N. Vidžiūtės nuotr.

Jurginių kiaušinienė – gerai pradžiai

Jurginių kiaušinienė – gerai pradžiai

Švento Jurgio diena ne veltui vadinta žemdirbių Naujaisiais metais. Po šios šventės sujuda sukruta daržų ir sodų darbininkai: aria, kasa, purena žemę, beria sėklas, laukdami ir tikėdamiesi derlingų metų.

Keičiasi kad ir retai kur belaikomų naminių gyvulėlių gyvenimas – jie dienas jau leidžia nebe tvartuose, o laukuose.

Pagarba darbui

Praėjusį savaitgalį minėjome ypatingą šventę – Jurgines.

Nors, kaip sako žinomas etnologas, profesorius Libertas Klimka, dabar Švento Jurgio dienos tradicijos gali būti pateikiamos ir suprantamos tik kaip žaidimas, praeityje tai buvo labai svarbi, prasminga ir netgi lemtinga diena.

Senovės lietuviai tądien būtinai atlikdavo iš savo senelių išmoktas apeigas, jomis tikėjo ir tai buvo tarsi apsauga nuo blogio bei savotiškas dosnių metų garantas.

„Kolūkiai darbą pavertė vergija – žmonės dirbo tik dėl to, kad reikia, kaip nors ir bet kaip tą padaryti, ir viskas. Jau niekas prieš pradėdamas arti žemę jos nepabučiuodavo, nesilaikė kitų pagarbos tradicijų, papročių.“

L. Klimka

Švento Jurgio diena – balandžio 23-ioji būdavo visa ko pradžia, ji net žemdirbių Naujaisiais metais vadinta.

Ne veltui su Jurgio vardu tiek daug papročių, pamokymų, priežodžių siejama.

„Jurginės – ir socialinė data. Juk būtent nuo tos dienos būdavo daromos sutartys, samdomi darbininkai, nuomojama žemė“, – primena etnologas.

Ir 19 amžiuje, ir 20-ojo pradžioje ūkio darbininkai, kaimo kerdžius, kumečiai būdavo samdomi ir darbus pradėdavo nuo Švento Jurgio.

Taip pat ūkių nuomininkams, vadinamiesiems pusininkams, nuo tos dienos prasidėdavo ar baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas.

L. Klimka įsitikinęs: svarbiausia Jurginių šventės esmė – pagarbos darbui išraiška. Juk būtent darbas ūkyje maitino, rengė, išlaikė šeimas.

Ir neatmestinis, ne bet koks nugaros lenkimas, o sąžiningas, rimtas, su meile ir pagarba dirbamas.

Tik vėliau Lietuvą pasiekusios permainos pakeitė senajame lietuviškame kaime buvusį darbo suvokimą, suteikė jam visai kitą prasmę.

„Kolūkiai darbą pavertė vergija – žmonės dirbo tik dėl to, kad reikia, kaip nors ir bet kaip tą padaryti, ir viskas. Jau niekas prieš pradėdamas arti žemę jos nepabučiuodavo, nesilaikė kitų pagarbos tradicijų, papročių“, – sako etnologas.

Pasak L. Klimkos, Jurginės – ir socialinė data. Juk būtent nuo tos dienos būdavo daromos sutartys, samdomi darbininkai, nuomojama žemė. „Sekundės“ nuotr.

Ir vandeniu, ir smilkalais

O kadaise Švento Jurgio diena žiemą ir nelengvą ankstyvą pavasarį atkentėjusiems tikrai būdavo šventė.

Žmonės sakydavo, kad šv. Jurgis žemės raktus turi, atrakina ją ir žalumą išleidžia.

Jis taip pat ir tvartus atrakina, leisdamas per žiemą prisikentėjusiems gyvuliams eiti į lauką.

Ir net jeigu „Jurgis atjojo ant širmo žirgo“, o tai reiškia, kad žemė tą dieną ir šalnos nubalinta, vis tiek reikėjo gyvulius laukan išginti. Nors trumpam. Mat sakyta, kad šventas Jurgis turi pamatyti savo globojamą bandą.

Bet dažniausiai tą dieną jau į ganyklas piemenys bandą gindavo.

Šventas Jurgis labiausiai ir žinomas kaip ganiavos, gyvulių ir jų ganytojų globėjas.

Kaip sako L. Klimka, išgindami gyvulius į ganyklas, žmonės daug apeigų atlikdavo.

Šeimininkas ir švęstu vandeniu galvijus pakrapydavo, ir paprastu laistydavo, o paėmęs spyną į ranką, apeidavo bandą, paskui užrakindavo tą spyną ir padėdavo ant tvarto slenksčio. Taip visi gyvuliukai turėjo likti saugūs – ir nuo vilkų, ir nuo vagių apsaugoti.

Nuo vilkų saugojo ir per Jurgines pjūklas dantimis į viršų ant slenksčio padėtas.

O dar gyvulius, paukščius, piemenis šeimininkės žolelėmis smilkydavo.

Piemenėlis kiekvienam gyvulėliui ir šermukšnio rykšte sušerdavo, paskui tą rykštelę tvarte užkišdavo už sijos.

Tai todėl, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti.

Daug įvairiausių papročių žmonės žinojo ir jų laikėsi, tikėdami, kad jie padės.

Tikėjimą, kad šv. Jurgis yra ganiavos globėjas, ypač sustiprino vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žyvatuose šventųjų“ papasakota legenda apie šventojo stebuklą – atgaivintą kritusį vargšo artojo jautį.

Žmonės sakydavo, kad šv. Jurgis žemės raktus turi, atrakina ją ir žalumą išleidžia. Jis taip pat ir tvartus atrakina, išleisdamas per žiemą prisikentėjusius gyvulius į lauką. J. Dovydaičio nuotr. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Neliečiama žemė

O dar, bijantis į bandą galinčio įsisukti vilko, moterys per Jurgines neausdavo, juk minant pakojas, atrodo, tarsi atsidaro žiotys, primenančios vilko nasrus. Piemeniui neleisdavo peilio galąsti, kad vilkui dantų neaštrintų.

Būta ir daugiau tos dienos draudimų, bet, kaip sako profesorius, svarbiausias ir griežčiausias iš jų – draudimas Švento Jurgio dieną judinti žemę.

Žmonės tą žinojo ir tokią dieną nei arė, nei akėjo, nei kasinėjo. Net tvorų netaisydavo, mat kuolą kaldamas galėjo žemę užgauti.

„Kodėl tai buvo svarbu, net etnologai nėra priėję prie vieningos nuomonės“, – sako L. Klimka.

Gali būti, kad svarbiau buvo ne žemę, o jos dirbėjus – arklius tą dieną pasaugoti. Juk šv. Jurgis laikomas gyvulių, o ypač arklių globėju.

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad per Jurgines negalima nieko dirbti su arkliais, nes tai – jų šventė. Arklius ir kitus gyvūnus tądien stengtasi kuo geriau pašerti ir prižiūrėti.

Arkliams per Jurgines būdavo išskirtinis dėmesys. Ankstų rytmetį jie maudomi, šukuojami, gausiau šeriami.

Arkliai tądien turėjo pailsėti, gauti daugiau geresnio pašaro. Ir niekur su jais nevažiuodavo, nebent į bažnyčią ar mugę. O laukuose niekas nieko nedirbdavo.

Užtat po Jurginių prasidėdavo darbymetis. Kai kurios dienos taip pat turėjo savus ritualus.

Štai balandžio 25-ąją, per Šventą Morkų, jau net skatinta arti, sėti, tvoras taisyti ir kitus darbus dirbti.

„Morkas tą dieną pasėjus, vagos gale reikėdavo kuolą įkalti, kad užaugtų tokios pat didelės ir tvirtos“, – pasakoja L. Klimka.

Galerija

Literatūrinės Jurginės

Jurginės ne tik žemės, arklių, bet ir piemenų šventė.

Tą dieną vykdavo jų puotos, rengtos vaišės – iš šeimininkų gautų kiaušinių kepta „pautienė“ – kiaušinienė.

Šventasis Jurgis minimas ir kaip dangiškasis Lietuvos globėjas, antrasis po šv. Kazimiero. Tai legendinis III a. gyvenęs Romos krikščionis karys, įgulos vadas, nukankintas Palestinoje.

Dar pasakojama, kad Jurgis išlaisvino karalaitę iš slibino nagų.

Ir lietuvių mene šis šventasis vaizduojamas ant žirgo, su ietimi puolantis slibiną – blogio pavidalą.

Per Šventą Jurgį kai kuriose bažnyčiose vyksta atlaidai, miestuose ir miesteliuose rengiamos šventės, supažindinant žmones su senaisiais tos dienos papročiais.

Dažnas žino, jog Panevėžio rajone Jurginės ypatingai švenčiamos Paįstryje.

Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčioje vyksta Švento Jurgio atlaidai, o po jų vietiniai ir Paįstrio svečiai susitinka įdomiame renginyje „Literatūrinės Jurginės“.

Šiemet lietus pakoregavo renginio vietą, tad jis vyko ne, kaip įprasta, Juozo Zikaro muziejuje, o kultūros centre.

Bet ir po stogu susirinkusiems buvo ne mažiau smagu: prisimintos tradicijos, vyko koncertas, kuriame pasirodė ne tik vietiniai, bet ir svečiai.

Renginyje savo kūrybą, kaip įprasta, skaitė Paįstrio krašto kūrėjai – Stanislovas Garnys, Zinaida Jurėnienė, Bronislovas Mažylis, Ona Striškienė, taip pat gimnazistai Eglė ir Saulius Rutkeliai.

Poetės Reginos Algės Gudavičiūtės eiles perskaitė Edita Lukoševičiūtė. Pritardamas gitara, Vinco Mykolaičio-Putino eiles dainavo Paįstrio J. Zikaro gimnazijos abiturientas Simonas Pažemeckas.

Dažnas žino, jog Panevėžio rajone Jurginės ypatingai švenčiamos Paįstryje. Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčioje vyksta Švento Jurgio atlaidai, o po jų paįstriečiai susitinka „Literatūrinėse Jurginėse“. N. Vidžiūtės nuotr.

Su literatūra Jurginės Paįstryje siejamos neatsitiktinai.

Šio miestelio ir viso krašto pagarba atiduodama 1910 metais kartu su parapijiečiais Paįstryje bažnyčią stačiusiam tuomečiam kunigui, poetui Jurgiui Tilvyčiui-Žalvarniui.

Jis ir eilėraščius kraštiečiams kūrė, ir giesmes rašė, ir prieglaudas steigė, bažnyčias statė.

Šio kunigo, vienuolio vardu Panevėžyje pavadinta gatvė.

O Paįstrys gražiai paminėjęs literatūrines Jurgines, nepamiršo ir svarbaus šios šventės akcento – kiaušinienės.

Didelėje keptuvėje tą kiaušinienę kepė, savus ir svečius ja vaišino ir gražiais žodžiais Jurgio dieną, visus draugėn sukvietusią, minėjo.

Papročiai ir draudimai

Buvo laikas, kai Lietuvoje per Jurgines valstiečiai nedirbo žemės ūkio darbų – nearė ir nekasė, nekinkė arklių, o kad negaištų gyvuliai, ir mėsos nevalgė.

Žmonės apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, keletu margučių ar velykaičių lukštais ir kumpio kaulais.

Juos, dėdami ant ežios, aukodavo šventajam Jurgiui, prašydami gero derliaus, apsaugos nuo vilkų. Parugėje būdavo vaišinamasi kiaušiniene, dainuojama, jaunimas supdavosi sūpuoklėse.

Merginos tą dieną sėdavo rūtas.

Per Jurgines elgetoms gausiai dalyta duona.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų