Justas JASĖNAS: ir išlydint, ir vėl pasitinkant…

Justas JASĖNAS: ir išlydint, ir vėl pasitinkant…

Tvarte prie ėdžių ir lopšio

Jei ne Kūdikėlio užgimimas Betliejuje, turbūt nieko nebūtume žinoję apie piemenis – kalnynų vietinius, tą naktį olose saugojusius savo gyvulėlius. Jei ne Kūdikio užgimimas – apvertęs aukštyn kojom kasdienybę, istoriją ir ateitį, vargu ar ką atsimintume apie pavargusius, jau tik Šventyklai betinkančius budėtojus – Simeoną ir Oną – Fanuelio dukterį iš Asero giminės.

Evangelistui Lukui pasirodė svarbi ir aplinka, į kurią iš Dangaus Aukštybių nusileido ir ėmė šaknytis Žodis, prieš kurį apstulbę nutylame. Užgimimas leido Raštų rietimuose, sąmonėje ir mūsų – didelių ir labai išmokusių gyventi – artumoje būti tiems žmonėms ir įvykiams, kurie iš pažiūros nieko naujo ir ypatingo nepasako, nelemia ir nedaro poveikio.

Istorijos ūkuose būtų paskendę tie rūpesčiai, tas troškulys, tas paprastas džiaugsmas… Kaip ir daug kas prapuola, nežinom, nebeatsimenam – žiūrim už lango, žiūrim į rytojų ir spėliojam, kas bus, kaip susidėlios ir susiklostys. Luko evangelijos eilutės primena mūsų gyvasties pagrindą – istoriją iš vakarykštės dienos. Be jos nebūtų galimybės šiandien darbuotis, apie rytojų galvoti, ruoštis ir nusiteikti. Evangelija augina mumyse supratimą, jog reikia rinkti, o ne barstyti. Prisiminti, nuolat ir nuolat sergėti savuosius – gentainius, bendradarbius, netgi gatvės praeivius, kurie yra arba atsitiktinai-neatsitiktinai įkrito, kai skubėjome į darbą, ruošėmės egzaminui, skaitėm knygas ar mėginom ką nors naudingo nusipirkti. Vieni kitų istoriją kuriam: kartais nuosekliai, kartais fragmentiškai. Bet tai mūsų, tik mūsų – kraitis, paveldas, džiaugsmas, susitikimo skonis, kasdienos nuovargiai ir kankinystės.

Norisi pagerbti vardus, gyvenimus, pastangas tų, kurie gal tik kartą buvo sostinėje arba prie jūros, nematė didmiesčio puošnios eglutės, nežiūrėjo operos, kurie atsisakė pelningos veiklos ir grįžo prie sergančių tėvų lovos. Norisi prisiminti tuos, kurių širdies žygdarbių niekada neaprašys laikraščiai, jų niekas neapdovanos ir negelbės, jokiose registrų knygose nebus pažymėta nė viena pastaba. Aišku, jie keistuoliai, nežemiški, nemokėję prisitaikyti, neturėję ungurio vingrumo, bet dvasia ir pozicija gryni, tikri, permatomi kaip voro tinklelis, niekada nemeluoja, tiesiai žiūri į akis. Savo pastangomis, nusiteikimais, savo skausmais arba kuomet jų pačių nevertina, nemyli, atstumia, juodina, jie tarnauja augančiai ir auginančiai Malonei, nors to ir nesupranta, apie tai kasdien negalvoja. Tiesiog būna ir dirba – nuoširdžiai ir paprastai.

Siaurėjant metų valandoms, labiausiai galvoju apie žmones, miestuose ir mažyčiuose kaimeliūkščiuose esančius, gerume budinčius, ištveriančius, nors žino, kad tikrai niekas nepasikeis, gal net nepavargstančius… Galvoju apie jautrius bažnyčios namų lankytojus, kurie nebesiplėšo per pusę, kurie nebeperskaitys protingų teologijos traktatų, nebesusipažins su doktrinomis, visokiais mokymais ir apmokymais, nebeaplankys egzotiškos šalies… Jie ateidami, susirinkdami prie Sekmadienio stalo šventovėje, liudija apie Kūdikį. Jie tiesiog būna, dėl tokio tauraus jų buvimo gyvenimas lyg ir šviesesnis darosi, dėl jų, dūzgiančių prie bažnyčios, remiančių, palaikančių, užkalbinančių, besimeldžiančių, lyg ir ramiau. Bent tam kartui.

„Norisi pagerbti vardus, gyvenimus, pastangas tų, kurie gal tik kartą buvo sostinėje arba prie jūros, nematė didmiesčio puošnios eglutės, nežiūrėjo operos, kurie atsisakė pelningos veiklos ir grįžo prie sergančių tėvų lovos…“

Iš dabarties, jau praeinančios…

Atsimenu atokių kaimų „pročkeles“, bažnyčių pagalbininkes, man jos visos Onos, visos Fanuelio dukterys iš Asero giminės. Šluoja taką, kuriuo klebonas ateis, nukasa sniegą ten, kur atvažiuos ir bus pastatyti miestiečių automobiliai, lygins ir lygins, glostys savo rankelėm adventinio audeklo klostes, kad tik altoriui po tais rūbeliais būtų šilčiau. Vaikščios, žiūrinės, nurinks dulkeles ir byrančio tinko gabalėlius. Keps pyragus, ruoš lauknešėlius, lauks, labai ilgai lauks, dalinsis su didele meile. Pačios ir patys nesiskubins pavalgyti, niekam nedavus komandos, giedos, žegnosis, lauks šaltoje bažnyčioje, ateis kasdien, supratingai ir žmogiškai ruoš šventę ir gyvenimą kasdien. Prisimenu ir vargonininkus, kurie repetuos, ilgas valandas gros, skaitys natas, ieškos užrašuose, kaip ten pernai ar užpernai buvo, kad tik daugiau dvasios ir artimo tikrumo užaugtų prie prakartėlės samanų ir molinių gyvulėlių. Nepastebim tų šventųjų pastangų, tarsi taip ir turi būti, priklauso. Lyg ir niekas nesikeičia, einant smėliu pabarstytu taku, nesikeičia šimtą kartų giedant ir girdint surepetuotą švarią giesmę. Argi? Iš atminties kažin kodėl dabar išniro gaisrininkai… Kokį darbą jie dirba? Amžinai laikinos kopėčios, ne į dangų, o tik ant stogo, o tik į butą aukštai. Amžinai sapnuose liepsnos, vanduo, kažkas degdamas konvulsiškai klykia… Duobkasiai, nebetvirti jų sąnariai, sudilę stuburai, taip retai teišgirsta ačiū. Jų sapnuose amžinos duobės, tylintys ir tokie vienodi žeme užklojami gyvenusieji…

Dėl žmonių, dėl jų pastangų Vaikelis auga ir mus pačius augina, aukštumon tempia, rankutes be pykčio ir su pasitikėjimu į mus tiesia. Ne tik Jis pats auga, bet ir mes stiprėjam, atsiremiam, paprastai iš Žemės ir Dangaus atitekant išminčiai ir paties Dievo prisilietimams.

Radau liudijančius poeto Vlado Braziūno žodžius: „O svarbiausia nieko nepaisyt ir šventai tikėti, kad savo šaukšteliu išsemsi jūrą. Baisiai tokius nenormalius žmones, nesvarbu, ką jie dirbtų, gerbiu. Ant tokių pasaulis ir tesilaiko.“

Ką dar nuveikti paskutinę metų dieną? Man rūpi pastovėti prie „Mergaitės“ Respublikos gatvėje, prie „Motinos su kūdikiu“ A. Jakšto gatvėje, prie „Laisvės dainos“ Vilniaus gatvėje skulptūrų. Kodėl man vis atrodo, kad Panevėžys – tai ne vien J. Miltinis ir jo legenda, ne vien buvęs gamyklų miestas, bet ir tos trys skulptūros, taip nuo vaikystės atmintin įsismelkusios ir prigijusios, kad Panevėžys ir dar kažkas daugiau… Noriu į jį įsižiūrėdamas žiūrėti. Jei ko ir nesuspėsiu aplankyti, nieko tokio. Vartysiu Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų albumą „Vieškelio motyvas“. Ten visa, kas man įdomu, atrasiu. Dar kompozitoriaus Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzika. Daug daug ramybės, žiūrėjimo į Nevėžio vandenį, į neskubrią jo tėkmę, į seną, o vis gyvesnį Skaistakalnio parką.

Tai ir pabūkim, sakau… Tai dar pabūkim.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų