-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jeigu įvyktų stebuklas ir į 2018-ųjų metų Vasario 16-ąją nors trumpai galėtų pažvelgti šviesaus atminimo garbingiausi Lietuvos vyrai, tarp jų, be abejo, atsidurtų ir Juozas Urbšys.
Jo žvilgsnis į dabartį, regis, turėtų būti vienas iš įdėmesnių, o išvados bei pastebėjimai – vieni tiksliausių ir išsamiausių. Protingas, išsilavinęs, įžvalgus žmogus ir šiandien turėtų ką pasakyti.
Tik, deja, stebuklų nebūna – amžinybėn išėjusiesiems kelio atgal nėra. Visa, ką norėjo ir galėjo, jie jau pasakė – dabar patys už save kalba jų nuveikti darbai.
Užtat mes, ypatingos datos – Lietuvos šimtmečio sulaukusieji, turime galimybę iš arčiau susipažinti su šviesiausiais, iškiliausiais savo tautos žmonėmis. Tegul ir ne tiesiogiai akis į akį, o per pasakojimus, prisiminimus, nuotraukas, knygas, citatas – jie kalba su mumis, moko, pataria, įkvepia.
Štai kiek daug pasako prieš pusmetį Panevėžyje viešėjusios Onos Urbšytės perskaityti senelio J. Urbšio žodžiai: „Mumyse, vadinasi, kiekviename iš mūsų, kad ir kur kas būtume, kad ir ką kur veiktume, kad ir ką rytą, dieną, vakarą galvotume, naktį sapnuotume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, paliktume amžiais kompaktiška tauta su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa, nesuniokota žeme, teritorija šiandien, dabar ir visada.“
Iš Kauno, kur architektė O. Urbšytė gyvena, į Panevėžį ji buvo atvykusi dalyvauti G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje vykusios knygos ir dokumentinės parodos „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją. Karininkas, diplomatas, kultūros veikėjas“ pristatyme.
Unikalus renginys panevėžiečiams buvo suteikęs progą dar kartą prisiminti ir pagerbti paskutinį Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, diplomatą J. Urbšį (1896–1991).
Šiam vyrui teko lemtis sujungti dvi Lietuvos valstybes: respubliką, egzistavusią tarpukariu, ir respubliką, atgimusią su Sąjūdžiu. Prasidėjus Atgimimui J. Urbšys ragino ne tik kovoti – jis kvietė vienytis, dirbti, kurti, puoselėti tėvynę.
Diplomatinis ir kūrybinis J. Urbšio palikimas išliko – jis atgulė į saugyklų lentynas. Iš turimos medžiagos
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Centrinis valstybės archyvas, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras ir buvo surengęs įspūdingą parodą „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją. Karininkas, diplomatas, kultūros veikėjas“.
Nacionalinė biblioteka išleido ir to paties pavadinimo knygą, kurioje publikuojama beveik du šimtai unikalių J. Urbšio nuotraukų ir su juo susijusių dokumentų.
Centro vadovas Arnoldas Simėnas primena, kad J. Urbšys Lietuvą įsivaizdavo kaip kultūros brangiakmenį.
Knygą sudaręs žurnalistas Vilius Kavaliauskas Panevėžyje vykusiame renginyje sakė esantis laimingas, bendravęs su žmogumi iš „anos Lietuvos“. Jiedu susipažino dar 1988 metais.
Reikia nepamiršti, jog J. Urbšio palikimas didžiulis. Šis žmogus buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 metų jis bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, vėliau ėmėsi ir vertimų. Jis labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Jo dėka galėjome skaityti Gustavo Flobero, Romeno Rolano, Moljero ir kitų garsių rašytojų kūrinius lietuviškai.
Iš garsios, darbščios ir kūrybingos giminės kilusi O. Urbšytė savo senelio brolį Juozą mena kaip šviesų žmogų, iškilią asmenybę. Jai šis žmogus ir buvo tikrasis senelis – kito ji neturėjo, tikrasis – vyriausias J. Urbšio brolis Antanas, mirė tremtyje ir mergaitė jo net nebuvo mačiusi.
Visa Urbšių giminė skaudžiai nukentėjo nuo sovietų represijų. Pati O. Urbšytė taip pat gimė Sibiro tremtyje, į Lietuvą tėvai ją parsivežė dar mažytę.
Moteris pasakoja, kad pirmasis susitikimas su J. Urbšiu įvyko Panevėžyje, kur šeima glaudėsi vienuose namuose. „Vieną vasaros popietę atsidarė kambario durys ir tarpduryje pasirodė aukšto vyro siluetas. Man šis reginys, kai į kambarį įėjo žilas, šviesiai apsirengęs žmogus – išliko visam gyvenimui.
Senelis prisiėmė atsakingą misiją – globoti savo žuvusių brolių vaikus. Jis nepasivargino atvažiuoti iš Kauno ir aplankyti mus, pamatyti, kaip gyvename, susipažinti su mumis. Tada jis man atvežė lėlę“, – prisimena O. Urbšytė.
Ji pasakoja vaikystėje turėjusi šeimos užduotį su šventėmis pasveikinti visus gimines, užrašyti ir išsiųsti jiems atvirukus. Dar ir dabar atsimenanti, kaip senelis J. Urbšys taisydavo sveikinimuose rastas klaidas, mokė, aiškino, kaip reikia teisingai rašyti. Senelis labai domėjosi mergaitės pomėgiu piešti, skatino jį.
Vėliau Ona su seneliu daug bendravo, susirašinėjo, studijų metais dažnai nuvažiuodavo iš Vilniaus į Kauną.
„Senelis visada būdavo pasitempęs, šviesaus proto, pastabus – su juo kalbėdamas turėjai galvoti, ką sakai. Stiprios dvasios žmogus, jis visada labai daug dirbo – rašė, skaitė, vertė. Visi susitikimai su juo turėdavo vykti tada, kada buvo suplanuoti. Atvykti reikėdavo sutartu laiku. Paskubėjusieji ar vėluojantieji išgirsdavo gana šmaikščių pastabų“, – prisimena architektė.
Ji pasakoja, kad šeimoje apie politiką, tremtį, okupaciją nebūdavo kalbama. Niekas neakcentuodavo, neaptardavo, kaip smarkiai buvo nukentėta, kiek skausmo patirta – šeimoje tais dalykais nebuvo spekuliuojama. Moters manymu, tai buvo teisinga – vaikai buvo apsaugomi, kad neprasitartų, nesakytų ko nereikia.
Vėliau, užaugę visi patys susivokė, suprato, kas yra tikra, svarbu ir reikšminga.
Norintiesiems daugiau sužinoti apie J. Urbšį jo anūkė pataria paskaityti 2001 metais išleistą knygą „Laiškai Elenai“.
Grįžęs iš įkalinimo J. Urbšys per ilgus metus nuo 1957 iki pat 1991 metų parašė apie 700 laiškų seseriai Elenai, vienintelei, spėjusiai pasitraukti iš Lietuvos ir gyvenusiai Venesueloje. Dalis šių laiškų bei jų ištraukų ir paskelbti šioje knygoje. Nuoširdžiuose, sklandžiuose laiškuose atsiskleidžia rašiusiojo būdo bruožai, jo literatūrinis talentas, kitos savybės.
Visi žinome, kad Krekenavos regioniniame parke – Zaosės vienkiemyje, Čiūrų kaime yra paskutinio Lietuvos tarpukario užsienio reikalų ministro J. Urbšio tėviškės sodyba.
2008 metais diplomato J. Urbšio giminaičiai tą sodybą padovanojo valstybei, konkrečiai – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
. J. Urbšio vaikaitė Ona Urbšytė nori išsaugoti senelio tikslus irsiekius. Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro nuotr
Norint kultūros paveldu pripažintą J. Urbšio tėviškės sodybą atgaivinti, sudominti ja visuomenę buvo nutarta čia įsteigti Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrą. Įsteigus centrą jo veikla plėtojama ir sodyboje, ir bibliotekoje, ir daugelyje kitų kultūros įstaigų.
Centro vadovas Arnoldas Simėnas pasakoja, kad J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras rugpjūčio mėnesį kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi rengia konferencijas. Jau simboliška, kad kiekviena konferencija prasideda J. Urbšio tėviškės sodyboje trumpu profesionalios muzikos koncertu, pabrėžiant, kad menas, kultūra yra neatsiejami nuo visuomeninės minties formavimosi. Tie dalykai užėmė vieną iš svarbiausių vietų ir ministro J. Urbšio gyvenime.
Štai tokiais J. Urbšio žodžiais centras kreipiasi į lankytojus, primena jiems svarbiausia: „O juk kiekvienas lietuvis privalo atminti, jog mes ne tik už valstybės (kuri yra, kaip ir kariuomenė, tik priemonė, o ne tikslas), kiek už savo dvasios, kultūros idealus kariaujame. Kad kultūra, dvasia, dora pakiltų, sužibėtų, kad į žmonijos kultūros iždą įneštumėm Lietuvos deimantą. Štai, mano nuomone, mūsų svajonė ir mūsų tikėjimas, mūsų darbo pradžia ir pabaiga.“.
Kiekvieną pavasarį, gegužės mėnesį, J. Urbšio tėviškę aplanko tarptautinio festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviai. Čia vyksta poezijos skaitymai ,,Po Urbšio ąžuolu“, verdama ,,poetinė sriuba“.
Nuolatinę ekspoziciją, skirtą J. Urbšiui, turėtų papildyti ir dar viena kolekcija. Restauruotoje sodybos klėtyje ketinama įrengta medžio drožėjo Aloyzo Urbšio, ministro sūnėno, gyvenimo ir veiklos tyrinėtojo, skulptūrų parodą.
Aloyzas Urbšys darbuojasi J. Urbšio visuomeninės minties kultūros centro aplinkoje.
Urbšių giminės žmonės – darbštūs, atkaklūs, siekiantys savo tikslų. Į dar vieną iš jų dėmesį siūlo atkreipti ir O. Urbšytė.
J. Urbšio brolio Alfonso sūnus Aloyzas Urbšys – savo garsiojo dėdės metraštininkas, daug laiko skyręs jo atminimui įamžinti, surinkęs ir savo jėgomis bandęs išleisti jam skirtus leidinius.
Pastaruoju metu Pasvalio rajone Norgėlų kaime gyvenęs A. Urbšys (1935–2014) buvo tautodailininkas, medžio drožėjas. Tai jo kurtus darbus ir ketinama eksponuoti J. Urbšio tėviškėje esančiame centre.
A. Urbšys, kaip ir dauguma šios giminės atstovų, buvo priverstas ragauti tremtinio duonos, 1949 metais jis kartu su motina, broliais ir močiute buvo ištremtas. Į Lietuvą pavyko grįžti tik 1959 metų pabaigoje.
Nuo vaikystės A. Urbšys domėjosi medžio drožiniais, svajojo pats drožinėti. Jis yra išdrožęs antkapinį kryžių ant tėvų kapo ir nuo to laiko kūrė monumentalius bei mažus medžio drožinius. Kaip žaliavą jis naudojo vien tik ąžuolo medieną. Su savo drožiniais A. Urbšys dalyvaudavo parodose, seminaruose, kūrybinėse stovyklose. Jis buvo respublikinės liaudies meno parodos laureatu.
Dar viena svarbi šio žmogaus veikla – dėdės J. Urbšio atminimo išsaugojimas. Centro vadovas A. Simėnas mena, kad dar 1996 metais, minint J. Urbšio 100 metų jubiliejų, buvo priimtas Vyriausybės nutarimas išleisti J. Urbšio raštus. Bet penkerius metus vilkinus, nutarimas buvo panaikintas ir niekas raštų leidimu nebesirūpino.
Tuomet aktyvios veiklos ėmėsi A. Urbšys – surinko daugybę dokumentų, prisiminimų, J. Urbšio kūrinių ir pats leido, jo žodžiais, „savispaudos“ leidinius. Spausdintuvu atspaustas, paties įrištas storas knygas – vos keliais egzemplioriais. Jose sukaupta labai daug medžiagos.
A. Urbšys bendradarbiavo periodikoje, rašė straipsnius įvairiomis kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo temomis. Jis parengė knygos apie Urbšių giminės kilmę „Ne viskas praeitis, kas praėjo“ rankraštinį variantą.
Tautodailininkas daug prisidėjo puoselėjant J. Urbšio visuomeninės minties kultūros centrą.
A. Simėnas sako, kad šio žmogaus, su kuriuo buvo galima pasitarti, pasikalbėti, po jo mirties labai pasigendantis. Jo vardas visiems laikams taip pat lieka įrašytas tarp garbingų Urbšių giminės šviesuolių.
Juozas Urbšys gimė 1896 metų vasario 29 dieną Šeteniuose, Kėdainių rajone, mirė 1991 metų balandžio 30 dieną Kaune.
1907–1914 metais jis mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. 1916 metais mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, po metų baigęs Čiugujevo karo mokyklą buvo išsiųstas į frontą.
1918 metais rudenį grįžo į Lietuvą ir 1919–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju.
Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.
1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943–1944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”.
1954 m. peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.
1956 metais grįžo į tėvynę. Po žmonos mirties buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos. Jis mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne. 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė sulaukęs 95-erių metų. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Jo nuopelnai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Estijos, Latvijos, Švedijos, Prancūzijos, Čilės, Vatikano ordinais ir medaliais.
