Pajuosčio vardą panevėžiečiai pirmiausia sieja su kariuomene. Juk Pajuostyje, kur kadaise stūksojęs dvaras, įsikūręs Lietuvos kariuomenės pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų batalionas, kadaise čia veikė karinis aerodromas. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Juostos pakrantėse – šimtmečių permainos

Juostos pakrantėse – šimtmečių permainos

Ne tik Panevėžio, bet ir gretimus rajonus vagojančių upių tarsi sesės ir brolio – Juostos bei Juostino pakrantės daug galėtų papasakoti apie čia virusį gyvenimą valstiečių ūkiuose, dvaruose ir net kareivinėse.

Jeigu yra upė, būtinai bus ir su tos upės pavadinimu siejamas miestas, kaimas, gyvenvietė.

Toli ieškoti nereikia – Panevėžys taip pat gavo vardą nuo upės, gyvename pagal Nevėžį išsidėsčiusiame mieste.

Panevėžio rajone prie Įstros glaudžiasi Paįstrys, prie Vašuokos – Pavašuokiai, prie Žagienės – Pažagieniai.

Šiandien kviečiame pasižvalgyti taip pat ne vieną pavadinimą suteikusios ypatingos upės – Juostos pakrantėse.

Istorikas, daugybės leidinių apie Panevėžio kraštą autorius Petras Juknevičius yra apie šią upę ir knygą parašęs.

„Pasirinkau būtent ją iš visų Lietuvos upių, vingiuojančią dviejų rajonų – Anykščių ir Panevėžio – teritorijomis. Ne upės ilgis nulėmė pasirinkimą. Netgi ne jos gražus lietuviškas vardas. Daugiau lėmė turtingos istorine praeitimi pakrantės, čia buvusių ir esamų paveldo objektų gausa“, – teigia istorikas.

Nei Juostos ilgis – tik 51 kilometras, nei jos vagos plotis bei gylis nėra įspūdingi.

Pajuosčio dvarą supęs parkas buvo laikomas vienu gražiausių Lietuvoje: kalvota aplinka, dviejų upių – Juostos ir Nevėžio – santaka, gausybė augalų. Puošnumu jis nusileido nebent garsiajam Verkių parkui. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Išteka upė iš Juostino ežero, įteka į Nevėžį prie Pajuosčio – jos vardu pavadinto kaimo. Upės vardo kilmė, pasak P. Juknevičiaus, siejama su latvišku ir lietuvišku žodžiu „juosta“, juostiškos formos prasme arba su „juosti“, tai yra „supti, juosti“.

Palyginti neilgu keliu vingiuodama ji paima vandenis iš intakų: beveik bendravardžio Juostino, Jūrupio, Akmenos, Malmažos ir kitų upelių.

Upės vidurupis – tarp Bajoriškių ir Margučių kaimų – įeina į Juostos hidrografinį draustinį. Šis draustinis Panevėžio rajone įsteigtas 1997 metais, siekiant išsaugoti negilaus silpnai vingiuoto Juostos upelio slėnio atkarpą.

Prie Juostos yra ne tik Pajuostis, čia ir Juostininkai, Troškūnai, Raguvėlė, Trakiškis ir kitos gyvenvietės.

Žinoma, kad upės vaga aukštupyje ir vidurupyje reguliuota.

Apie tai rašoma knygoje „Juostininkai“: „1950 m. gegužės mėnesį melioratoriai Juostą ėmėsi, kaip jie sako, reguliuoti, t. y. tiesinti ir gilinti. Darbą pradėjo iš karto keturi ekskavatoriai – nuo Troškūnų, Antano Kulboko sodybos, Rūkiškio ir Raguvėlės, visi judėdami Panevėžio link. Tais pačiais metais darbas buvo

baigtas. Juosta dabar primena platų griovį, nevandeninga, negili, apie maudymąsi joje vasaros metu net ir užsiminti nepatogu.“

Visgi dabartinė Juosta, savo vandenis nešanti per Panevėžio rajoną, Miežiškių seniūnijos kaimus, į Nevėžį, ir graži, ir maudytis tinkama. Prie jos Trakiškio jaunimas ir jaukią poilsiavietę įrengė.

Tėvas Juostinas

Tiesa, senesniuose šaltiniuose Juostos ilgis būdavo nurodytas ne 51, o 58 kilometrai. Skirtumas atsirado todėl, kad anksčiau upės pradžią manyta esant Pajuostinio kaime ir žymėta, kad ji teka per Juostino ežerą. Bet visi vėlesni šaltiniai upės pradžią nurodo būtent šį ežerą.

Knygos apie Juostą autorius kartu su pagalbininkais prieš dešimtmetį ieškojo tikrųjų upės ištakų. Ir žino, kad vėlesni duomenys teisingi, Juostos pradžia – Juostino ežeras.

„Kadangi prie Juostino kuriasi poilsiavietės, iškasta nemažai kanalų, tai tik padedant vietos gyventojui galėjome pamatyti Juostos pradžią “, – sako P. Juknevičius.

