Vaikštinėjant po Panevėžį neįmanoma nepastebėti akis traukiančių dailininkės Jolitos Puleikytės ekspresyvių, ryškių, gyvybingų darbų.
Respublikos gatvėje jos kūriniai atgaivino buvusią neišvaizdžią skelbimų lentą, Jolitos ryškūs potėpiai įkvėpė gyvybės niūriam tuneliui Laisvės aikštėje.
Kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ dailės studiją kuruojanti J. Puleikytė sako, kad menas jai – esminė gyvenimo dalis. Jo užuominas kūrėja regi visur: daiktuose, ore, pokalbiuose ar net atsitiktinumuose.
Menas man – esminė dalis. Meną ir jo užuominas matau visame kame: daiktuose, ore, žmonių pokalbiuose, sutapimuose ir t. t.
Lankantis galerijose, profesionalaus meno erdvėse, įsijungia mano kritiškumas.
Šio laikmečio menas apima daug konceptualumo. Jeigu nesuprantu ar nepritariu konceptualumui, kurį matau, – pagalvoju, kodėl tai yra rodoma, tačiau dabar daugiau tai vertinu kaip asmeninę nuomonę. Nebandau man nepatinkančio meno prijaukinti.
Kadangi pati irgi kuriu, o mano stilius abstrahuotas, esu susilaukusi komentarų, kad bet kas taip galėtų.
Prieš daug metų būčiau įsivėlusi į diskusijas ir tokio meno advokatavimus, bet dabar gan retai tą darau.
Dažnai vartoju pavyzdį apie kirpėją: jei pati pasitrumpinu plaukus ir man atrodo, jog tiesiai ir gerai, nuėjusi į kirpyklą iš kvalifikuotos kirpėjos tikrai sulauksiu komentaro, kad nelygiai nukirpta ir aiškiai matyti, jog pati bandžiau pasigražinti.
Tiesiog tik išlavinta akis gali matyti skirtumus.
KNYGA
Yra tik keletas kūrinių, kurie padarė įspūdį. Daugelį perskaitytų knygų jau pamiršau.
Pamenu tas, kurias skaičiau neseniai, arba tas, kurias vis iš naujo atsiverčiu vėl bent vienam sakiniui perskaityti, – Rainerio Marijos Rilkės, Leonard Koheno kūriniai. Mane jaudina šių rašytojų labai meistriškai parinkti žodžiai.
Šiuo metu jau kurį laiką skaitau Dariano Leaderio „Kas yra pamišimas?“
Įdomu atrasti žmogų per šią knygą.
O kai ieškau ir teksto, ir kas būtų malonu akiai, paimu „Pranas Gailius. Kūryba“, kurią sudarė Simona Makselienė.
Pranas Gailius turėjo puikų gebėjimą kalbėti kaip poetas. Tokia ir jo kūryba.
MUZIKA
Muzikos klausausi visada.
Patinka Boni Rait, Leonardas Choenas, Deividas Buvis, Danas Hiksas, Mailas Deivis, Bilas Evansas ir daug daug kitų… Muziką renkuosi pagal nuotaiką.
SPEKTAKLIS
Į teatrą beveik nevaikštau.
Pamatau du spektaklius per metus. Kol kas nemačiau tokio, kurį galėčiau rekomenduoti.
Karantino metu žiūrėjau internete F. Kafkos „Metamorfozę“ Karališkajame operos teatre. Atrodė įspūdingai. Po peržiūros piešiau Gregorą Zamsą tik kaip moterį, ropojantį link lovos, prie kurios televizorius.
FILMAS
Daugiau į teatrą neinu – žiūriu filmus. Padarė įspūdį labai seniai matytas „Cashback“ – britų romantinė komedija-drama, režisuota Šono Eliso.
Filme vaikinas, kankinamos nemigos, įsidarbina parduotuvėje ir naktinėje pamainoje sugeba sustabdyti laiką. Sustabdęs laiką, piešia vienos iš darbuotojų aktą. Labai pastabus detalėms bei absurdui.
Kitas mano be galo mėgstamas režisierius Jorgo Lantimo, kurio daugelis filmų genialiai varsto kažkurias nuostatas ar normas, bet mano top lieka jo „The Lobster“, kuriame pateikiamos radikalios pozicijos apie santykį. Jo filmus lydi nuostabi estetika.
Kitas filmas „Didysis grožis“, režisuotas Paolo Sorentino. Nuostabaus grožio filmas!
Kartkartėmis vis žiūriu režisieriaus Sergejaus Parajanovo „Granatų spalva“.
Estetika ir mistiškumas patraukia grįžti ir prie režisieriaus Aleksandro Chodorovskio filmo „Šventasis kalnas“.
Iš filmų semiuosi daug įkvėpimo, kuris man svarbus kūrybai.
VIZUALUSIS MENAS
Turiu be galo ilgą sąrašą mėgstamų tapybos ar grafikos darbų. Būtų sukeltas didelis nuovargis jį skaitant (juokiasi).
Tad įvardysiu tik keletą jų autorių: Edvarda Hoperis, Deividas Linčas, Ulrika Hidman Valien, Bertilas Valienas, Živilė Žvėrūna, Deilas Čihulis, Pranas Gailius…
Visi šie menininkai labai saviti, jų kūryba man labai artima.
