Jonas Jučas džiazo festivalyje dirba gaisrininku

Prieš festivalio „Kaunas Jazz“ pradžią, rodos, visas miestas pilnas Jono Jučo. Vienas renginio vadovų dalija interviu, su reikalais zuja po miestą, bendrauja – tiesiog gyva „Kauno Jazz“ reklama. „Aš festivalyje turbūt niekada negalėsiu būti tik stebėtojas“, – šypsojosi J.Jučas, kurio darbų didžiąją dalį jau yra perėmusi dukra Indrė.

– Festivalis keičiasi, auga. Ar jam išsiplėtus į regionus (koncertai rengiami Palangoje, Panevėžyje, Jurbarke, Birštone) nekyla pavojus prarasti identitetą, juk pavadinimas yra „Kaunas Jazz“

– Nemanau, netgi atvirkščiai. Juk valstybės deklaruojama politika – dėmesys regionams, be to, koncertai kituose miestuose yra įžanga į džiazo renginius Kaune, jie ten vyksta anksčiau ir yra tarsi kvietimas atkreipti dėmesį, atvykti į džiazo šventę mūsų mieste.

Manau, kad „Kaunas Jazz“ sėkmingai vykdo misiją pristatyti Kauną kituose miestuose ir šalyse. Pasitelkęs festivalio partnerius kitose valstybėse, „Kaunas Jazz“ pristatė Kauną ir Lietuvos džiazą festivaliuose Belsko-Bialoje (Lenkija), Kijeve, Taline; vasarą į Serbijoje vyksiantį festivalį „Nisville Jazz Festival“ vyks Vytauto Labučio vadovaujamas kvintetas „Silent Blast“ su Kotryna Juodzevičiūte.

– Keičiasi ir „Kauno Jazz“ publika. Anksčiau festivalis buvo muzikinės informacijos čia ir dabar gavimo vieta, o nūdienos klausytojai jau žino, kur eina ir ko gali tikėtis.

Jau tapo tradicija, kad J.Jučas prieš festivalį mūsų savaitraščiui nusifotografuoja netradiciškai. Pernai tapo džiazo liūtų tramdytoju, šiemet – Danieliaus Dolskio kompanionu. (J. Butkutės nuotr.)

– Taip, per 27 m. renginio gyvavimo metus publika išpruso, dabar jau prieš koncertą viską žino, yra pasiklausiusi, pasižiūrėjusi, pasiskaičiusi. Pasidarė labai reikli, bet tebėra tokia pat puiki, jaučia, kai nuo scenos sklinda gera energija. Tai jaučia ir atlikėjai – užsimezga geras ryšys, koncertas tampa įsimenančiu įvykiu tiek klausytojams, tiek muzikantams.

Publika pasidarė labai reikli, bet tebėra tokia pat puiki, jaučia, kai nuo scenos sklinda gera energija.

– Laikui bėgant retėja pirmųjų festivalio draugų gretos. Ar nesvarstote kada surengti specialų koncertą žmonėms, kartu stovėjusiems prie „Kauno Jazz“ lopšio, atminti?

– Ir muzikantų nemažai nebėra. Prieš pirmąjį festivalio koncertą tradicinėje scenoje – VDU Didžiojoje salėje – pagerbiame išėjusius per metus, bet specialaus koncerto kol kas neplanuojame. Visi ten išeisime. Lieka geri darbai, gera muzika.

– Festivalio vairą perdavėte dukrai Indrei. Ar dabar, kai esate laisvas nuo svarbių pareigų, nekyla minčių aktyviau jį pasukioti?

– Vairas liko dukters rankose, bet ir tada, ir dabar dukra pasitaria, pasinaudoja mano ryšiais (aišku, jau sukaupė ir savo). Ji turi neblogą meninę nuojautą, kartais jos sprendimai mane smagiai ir maloniai nustebina. Šiame renginyje visada yra trys ar keturi pasaulyje labai garsūs atlikėjai, bet būna ir daug kitos geros muzikos, kuri dar nėra taip žinoma. Indrė visada atspėja, kurie vardai yra kylantys, tuoj bus ant bangos. Ji atspėja net „Grammy“ (šypsosi). Štai šiemet atvyksta Gregory Porteris, ką tik už praėjusių metų įrašus įvertintas „Grammy“, lygiai tas pats buvo su Dianne Reeves. Kontraktai su šiais atlikėjais buvo pasirašyti anksčiau. Tai gana svarbu, mat statulėles dalija kovą: jei prieš tai esi sudaręs kontraktą, moki senomis kainomis, o gavus „Grammy“, aišku, įkainiai ženkliai pakyla.

Aš festivalyje turbūt niekada negalėsiu būti tik stebėtojas. Darbų visada daug, niekuomet nebuvo taip, kad nekiltų netikėtų klausimų ir situacijų. Kartais juokaudamas sakau, kad aš festivalyje dirbu gaisrininku.

– Trumpai apibūdinkite paties laukiamiausius šių metų festivalio dalyvius.

– Man įdomiausias – Tordas Gustavsenas ir minimalistinė jo kvarteto muzika su norvegišku kalnų bei fiordų kvapu. Bus įdomu išgirsti ir D.Reeves. Ji į Kauną atvyksta jau trečią kartą, bet šį sykį – su kita akompanuojančia grupe, klasikiniu džiazo ansambliu, gyvai šios sudėties nesu girdėjęs. Iš man labiausiai patinkančio džiazroko daug tikiuosi iš prancūzų „Horndogz“. Intriguoja ir ištikimas festivalio fanas (galima sakyti, užaugęs su „Kaunu Jazz“) Linas Adomaitis, parengęs programą su styginių kvintetu iš Vokietijos „G-Strings“. Prie šios kompanijos Kaune prisijungs džiazo pianistas Egidijus Buožis.

27 – tiek metų rengiamas festivalis „Kaunas Jazz“.

T.Gustavseno kvartetas „Kauno Jazz“ scenoje VDU Didžiojoje salėje pasirodys balandžio 29-ąją.

Geras turėtų būti tradicinis koncertas sinagogoje. Tai naujo mūsų partnerio Serbijoje – „Nisville Jazz Festival“ – pristatomas kvartetas EYOT. Jų progama – gera, emociškai šviesi, bet su parako užtaisu. Nežinau, kaip ji skambės Kauno sinagogoje, tikiuosi, kad gerai.

– Kasmet vis stipresni nemokami „Džiazo gatvės“ renginiai festivalio šeštadienį. Kaip sudarote jų programą?

– Gaila, kad jie labai priklausomi nuo orų. Bet norime, kad festivalio dienomis visas Kaunas būtų šventiškas, kad visur skambėtų muzika, tvyrotų gera nuotaika, vyktų judesys. Jei jau šventė koncertų salėse, turi būti ir prie salių – visame mieste! „Džiazo gatvės“ renginius (jie jau tapo tradicine festivalio sudedamąja dalimi) mėgsta ir kauniečiai, ir svečiai, pozityviai vertina ir aplink įsikūrę barai – noriai prisieda, pasikabina vėliavas, afišas.

„Džiazo gatvėje“ pasirodo kylantys jauni talentai. Puikus pavyzdys – jau minėtieji „Silent Blast“ pernai muzikavo gatvėje, o dabar sėkmingai važinėja po festivalius.

– Dar apie nemokamus renginius. Turbūt lauko scena Vienybės aikštėje ir programa be „Saulės kliošo“ jau neįsivaizduojama?

– Na, pernai „Saulės kliošas“ nekoncertavo. Kiekvienais metais rengiame festivalio publikos apklausas, vis sulaukdavome pastabų „vėl „Saulės kliošas“, o pernai, kai jų nebuvo, visi pasigedo. Tai šiemet vėl bus. Lauko scenai jie tinka, yra kūrybingi ir malonūs.