Apie Juostai pradžią davusio ežero kilmę yra įdomi sakmė. Pasakojama, kad kartą dvi seserys ganydamos jaučius audė juostas. Buvo karšta diena ir jos pradėjo dangų melsti lietaus. Atūžė didžiulis debesis, o jame sėdėjo monas – šmėkla, vaiduoklis – su ilga, iš juostų supinta, barzda. Jis pasisakė esąs užburtas jaunikaitis ir maldavo atspėti jo vardą. Ilgai neatspėjo jo merginos, o kai viena sušuko: „Leiskis, Juostin! Štai metu tau juostą“, kilo baisi audra. Monas nusileido žemėn ir tapo gražiu jaunikaičiu. Bet paskui pratrūko debesis, vandens srovė užpylė jaunuolius, o toje vietoje sutyvuliavo ežeras.

Per Panevėžio rajoną vingiuojančios 51 km ilgio Juostos vaizdingose pakrantėse kuriasi jaukios sodybos. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Karių buveinė

„Nemažai permainų matė Juosta, bet ir toliau savo vandenis plukdo į Nevėžį. Ir taip

nuo neatmenamų laikų, per amžius“, – pasakoja P. Juknevičius.

Sekdami tos upės tėkme ir Pajuostį greit pasieksime. Šis vardas panevėžiečiams pirmiausia, žinoma, siejamas su kariuomene. Juk Pajuostyje įsikūręs Lietuvos kariuomenės pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų batalionas, kadaise čia veikė karinis aerodromas.

Šios vietovės istorija turtinga įvairių įvykių, o karo vyrai joje įsikūrė tik maždaug prieš šimtą metų.

Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės Pajuosčio apylinkėse gyveno jau pirmaisiais amžiais po Kristaus ir keletą šimtmečių vėliau. Nenuostabu, kad šiame gražiame gamtos kampelyje, kur Juosta įteka į Nevėžį, kūrėsi dvaras.

Remiantis P. Juknevičiaus ir Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojo Donato Pilkausko pateikiamais duomenimis, galima atsekti ilgą ir įdomią šio krašto istoriją.

Žinoma, kad Pajuosčio dvaras ėmė kurtis 16 amžiaus pabaigoje. Iš pradžių dvaras priklausė Komajevskiams, nuo 1592 metų Sumorokovui, nuo 1604 metų Jaroslavcams, vėliau Vizgirdoms, apie 1667 metus Blinstrubams.

Nuo 17 amžiaus pabaigos iki pat Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė Meištavičių giminė.

Istorija byloja, kad Petras Meištavičius, vesdamas Joaną Blinstrubaitę, kaip žmonos dalį gavo Pajuostį. Po to Pajuostį kartu su kitomis žemėmis paveldėjo jo sūnus Juozas. Ir taip paveldima valda ėjo iš rankų į rankas. Paskutinysis dvaro šeimininkas Aleksandras Meištavičius – labai prieštaringa asmenybė, užėmęs įvairias valstybines pareigas carinėje Rusijoje ir tarpukario Lenkijoje. Jo nuopelnai vystant krašto žemės ūkį nemaži.

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomų valstybių tarpusavio santykiams blogėjant, A. Meištavičius pabėgo į Lenkiją, kur vykdė antilietuvišką politiką. Jo apleistą dvarą Lietuvos valdžia konfiskavo.

1922 metų kovo 7-ąją Pajuosčio dvaras perduotas Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijai su kilnojamu ir nekilnojamu turtu. Pajuosčio dvaro teritorijoje buvo dislokuoti Lietuvos kariuomenės daliniai: Vaidoto pulkas, kuris greitai išsikėlė, ir artilerijos dalinys.

Panevėžio kraštotyros muziejaus žiniomis, 1923 metais Pajuostyje įsikūrė 4 pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas.

Iš pradžių kareivinėms buvo pritaikyti senieji dvaro rūmai, bet jie pasirodė esantys nepatogūs. Kareivinės, kaip rašyta, buvo prastos būklės ir labiau priminė belaisvių stovyklą.

Pajuosčio dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta įteka į Nevėžį. Nukasus aukštą įkalnę, besileidžiantys kalvos šlaitai sudarė taisyklingą keturkampį, jo viduryje ir stūksojo dvaras.

Aplankė prezidentas

1930 metais nuspręsta statyti naujas kareivines. Jų statyba pagal planą turėjo kainuoti 1 050 000 litų. Projektą paruošė inžinierius Algirdas Šidlauskis.

Šis inžinierius suprojektavo ir Kauno Šančių bažnyčią, Šventosios uostą, 1939 m. Lietuvos paviljoną pasaulinėje parodoje JAV. A. Šidlauskas dirbo dailės dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Keturių aukštų kareivinių statyba pradėta 1930 metų gegužės mėnesį – buvo pašventinti pamatai.

Statyba vyko intensyviai ir jau po keleto mėnesių Panevėžio spauda rašė, kad kareivinės baigiamos statyti. Iki 1930 metų pabaigos statybos darbai baigti. Kareivinėse įrengtas vandentiekis ir centrinis šildymas. Karininkų ramovės pastato statyba užtruko iki 1931 metų.

Buvo planuotas iškilmingas kareivinių atidarymas, bet „Panevėžio balsas“ 1931 m. spalio 11 d. numeryje rašė, kad iškilmingo atidarymo atsisakyta. Nepatogu garsiai švęsti, kai visame pasaulyje siaučia ekonominė krizė.

Tuo metu buvo intensyviai remontuojama pulkui perduota koplyčia. Planuota, kad ji taps bažnyčia čia tarnaujantiems kariams ir karininkams.

Ir štai 1932 m. statybos darbai baigti, gegužės 29 dieną, sekmadienį, pašventintos naujos Pajuosčio kareivinės. Iškilmėse dalyvavo į Panevėžį atvykęs prezidentas Antanas Smetona.

Pastačius kareivines Pajuostyje, pagal panašų projektą buvo įrengiamos kareivinės ir kituose miestuose. Pajuosčio kareivinės buvo puikus pastatas čia dislokuotam kariniam daliniui.

Sovietmečiu šioje vietoje pastatytas naujas karinis miestelis. Dabar teritoriją ir pastatus naudoja Lietuvos kariuomenė.

Turtingas gyvenimas

O kadaise šioje vaizdingoje vietoje savo dienas leido turtingi krašto dvarininkai. Žinoma, kad Pajuosčio dvaro sodyba stovėjo toje vietoje, kur Juosta įteka į Nevėžį. Nukasus aukštą įkalnę, besileidžiantys kalvos šlaitai sudarė taisyklingą keturkampį, jo viduryje ir stūksojo dvaras.

P. Juknevičius pasakoja dvaro rūmų pastatą ne kartą degus. Paskutinį kartą po 1830–1931 metų karo jį atstatė Mykolas Meištavičius.

O dabar galima pabandyti bent mintyse pasivaikščioti po nebeegzistuojančius, bet raštuose išsaugotus Pajuosčio dvaro rūmus, po didelius aukštus kambarius, užsukti į galeriją su kolonomis, apaugusią laukiniais vynuogienojais.

Į kairę nuo įėjimo buvęs erdvus valgomasis su portretais ant sienų. Čia pat milžiniška, Gdanske gaminta spinta, prisėsti kvietė aukšti krėslai. Toliau – eilė vienas į kitą atsiveriančių kambarių: kabinetas, žaidimų kambarys, didysis žydras salonas, mažasis salonas, miegamasis ir garderobas.

Visur aukštos dvivėrės durys, kambariai apstatyti raudonmedžio baldais, ant sienų net Jono Rustemo tapyti portretai.

Grožis kaip Verkiuose

Pasak P. Juknevičiaus, Pajuosčio dvaro rūmų stilius priklausė Lauryno Stuokos- Gucevičiaus mokyklai, pasižymėjo klasikinėmis proporcijomis, ritmingu langų ir durų pasikartojimu.

Prieš namą plytėjo augalais apsodintas kiemas, aukštų klevų ir maumedžių guoto padalytas į dvi dalis. Viena dalis – rūmų puošmena su gėlynais ir pievele, kita, tolimesnė, atskirta nuo pastato medžiais, skirta ūkiui su arklidėmis, tvartais.

Pajuosčio parke augo šimtamečiai ąžuolai, liepos, įvairių rūšių pušys, amerikietiški klevai, auksaspalviai piramidiniai ąžuolai ir bukai, akacijos.

Parko alėjos ir takeliai buvo nutiesti taip, kad už kiekvieno posūkio atsivertų vis naujas vaizdas į Juostos vingius. Parką puošė ir skulptūros.

Planuojant parką, panaudotas nelygus vingiuojančios Juostos slėnio reljefas ir tarp kalvelių bei jas juosiančių kelių sukurtas miškingas plotas.

Pajuosčio dvarui priklausė apie tris tūkstančius dešimtinių laukų, pievų, miško. Buvo sukurti nauji, dideli, gražiai pastatyti palivarkai: Kurhanas, Trakiškis, Taruškos. Pagrindinis kelias iš Panevėžio ėjo pro visus palivarkus, o jo atšakos siekė kaimyninius kaimelius prie Nevėžio.

Tiltas Pajuostyje buvo pastatytas iš tašytų akmenų, paremtas dviem taurais.

Dvare buvo aštuoniakampis bokštas, apdengtas išlenktu kinišku stogu. Bokšto apatinėje dalyje įrengta ledainė. Parko pakraštyje stovėjo virtuvės pastatas, toliau – medinis sodininko namelis, už Nevėžio – neogotikinio stiliaus šeimos koplyčia, statyta 1820 m.

Įdomu, jog Pajuosčio dvarą supęs parkas buvo laikomas vienu gražiausių Lietuvoje: kalvota aplinka, dviejų upių – Juostos ir Nevėžio – santaka, gausybė augalų.

Teigta, jog savo puošnumu Pajuosčio parkas nusileido nebent garsiajam Verkių parkui.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų