-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pavadinimą šventiniam Kalėdų pasikalbėjimui su artėliau esančiais padiktavo kaunietės bičiulės Aldonos Ruseckaitės romanas apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“.Jaunas, inteligentiškas, talentingas, kūryboje jautrus, skaudžiai ieškojęs sielai artimos atramos ir atsakymų į kamavusius, ramybės nedavusius egzistencinius klausimus V. Mačernis taip anksti aplinkybių ar likimo buvo išvestas anapus ribos. Liko eilėraščiai, kurie ir šiandien skaitomi, kurie padėjo ištverti tremtį ir savosios vietos ilgesį, kurie kartų kartas lydėjo, palaikė, gaivino, kurie leido susitikti po daugybės metų tėvynainiams Australijoje, Amerikoje, Vilniuje, kažkur Dzūkijos smėlynuose, o paskui ir atokiame kaimelyje prie senos mokytojos buities, išmonės ir balta staltiese užtiesto kuklaus stalo paprastam, ramiam, draugiškam kalbėjimui.
Kūryba gyva, gyvuojanti įvairiausiais pavidalais, sušvintanti netyčia ir netikėtai, išliko. Pasikeitė kartos, laikai, santvarkos, pinigai, kai ką praleidom, užmiršom, atsivėrė naujumai, radosi supratimų, žvilgsnių, o amžinieji rūpestėliai lygiai tokie pat. Gražus, artimas man Mačernis, tikintis, ieškantis, tikrinantis tiesas, abejojantis, bažnyčion vietoj maldaknygės atsinešdavęs filosofijos veikalą ar poezijos tomelį. Primena šių dienų modernų žmogų, nebesuvaldomą, išlaisvėjusį, tiesų, nebūtinai prisirišusį prie vien religinių turinių, ieškantį, tyrinėjantį, nebepasilenkusį prie protėvių tikybos. Ir gerai, kad ne visi pagal vieną kurpalių, įdomiau. Atlydėjo iki Kalėdų slenksčio mane V. Mačernis. Atlydėjo iš Laukminiškių (Kupiškio r.) kilusi poetė Jadvyga Gabriūnaitė. Jos eilėraščiuose toks virpantis, trapus, toks jautrus prisilietimas prie žodžių, toks pagarbus pasilenkimas prie žemės. Tad ir pabūsiu su ištartomis, užrašytomis eilėmis tomis dienomis. Juk kalbėti(s) apie Dievą galima net tylint, šiaip ką prisimenant, pagalvojant, rašant, žiūrint per važiuojančio traukinio langą, brendant per didžiausią lauką ir net neminint vardo. Keičiasi, kaip visa keičiasi. Tame pačiame kelyje ir nuosmukiai, ir viršukalnės, ant to paties plauko abejonės ir įsitikinimai.
Kasdienybėje jau nėra vietos adventui ir bažnytinėms praktikoms. Tik didžiausias klegesys ir pirkimas prekybos centruose. Dūžtančios formos. Metų pabaiga, bėgimas, skuba, ataskaitos, skaičiavimai, įtampos, darbai darbeliai nesibaigią… Nepykstu ant savo bičiulių, kurie vargo dėl šeimos, audringai linksminosi ir kiek atsikvėpė po visų įtampų, kirto kepsnius per pasninką, neatliko išpažinties, nenuplovė kalčių. Negi imsiu su lazda dabar juos vaikyti? Ak jūs, nenaudėliai… Jie nesigailės, nesigrauš, nekaltins savęs ir kitų. Nauja forma tikriausiai padeda jiems ramiai kvėpuoti, atsidusti, atsidūsėti, nesijausti amžinai kaltu, nevertu nusidėjėliu. Ir tegul taip. Ar beužtvenksi upės bėgimą? Nebus graužaties, jos per daug ir nereikia. Bet tie mano bičiuliai pamatė spektaklį, vaikščiojo parke, perskaitė knygą, klausėsi muzikos, žiūrėjo filmą. Kitos, kitoniškos formos, priėjimai, gal savesni ir mielesni, yra, egzistuoja, nedūžta, tai gerai, tiek jiems pasakiau.
„Po Kalėdų vėl pyksim, vėl kažko trūks, būsim pavargę, suirzę, išsekę ir išsisėmę. Neuždirbsim daugiau, nepagirs darbdavys, sens ir mirs, gims ir tuoksis, sodybos, mokyklos trauksis, tuštės, o kažkas grįš su šeima iš Londono ir ims statytis namus Molainiuose arba Vyčiuose. Tverkim, ištverkim gyvenimą šviesiai. Užteks žemės, dangaus ir saulės. Vandens, oro, duonos užteks…“
Nepykstu ant savo bičiulių, kurie neateis į bažnyčią Kalėdų ryte, kurie nesimels ir net nepagalvos apie Kristų. Ne pasaulio pabaiga. Jie susės ir pabus, mąstys apie tai, kas rūpi ir kas kelia nerimą, kalbėsis ir valgys, taikiai žiūrės į vienas kito akis tą ypatingąjį vakarą prie vienintelio stalo. Tiesiog bus kartu, vėlei bandys ištverti. Pavidalai keičiasi. Nesudužusios, nesudaužomos formos. Tebūnie taip, jei tai kuria, jei vienija tai. Mano bičiuliai užsiims savimi, jie keliaus, nebijos apkalbų, gyvens gyvenimą savo. Tai šventa. Susitaikymo vakaro valanda – šviesi ir vienintelė. Nepykstu ant pagoniškų burtų, vandens ir vaško, šiaudgalių po staltiese, apverstos lėkštės, nakčiai nenukraustyto stalo, gyvulėlių aplankymo. Tebūnie ir tai. Tebūnie kas brangu, prie ko prisirišti dar galima.
Neprisipirkau daug, juk žinau – nesuvalgysiu, teks išmesti. Ir dovanų nedaug, tik buvimas kartu, tos minutėlės su sau svarbiaisiais. Istorija kartojasi, vis nieko neišmokstam. Nebuvo taip pasakiška tą gimimo naktį Betliejuje. Ir užgimus Vaikeliui niekas nepasikeitė. Net jam užaugus, net po mirties, po prisikėlimo niekas nepasikeitė. Nesikeičia dabar, nepasikeis ir rytoj, tik vis viliamės, žvelgiam, tik metus ir eras skaičiuojam tą gimusiojo vardą minėdami.
Po Kalėdų vėl pyksim, vėl kažko trūks, būsim pavargę, suirzę, išsekę ir išsisėmę. Neuždirbsim daugiau, nepagirs darbdavys, sens ir mirs, gims ir tuoksis, sodybos, mokyklos trauksis, tuštės, o kažkas grįš su šeima iš Londono ir ims statytis namus Molainiuose arba Vyčiuose. Tverkim, ištverkim gyvenimą šviesiai. Užteks žemės, dangaus ir saulės. Vandens, oro, duonos užteks… Tiek daug krantų, kurių įsikibti dar galime, tiek daug dienų dovanotų, tiek daug brendančiųjų tais pačiais keliais. Tiek daug gyvybingųjų formų – nuolat atsirandančių, kintančių, tolstančių ir artėjančių, bet savų, artimų, nesudužusių, jau nesudaužomų. Galima prie jų prisiglausti.
Justas Jasėnas – kunigas teologas, visuomenininkas, rašytojas poetas, publicistas.
