-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos centrinis valstybės archyvas saugo kone dešimties tūkstančių pavadinimų kino dokumentų, sukurtų nuo XX amžiaus 2-ojo dešimtmečio iki šių dienų.Kino dokumentų skyriaus vedėjo Nikolajaus Gubanovo teigimu, iš daugiau nei 9 800 jų didžiausią grupę – apie 23 procentus – sudaro dokumentiniai filmai. Siužetai, tai yra ne pilni filmai, bet atskiri jų fragmentai, – maždaug 18 procentų. Likusieji užima gerokai kuklesnę dalį. Tarkime, vaidybinių filmų archyve yra tik 3,3 procento bendro kiekio.
„Įdomu, kai pradedi žiūrėti, – pasakojimą apie Lietuvos centrinio valstybės archyvo specialiame skyriuje laikomą filmuotą medžiagą pradeda šio vadovas. – Tada įsitraukęs eini nuo filmo prie filmo, nuo siužeto prie siužeto…“
N. Gubanovo teigimu, kino dokumentus svarbu išsaugoti ne vien dėl juose užfiksuotų reikšmingų visai šaliai įvykių, žymių asmenybių ar diplomatijos veikėjų. Juostoje įamžinti paprasčiausi buitiniai vaizdai irgi turi vertę, mat tiksliausiai atskleidžia, kaip vienu ar kitu laikotarpiu žmonės rengėsi, gyveno, kokie buvo jų santykiai.
„Jaunimas dabar net išsižioja išvydęs, kad taip buvo, – šyp
sosi pašnekovas. – Jie paprasčiausiai jau to neįsivaizduoja. Tad tokius vizualius dalykus, ypač judančius, reikia saugoti – taip pat ir pažintiniais tikslais.“
Kino dokumentų skyriaus vedėjas prisipažįsta ir pats, turėdamas laiko, kartais pasidomintis filmuota medžiaga – ypač iš tų laikų, kai pats buvo vaikas. Pažvelgti į visa tai dabar, suaugusiojo akimis, neįtikėtina patirtis, sako archyvaras.
Saugomi archyve ir daug gilesnę praeitį siekiantys lietuviški kino dokumentai – seniausi datuojami 1919–1920 metais.
Archyve stengiamasi išsaugoti kuo daugiau vertingos kino medžiagos, nors tai priklauso ir nuo juostų ankstesnių laikymo sąlygų, ir ypač – nuo jų kokybės. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Pasak N. Gubanovo, visa tarpukario medžiaga reta ir įdomi, tad dažnai naudojama – jos poreikis nesenka. Nors, pastebi ekspertas, po truputį režisieriai, televizijos laidų kūrėjai atranda ir ankstyvą pokarį.
Domimasi sovietine Lietuva, ypač pirmaisiais metais po okupacijos, – tai yra gyvenimu, kuris daugeliui dabarties kartų jau nepažįstamas. Labai populiari ir su sportu susijusi archyvinė kino medžiaga, paklausūs diplomatijos bei kultūros veikėjus įamžinę vaizdai. Kaip kad diplomato Petro Klimo archyve esantis mėgėjiškas filmukas, kuriame galima pamatyti daugumą tarpukario Lietuvos diplomatų. Nepaisant to, kad kokybė nėra gera – filmuota 8 mm juosta, medžiaga, anot N. Gubanovo, labai populiari.
„Ji visiems reikalinga, nes ten – didžioji dalis prieškario diplomatijos“, – sako archyvaras.
Beje, Karolina Masiulytė-Paliulis – aktorė, teatro režisierė, visuomenininkė, kurios šaknys Panevėžyje, – archyvui ne kartą yra dovanojusi savo šeimos ir giminės dokumentų. Tarp jų– ir kino. Jie dabar tvarkomi, maždaug pusė jau suskaitmeninta. Šioje medžiagoje maždaug 1937–1950 metų laikotarpio diplomatijos, kultūros veikėjai. Tad besidomintys gali išvysti įdomių kadrų. Gaila tik, sako N. Gubanovas, kad nėra žinoma, kieno filmuota.
Kadras iš Karolinos Masiulytės-Paliulis Lietuvos centriniam valstybės archyvui perduoto filmo. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Į archyvą kino dokumentai patenka įvairiausiais keliais, ne tik būna perduodami jų savininkų ar šių palikuonių. Kartais archyvarai, sužinoję, jog kažkas gali turėti įdomios kino medžiagos, patys leidžiasi jos ieškoti.
Tačiau vis dėlto dažniausiai vaikai, tėvams iškeliavus Anapilin, tvarkydami namus randa jiems priklausiusių senų juostų. Įrangos šioms peržiūrėti jau mažai, jei išvis kas beturi, tai ir kreipiasi į archyvą – galbūt sudomins.
„Kartais gaila: žinai, kad kino juosta labai sena, vertinga, bet nieko negali padaryti.“
N. Gubanovas
N. Gubanovo pasakojimu, specialistų darbas tokiais atvejais prasideda nuo medžiagos būklės įvertinimo. Pasitaiko, kad kino juostos juos pasiekia sulipusios, surūdijusios, – tokių jau nebeįmanoma išgelbėti.
Su praradimu teko taikytis ir tą kartą, kai bandyta gelbėti 1916 metų kino juostą. Beveik visa ji buvo likusi skaidri – tik kraštas dar su vaizdu.
„Ką su tokia juosta galime padaryti? Nieko“, – apgailestauja N. Gubanovas. Jo žiniomis, net ir užsienyje kol kas neturima priemonių, mokančių tokius „burtus“.
Kadrai iš kino žurnalo „Mūsų Lietuva“, 1937-ieji. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Archyvaro aiškinimu, kino juosta per ilgą laiką išskiria medžiagą, panašią į želatiną. Ši viską sulipina, tad bandoma išvynioti juosta nuplyšinėja, nutrūkinėja nuo celiulioido.
„Kartais gaila: žinai, kad kino juosta labai sena, vertinga, bet nieko negali padaryti“, – skėsteli rankomis specialistas.
Nors įvyksta, priduria jis, ir savotiškų stebuklų. Prieš maždaug metus archyvas skelbė, jog per ilgą laiką atkakliems darbuotojams pagaliau pavyko „prakalbinti“ keletą prastos būklės išeivijos kino operatoriaus Jurgio Gilvydžio filmų kopijų.
N. Gubanovo teigimu, nepriimamos ir pelėsio smarkiai pažeistos juostos – nenorima rizikuoti užkrėsti saugyklas. Tačiau jei medžiaga tinkama, nuo prabėgusio laiko labai nenukentėjusi, archyvarai po įvertinimo ją mielai priima. Žinoma, su dovanojančiuoju asmeniu sutartyje aptarus, kokiomis sąlygomis (kai kurie jų, pavyzdžiui, nori būti informuoti kas kartą, kai jiems priklausiusi filmuota medžiaga kur nors panaudojama, ir panašiai).
Lietuvos centrinio valstybės archyvo Kino dokumentų skyriaus vedėjas neabejoja, kad įdomios ir vertingos kino medžiagos žmonės namuose dar saugo daug – ir Panevėžyje taip pat. Kai apie tai žinoma, kreipiamasi dėl jos dovanojimo archyvui, kur geresnės saugojimo sąlygos.
Kadras iš A. Gilvydžio archyvo. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Archyvo saugyklose sudarytos specifinės sąlygos dabar daro dokumentų saugojimą itin paprastą. Sudėtingiausia, anot N. Gubanovo, kino juostas tam saugojimui paruošti.
„Arba pavyksta, arba ne“, – taip paprastai komplikuotą procesą apibūdina pašnekovas.
„Jeigu tik galime atsikratyti pelėsio, kitų nešvarumų, juostas išsivalome ir paliekame saugoti“, – priduria jis.
Pasak vedėjo, tai darbas, kupinas paradoksų. Štai kai kurioms juostoms jau daugiau nei šimtas metų, tačiau tebėra pakankamai geros kokybės. Jas bet kada galima išsaugoti nauju formatu ir turėti gerą skaitmeninį dokumentą. Tačiau ar tą patį pavyks padaryti su gerokai vėliau atsiradusiais kino dokumentais, jau klausimas.
„Buvo laikotarpis, kai įrašinėdavo į VHS kasetes, – prisimena N. Gubanovas. – Tuomet jau viskas priklausydavo nuo kasečių kokybės.“
Esą būna, kad vaizdas jose ilgainiui paraudonuoja ir nebelabai tinka restauruoti. „Gali tik kaip archyvinę medžiagą naudoti nebent dėl jos vertės“, – aiškina specialistas.
Paskutiniais metais prieš atkuriant nepriklausomybę naudota pigi sovietinė juosta, kuri irgi ne itin tiko ilgai saugti, sako N. Gubanovas. Jau maždaug po penkiolikos metų keitė spalvą ir dabar vaizdas tose juostose pakitęs nebesugrąžinamai.
„O kurie vaizdai sukurti net ir prieškariu – pavyzdžiui, vokiečių AGFA arba amerikiečių „Kodak“ juostose, spalvos išsilaikė beveik nepakitusios. Mes turime keletą tokių filmukų apie aviaciją – juosta subraižyta nuo naudojimo, bet spalvos išsilaikiusios idealiai“, – neslepia nuostabos.
Kadras iš 1939 metų dokumentinio J. Linarto filmo „Vilniaus krašto atgavimas“. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Iš to, ką saugo Lietuvos centrinis valstybės archyvas, ne viską galima naudoti – dėl autorinių teisių. Pasak N. Gubanovo, tokie ribojimai nėra reti. Tarkime, „Lietuvos kinas“ turi kino filmų, laikomų pasauline klasika, tačiau niekas Lietuvoje neturi jų turtinių teisių. Ilgainiui, kai pastatys saugyklas, archyvas galbūt juos ir priims, tačiau naudoti vis tiek nebus galima.
„Išmesti negali, nes medžiaga vertinga, tad nežinia, kaip bus, – atvirauja archyvaras. – Tokios medžiagos vengiame, nes panaudojimo dėl turtinių teisių nėra, o norisi, kad tuo, kas yra archyve, žmonės naudotųsi.“
Autorinių teisių dilemą kelia ir kita archyve saugoma medžiaga: nors teisėtai gauta iš kūrėjų, dalis jos surinkta kituose – pavyzdžiui, Maskvos archyvuose.
Visa kita, N. Gubanovo teigimu, kas datuota iki 1970-ųjų metų ir laikyta archyve, beveik šimtu procentų suskaitmeninta ir bus įkelta viešai naudotis į internetą. Mat turtinėms teisėms ribojimas – 50 metų.
Kadras „Iš pono Respublikos Prezidento kelionės po Lietuvą“. 1927 metai, op. I. Goršeinas. LCVA KINO DOKUMENTŲ SKYRIAUS nuotr.
Kino dokumentai – viena intensyviausiai naudojamų archyvinių medžiagų. N. Gubanovo pasakojimu, dažniausiai jos reikia studentams vizualistams mokslo darbams. Daug medžiagos naudoja ir režisieriai.
O būna, kad ateina į archyvą privatūs asmenys, žinantys, kad juos kadaise kažkas filmavo, ir teiraujasi, ar įmanoma surasti tą medžiagą. Jei pakanka informacijos, kada tai vyko ir kaip, dažniausiai pavyksta. Darbo archyvarams yra, tenka prie jo pasėdėti, neneigia Kino dokumentų skyriaus vadovas, tačiau kaip malonu kažkam padaryti gera.
Prieš kurį laiką archyvas buvo paskelbęs akciją – rinko 8 mm kino juostas ir žmonės jas galėjo nemokamai suskaitmeninti, kad galėtų žiūrėti šiuolaikinėmis priemonėmis. Taip, prisipažįsta N. Gubanovas, buvo siekiama kartu ir sužinoti, kokios vertingos filmuotos medžiagos esama privačiose rankose. Dalis jos išties buvo atrinkta archyvui.
„Žmonės buvo patenkinti – jie atiduodavo juostas, kurių nebeturi galimybės pažiūrėti, o mes suskaitmeninome“, – sako jis.
Saugant istoriją svarbu ne tik kažkokie įdomūs, reikšmingi įvykiai ar žmonės, bet ir elementariausia buitis: konkretaus laikotarpio baldai, namų aplinka, apranga.
„Buities vaizdų visada trūksta. Net ir režisieriai, kurdami kurio nors laikotarpio filmus, žiūri, kokia buvo to meto aplinka. Atrodo nereikšmingi dalykai, bet jiems – labai svarbūs“, – patikina N. Gubanovas.
