V. Pečinino nuotr.

Jubiliejų pasitinkanti Eleonora Koriznaitė: „Aktoriaus gyvenimas yra banguojantis“

Jubiliejų pasitinkanti Eleonora Koriznaitė: „Aktoriaus gyvenimas yra banguojantis“

Birželio 6-ąją gražią sukaktį pasitinkanti Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, regis, sudarė sandorį su laiku: bėgantys metai ją užaugino profesiškai, apdovanojo išmintimi ir ramybe, o jos grožiui suteikė paslaptingumo ir rafinuoto žavesio.

Su aktore jos grimo kambaryje susėdome pasikalbėti jos mamos, irgi aktorės Eleonoros Matulaitės, gimimo dieną – gegužės 27-ąją. Apie mamą ir kūrybinių projektų bei scenos partnerę Eleonora Koriznaitė kalba ypač švelniai, su didžiule meile. Apskritai pokalbio pradžioje jubiliatė daugiausia pasakoja ne apie save, o apie kolegas, mokytojus, režisierius, su kuriais teko dirbti. Tik vėliau po truputėlį atsiveria, nors jubiliejaus, sako, nė kiek nesureikšminanti.

Mokėtės Juozo Miltinio teatro studijoje, bendravote su šia išskirtine ir, ne paslaptis, nelengvo charakterio lietuvių teatro asmenybe. Kokį ryškiausią prisiminimą iki šiol saugote?

Juozo Miltinio asmenybė kartu ir traukė, ir baugino. Jis buvo visiškai nenuspėjamas. Vienas iš ryškiausių prisiminimų – stojamieji į teatro studiją. Lankiau Vaikų dailės mokyklą, todėl mano mama, aktorė, buvo rami, kad vaikas į teatrą neis. Bet aš juk nuo vaikystės buvau teatre! Diena iš dienos žiūrėjau spektaklius ir atrodė visiškai natūralu, kad ateisiu į tą teatrą. Dalyvavau stojamuosiuose, atrodė, kad pavyko. Kiek supratau iš Vaclovo Blėdžio, dešiniosios J. Miltinio rankos, buvau gerai įvertinta. Grįžusi namo, pasigyriau mamai, kad esu priimta, bet vėliau, nuėjusi į teatrą ir peržvelgusi įstojusiųjų sąrašą, savo pavardės neradau. Nusiminusi grįžau namo, paverkiau, o po kokios savaitės V. Blėdis mano mamos klausia, kodėl aš neinanti į studijos užsiėmimus. Pamanėm, gal įvyko klaida. Nuėjau. J. Miltinis skirsto visiems užduotis, man – nieko, lyg manęs nebūtų. Manęs J. Miltinis „nematė“ gal dvi savaites. Tada, vieną dieną, staiga jis mane „pamatė“ ir klausia savo žemaitiška tarme: „Tai, Koriznait, kur buvÁI, kodėl nesilankÉI?“ Jis mėgdavo tokius psichologinius žaidimus, o kadangi aš buvau aktorės duktė, tai su manimi pažaisti jam buvo ypač smagu. Nors šiaip J. Miltinio teatre privalėjo būti tvarka ir tyla, susikaupimas. Šiandien kartais jauni žmonės net per repeticijas ar prieš pat spektaklius maigo telefonus. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog pokytis labai didelis.

Kokie kiti teatriniai susitikimai paliko ryškų pėdsaką Jūsų profesijos kelyje?

Lemtingiausias susitikimas, ko gero, ir buvo su Juozu Miltiniu. Nusinešė mane lyg kokia srovė. Iš pradžių turėjau minčių galbūt studijuoti keramiką, nes labai mėgau lipdyti, bet teatro bacila, pasėta manyje nuo kūdikystės (ir net dar nuo anksčiau – mama, manęs besilaukdama, vaidino scenoje), matyt, padarė savo. Man milžinišką įspūdį padarė senoji, J. Miltinio išugdytų aktorių karta. Būdami studijoje, stebėjome repeticijas, spektaklius. Kartais ir šviesdavome: virš scenos sukabintų prožektorių spindulį reikiamu momentu turėjome nukreipti į Donatą Banionį, Algimantą Masiulį, Bronių Babkauską, Gediminą Karką, Reginą Zdanavičiūtę, Romą Mikalauskaitę, Vaclovą Blėdį ir kitus aktorius. Man juos stebėti buvo neįkainojama dovana ir įdomumas. Pavyzdžiui, D. Banionis taip valdydavo mintį, kad niekada negalėdavai pamatyti tokio pat spektaklio du kartus. Niekada nežinojau, kaip jis paklaus, kaip sureaguos. Atrodydavo, kad jo mintis gimdavo čia ir dabar. Manau, teatre tai – didžiausia vertybė.

O vėliau kas jus formavo kaip aktorę?

Aš kartu su studijos mokiniais teatro spektakliuose, tarp jų ir garsiuosiuose Miltinio pastatymuose, dalyvaudavau nuo 1976 metų. Teko pasirodyti ir legendiniuose „Devynbėdžiuose“ su nuostabia Giedriaus Kuprevičiaus muzika, V. Blėdžio „Sniego karalienėje“, J. Miltinio „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Kai V. Blėdis statė spektaklį „Katė, kuri vaikštinėjo pati sau viena“, jam reikėjo berniuko. O rasti vyrą, kuris galėtų vaidinti berniuką, sudėtinga. Tad šis vaidmuo teko man ir kitam „studijokui“, vaikinui. Nors iš pradžių labai nenorėjau vaidinti, už šį berniuko vaidmenį festivalyje „Teatrai vaikams“ gavau diplomą ir sulaukiau pagyrų (juokiasi). Po vykusio berniuko vaidmens buvau priimta į teatrą. O vėliau tie patys garsieji aktoriai tapo mano partneriais. Tai irgi buvo ypatinga patirtis: darbas su jais per repeticijas, jų patarimai. Tada teko juos kitaip pažinti. Pavyzdžiui, vaidinau su Donatu Banioniu. Tai buvo išskirtinio darbštumo žmogus. Repetuodavome kartu, net jei nebūdavo skirta repeticija. Jis savo ranka „išsirašinėdavo“ visus personažus į mažas knygeles ir taip mokydavosi. Daug turėjo tų knygelių.

Persikelkime į epochą po J. Miltinio. Kaip pati esate sakiusi, scenoje buvote ir tarnaitė, ir meilužė, ir žmona, ir karalienė. Iš viso – arti 90 vaidmenų. Kokias moteris jums įdomiausia vaidinti?

Galiu tik džiaugtis, kad teko vaidinti labai skirtingus vaidmenis – ir dramatiškus, ir charakterinius. Būta spektaklių, kurie gal nebuvo išskirtiniai režisūros požiūriu, tačiau man brangūs. Pamenu, Ramūnas Abukevičius statė Tenesio Viljamso „Vasarą ir dūmus“. Man teko labai sudėtingas Almos, pastoriaus dukros, vaidmuo. Buvo sunku kurti šį personažą, bet daug kas sakė, kad pavyko. Arba, tarkime, Saulius Varnas mane nuolat stebindavo savo pasirinkimais. Štai Algirdo Landsbergio „Idioto pasakoje“ pagal F. Dostojevskį jis man skyrė Anastasijos Filipovnos vaidmenį. Su juo daug ginčydavomės, dažnai nesutapdavo požiūriai. Sykį net apie savaitę nėjau į repeticijas – toks buvo mano protestas. Bet režisierius pasielgė labai išmintingai: išlaukė tą savaitę, o paskui ramiai sako: „Na ką, pailsėjai, apgalvojai? Dirbam toliau.“

Be Ramūno Abukevičiaus, Sauliaus Varno, dirbote su daugeliu kitų režisierių. Ar išskirtumėt kuriuos nors, ar galėtumėte pasakyti, kad jie – jūsų „kraujo grupės“?

Mano „kraujo grupės“ tikriausiai ir buvo to karta, su kuria aš užaugau kaip aktorė. J. Miltinis kartodavo, kad aktorius scenoje turi gyventi, mąstyti, kad jis turi stebėti gyvenimą. To siekė ir Donatas Banionis. Pamenu, filmavausi jo sūnaus Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“ ir dar studijavau Konservatorijoje. Ir susirgo aktorė, kuri vaidino Konstanciją Donato Banionio spektaklyje pagal Peterio Šaferio „Amadeus“. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė šį vaidmenį: „Tu susitvarkysi.“ Ir susitvarkiau, bet buvo labai sunku, – jis buvo toks reiklus! Gera dirbti su Juliumi Dautartu, Rolandu Atkočiūnu, Raimundu Banioniu, Antanu Gluskinu. Šiandien teatras yra įvairus – toks jis ir turi būti. Bet svarbiausia, kad jis turi būti paveikus. Baisiausia, kai žiūrovo spektaklis niekaip nepaliečia, kai jis lieka abejingas.

Ar jums niekada nekilo noras palikti Panevėžio teatrą ir išvažiuoti į Vilnių? Esu tikra, kad jus būtų pakvietę vaidinti garsiausi sostinės režisieriai.

Būta visokių minčių. Turbūt neužteko pasitikėjimo ir ryžto. Lietuvos teatre buvo laikotarpis, kai Panevėžyje statė J. Miltinis, tada Panevėžys buvo teatro centras. Paskui J. Miltinio etapas baigėsi. Teatras, kaip ir gyvenimas, nuolat kinta, ir nereikia iš to daryti tragedijos, tai normalus procesas. Žinoma, buvo tuštumos, pauzių. Bet aktoriaus gyvenimas yra banguojantis: kartais vos spėji bėgti iš spektaklio į spektaklį, o kartais – tuštuma. Imuosi iniciatyvos ir pati. Taip gimė monospektaklis „Kokio gražumo saulė“, prisidėjau kuriant edukacinius vaidybinius filmus „Graži prigimties daina“ ir „Prakalbome. Amerika pirtyje“ apie mūsų krašto didžią moterį Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Pastarasis filmas dar nepristatytas visuomenei, sutrukdė karantinas. Dėl tos pačios priežasties nespėjome parodyti ir iki karantino repetuoto spektaklio „Keista pažintis“.

Kas jus šiandien labiausiai džiugina Panevėžyje?

Išgyvename sudėtingą metą ir teatre tai ypač juntama. Lyg būtų sprogusi bomba, ir visas pasaulis sustojo. Bet mane džiugina, kad mano miestas yra žalias, kad turime parkų. Be to, Panevėžys labai kompaktiškas: čia tu mieste, o čia jau – miške. O šiaip miestas, kaip ir teatras, atsinaujina, tad pamatysime, ką atneš ateitis.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu gražios gimtadienio šventės ir pasitenkinimą atnešančių kūrybos akimirkų.

Galerija

Komentarai

  • Pasenom patirtimi…, kuri daugelio nebedomina ir nebejaudina .

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų