Tikras stebuklas – gydantis, auginantis, pakeliantis, gal net prikeliantis žodis. Panyram savuose vandenyse, amžiname skubėjime, paskalose… Kur čia beįsiskverbs tas žodis nuo paties Dievo?
Išsikankinom, išblyškom vaikščiodami po apniurusiu lietuvišku dangumi, privargom, visokios nesveikatos išsekino, tad ir mažiausias plykstelėjimas būnant kartu – kaip didžiausia dovana iš anapus. Tik ar leisim, ar įsileisim dėl sveikatos kitokį kalbėjimą, žvilgsnį, žingsnius, spalvas, supratimą? Gavėnios kelionėje mane labiausiai užkalbina verbų šakelės (seneliai gražiai tardavo – ėgliai). Ir tas sekmadienis, rodos, gyvesnis, ir rankos šiltesnės, ir žmonės pakylėti. Pavasariu kvepia, gyvastim kvepia kiekvienas šiaudas, lapelis, kurių išsiilgom, senokai nematėm. Ištvėrę, išsivadavę iš skurdžios žiemos – ne žiemos aplinkos jau norim gyventi, atgimti. Tad ir kiekvienas ryškesnis daigelis maloniai užkalbinęs jaudina.
Ir tegul jaudina, kalbina, džiugina maži dalykai. Kažkada baisiausiai erzindavo, kad žmonių kasdienybėje pilna visokių prietarų, papročių, įsitikinimų, meditacijų, knygų apie Rytus, raganų, kad nėra aiškių kontūrų, ribų, visa – bendram katile susimaišę verda, garuoja… Pykdavau, kad žmonės nesilaiko religinių nuostatų, nedaro taip, kaip aš noriu ir suprantu, kaip dera uoliems katalikams būti šioj žemėj, kad nebeišlaiko, pasiduoda pirkdami visokius niekus, šventinę atributiką, o Patį Pačiausią užmiršta. O dabar – visai nebepykstu, jei žmogų džiugina, telkia, jei skatina klausti, domėtis, ieškoti, rūpintis ir galvoti apie saviškius, apie savo jaukų ir ramų namų lizdelį – TEBŪNIE.
Man patinka, kad žmonės neužsisklendę, kad bando diskutuoti, ginčijasi, kartais pavyksta susitarti, vadinasi, jie su savastim, su savos esybės kvapu, dar žemiški, žmogiški.
Nenaikinti, neardyti, neapkrauti žmogaus griozdiškais raginimais, aiškinimais, patarimais. Taip bus paprasčiau. Be jokių ženklų, nuorodų, nesuvaryti į kampą, neužguiti, o laisvai ir giliai kvėpuodami sielos kertėje pajuntam – turbūt čia Tai ir bus, ko ilgai ir skausmingai ieškojom. Pakanka to vienintelio, savo mokiniams kojas mazgojusio. Kai tatai daryti išmoksim ir mes, tada jau gyvensim. O kol kas, o kol kas – gležni bandymai, pamokų laikas, bet brangūs išgyvenimai, kad ir su klaidomis.
Savi laikai, savi papročiai… Kiti laikai, kitoniški poreikiai. Ir be jokio teisimo. Principai kažkur aukštai pakabinti, o gyvenimas visai kitur, savaip teka. Taip, kaip jam reikia. Gal tik vyresniuosius beužkalbina senosios bažnytinės gavėnios tradicijos. Taip išmokta, paveldėta, įprasta, gal saugiau. Jauniesiems norisi mąstyti apie viską ir visaip. Nebegalioja nei rimtys, susikaupimai, susitelkimai, rekolekcijos, išpažintys, pasninkai… Nebeveža. Man gera vaikštinėti dideliame prekybos ir pramogų centre – matau žmones, žemės pasiilgusius: kuičiasi, perka, valgo, žiūrinėja, krykštauja… Žmogiška. Savas židinys, savi marškiniai, savas, apčiuopiamas ir gerai pažįstamas paviršius. Man patinka, kad žmonės neužsisklendę, kad bando diskutuoti, ginčijasi, kartais pavyksta susitarti, vadinasi, jie su savastim, su savos esybės kvapu, dar žemiški, žmogiški. Nenoriu jų stumdyti. Visko bus, visko užteks, visa savu laiku, svarbu nepersūdyti. Kurgi tam žmogui dėtis? Ateis, šauksis, kai reikės, kai pajus, kai skaudės likimo pakraščius – darbo netekus, žuvus bičiuliui, šeimai sugriuvus, artėjant paskutinei baisiojo stadijai… O gal ateis ir tikės, kai klosis kelyje puikiai. Nesistebėti, nepasibaisėti, nesipiktinti. Tiesiog – žmonių gyvenimas.
O kas gi toliau, viltingiau, šviesiau, šventiškiau? Norėčiau prie buities, nepamirštant būties, dažniau pasilenkti, dažniau pasisveikint ne rūsčiai. Norėčiau dužlią, kartais suirusią ir suirzusią savastį apkabinti, nešioti ir saugot ilgai. Norėčiau, kad tęstųs kas prasminga, kad nenutrūktų, neprapultų, nepasimirštų. Kad visi dienų fragmentai į viena sutekėtų. Vienintelio gyvenimo skaudumas kvepia, sutelkia ir suvienija žvilgsnius ir pastangas dėl kito, dėl manęs, dėl mūsų.
Tikiu kūrybos šviesa, knyga, žeme, kalba, žmogumi mokaus tikėti. Dar tikiu, kad galiu atsiremti. Dar galim kartu būdami nesugriūti, įsitverti, įsišaknyti. Kad ir dienai, kad ir sekundei… Grįžta paukščiai, įsikurs, malonūs balseliai aidės. Pavasaris išlaisvina, tiksliau, Prisikėlimas vilties kibirkščių pažeria. Taigi, gal priartėsim, gal nebijosim? Dievas prisikeldamas žmogų nuo jo paties tuštybių apvalo, nuo laužyno, nuo visokio balasto. Yra kažkas daugiau, nei pajėgiam paliesti, pajausti, suprasti. Tik Dievas tatai žmogui pasakyti galėjo. Atsimenu skulptoriaus Liongino Šepkos sodą, medinių paukščių apgyventą… Keistom trajektorijom į Velykas jie skrenda… Tikresni už tikrus, gyvesni už gyvus, artimesni už pačius artimiausius. Paveiku, prikausto dėmesį, pusę dienos tyrinėjau, kol akys įskaudo. O kad taip ir Velykų įvykis širdį paliestų… Gal ir palies… Gerai būtų, jei taip būtų… Su pavasariu, su Prisikėlimo žinia lai gyvenime daugiau Gyvenimo būna.
