-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pažintį su 28 metų panevėžiečiu tautodailininku Raimundu Trėja šiuo metu, ko gero, vertėtų pradėti nuo jo kalėdinių darbų. Konkrečiau – nuo šio jauno medžio drožėjo sukurtų prakartėlių.
Prakartėlių tradicijos Lietuvoje gerai žinomos. Rokiškio krašto muziejuje jau beveik dvidešimt metų rengiamos respublikinės prakartėlių parodos.
Jose dalyvauja ir moksleiviai, ir garsūs tautodailininkai, ir įvairūs kolektyvai, ir pensininkai, ir ištisos šeimos. Prakartėlių kūrėjai pasižymi fantazija ir išmone, stebina naujais ieškojimais ir bandymais kitaip pažvelgti į Kristaus gimimą.
Šios parodos ir davė pagrindą kaupti bene vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Maždaug prieš dešimt metų Rokiškyje buvo įkurtas prakartėlių muziejus.
Viena iš panevėžiečio R. Trėjos išdrožtų prakartėlių taip pat yra tarp šio muziejaus eksponatų. O dar vienas šio meistro darbas buvo atrinktas ir padovanotas Jeruzalės prakartėlių muziejui. Dabar tarp gausybės iš viso pasaulio į Šventąją žemę atkeliavusių prakartėlių yra ir panevėžietiška.
Už šį savo darbą tautodailininkas R. Trėja buvo įvertintas, jam skirta Užsienių reikalų ministerijos padėka.
Jaunasis meistras sako, kad prakartėlių jo kūrybinėje biografijoje dar, be abejo, bus ne viena. Kiekvienai jis, kaip ir iki šiol, skirs visas mintis, jėgas, vaizduotę.
„Juk prakartėlės idėja visada ta pati – Kristaus gimimas. O kaip ją įgyvendinti, kaip vaizdingiau, įtikinamiau pertekti – kiekvieno menininko fantazija, jo pasirinkimas“, – sako R. Trėja.
Nemažą drožėjo darbų kolekcijos dalį sudaro šventųjų figūros. Prie šių kūrinių jis praleidžia gana daug laiko.
Tautodailininko sumanymas – įamžinti kuo daugiau Lietuvoje žinomų šventųjų, juos priminti, atskleisti svarbiausius jų bruožus.
„Droždamas šventuosius labai neprifantazuosi, juk kiekvienas jų jau turi konkrečią išvaizdą, savo savybes, atributus. Pradėjęs daug ką keisti gali sukurti visai kitokį, neatpažįstamą šventąjį“, – „Sekundei“ sakė R. Trėja.
Be to, jaunasis drožėjas nenori nutolti nuo senųjų meistrų patirties, jų požiūrio į šventuosius. Svarbiausia, ką pastebi R. Trėja senuosiuose darbuose, – iš jų sklindantį gilų meistrų tikėjimą.
„Netikintis žmogus tokių darbų nepadarytų. Juk šventieji – ne tik figūrėlės, juose slypi gerokai daugiau“, – mano tautodailininkas.
Jį stebina, kad praeityje primityviausiais įrankiais, neturėdami šiuolaikinių galimybių žmonės sugebėdavo sukurti tokius įspūdingus darbus.
Vienas didžiausių panevėžiečio autoritetų – savamokslis skulptorius Lionginas Šepka.
Drožinėti pradėjęs tik įžengęs į penktą dešimtį, niekur nesimokęs jis sugebėjo sukurti šimtus įvairiausių medinių skulptūrų, statulų, žvėrių ir paukščių figūrų, bareljefų. Keistuoliu vadintas, skurdžiai gyvenęs vyras savo šedevrus droždavo atsiskyręs nuo visų.
„Tiesiog stebina šio talentingo meistro kūriniuose persipynę prasmingi augalų, paukščių motyvai – negali atsižiūrėti“, – tvirtina drožėjas. Trėja, pradėjęs domėtis šventaisiais, ieškojo jų figūrėlių muziejuose, kataloguose, apie jų gyvenimą skaitė knygose. Vaizduodamas šventuosius tautodailininkas sako norintis priartinti juos prie žmogaus, priminti apie jų paskirtį, globą.
Vienas pirmųjų, kurį ėmėsi drožti panevėžietis, – šventasis Izidorius. Šis pavasario pranašas, artojas, sėjėjas ir buvo pavaizduotas kaip laukų darbininkas.
Tarp pirmųjų, o ir vėlesnių tautodailininko darbų yra gana daug angelų – pavienių ar įvairiose kompozicijose.
Tarp daugiau kaip trisdešimties R. Trėjos sukurtų maždaug 50–60 centimetrų dydžio figūrėlių – Lietuvoje žinomiausi, mylimiausi šventieji.
Šventasis Petras negalėtų būti kitoks, nei visiems įprastas senolis su barzda ir raktais. Šalia šventojo Roko, žinoma, jo šunelis. Šis šventasis – pavargęs keliautojas, kurį išgelbėjo šuo – atnešė duonos, išlaižė žaizdas. Šventasis Kazimieras – karališkais drabužiais vilkintis jaunuolis, vienoje rankoje laikantis kryžių, kitoje lelijas – skaistybės simbolį.
Pagal įprastus požymius buvo išdrožti ir kiti šventieji. Trėja sako, kad bene sudėtingiausia buvo išdrožti šventąjį Jurgį – juk jį
reikėjo pavaizduoti jojantį ir laikantį ietį, kuria kaunasi su po kojomis besirangančiu slibinu.
Iki kol mintys atvedė iki šventųjų, tautodailininkas buvo ėmęsis įamžinti medyje įvairius darbus – drožė medkirtį, sodininką, piemenuką ir kt.
Prieš keletą metų L. Šepkos konkursinei parodai jis buvo nuvežęs skulptūrų kolekciją, atspindinčią archajinio Lietuvos kaimo kasdienybę, jo buitį ir darbus.
Tarp jaunojo meistro darbų – ir specialiai Kryžių kalnui sukurtas bei ten pastatytas kryžius, įvairūs kiti didesni ir mažesni drožiniai.
Nors tautodailininkui dar nėra ne trisdešimt, jo kūrybos stažas gana įspūdingas – apie penkiolika metų. Tai todėl, kad pirmieji kūrinėliai išdrožti dar vaikystėje. Moksleivių namuose veikiantį būrelį berniukas pradėjo lankyti labai anksti.
Dabar gal ir nepasakytų, kodėl susidomėjo būtent šia kūrybos sritimi. Juk artimoje aplinkoje drožiančiųjų matyti tarsi ir neteko – nei tėvai, nei seneliai medžio drožyba neužsiėmė.
Tik vėliau, mena, prosenelio senuosius namus tvarkydamas netikėtai sandėliuke rado seniai nenaudotus, užmirštus instrumentus, skirtus medžiui drožti.
„Ko gero, iš prosenelio šį potraukį ir paveldėjau“, – svarsto vyras.
Būrelio, kurį vaikas pradėjo lankyti, vadovas tautodailininkas Dalius Dirsė sugebėjo įkvėpti jam meilę medžiui, išmokė tą medį prakalbinti ir tiesiog įtraukė į drožybos meno pasaulį. Kad gali būti gyvenimas be to, prisipažįsta, dabar sunku būtų įsivaizduoti.
Baigęs vidurinę mokyklą R. Trėja jau buvo sukūręs ne vieną darbą. Tačiau rinktis studijų Dailės akademijoje nedrįso. „Piešti nemoku“, – šypsosi jis. Savo kūriniams eskizų nepiešia – tiesiog ant medžio pasižymi, kas ir kaip bus.
Gavusio brandos atestatą vaikino kelias suko į Kauną – Vytauto Didžiojo universitetą. Ten jis baigė Istorijos fakultetą ir gavo istoriko diplomą.
Tuo pačiu metu, kai mokėsi Kaune, jis tobulino ir drožėjo įgūdžius, įstojo į Alytaus dailiųjų amatų mokyklą, į garsaus meistro Sauliaus Lampicko klasę. Trėja sako, kad tai buvo dar vienas lemtingas ir svarbus jo gyvenimo susitikimas. Daug davė pažintis su šiuo meistru, jo pamokos. Apie tautodailininko, skulptoriaus S. Lampicko požiūrį į meną daug pasako tokie jo žodžiai: „Drožyba – lyg magija, lyg stovėjimas prie gilaus šulinio, kai semi semi vandenį, o jo vis daugėja.“ Dabar R. Trėja gali pakartoti šiuos žodžius.
Mokytis dviejose vietose nebuvo lengva – teko sutelkti visas jėgas. Tačiau dabar mokslas Alytuje jau duoda vaisių, o istoriko diplomas padeda geriau orientuotis daugelyje gyvenimo sričių.
Kada nors Raimundas galbūt rinksis darbą, susijusį su savo specialybe. Kol kas jis – statybininkas, atsakingas už medžio darbus statomuose ar atnaujinamuose pastatuose.
Drožinėjimas – ne tas užsiėmimas, iš kurio jauna, atžalos besilaukianti šeima galėtų pragyventi. Medžio drožyba dabar – tik pomėgis, laisvalaikio praleidimo būdas, saviraiška. Ir tai kada nors galbūt tapsi pagrindiniu užsiėmimu.
Kantrybė, sugebėjimas susikaupti, nuolatinis noras ieškoti vis naujų išraiškų suteikia R. Trėjos darbams savitumą, išskirtinumą.
„Dieną kitą nedrožinėju ir jau rankos pačios instrumentų ieško“, – prisipažįsta tautodailininkas.
Kūrybos kelias nėra rožėmis klotas. Ne kartą peilis, nuslydęs nuo medžio, brūkštelėdavo tai per kelį, tai per ranką, nuo įtempto darbo susilenkus įsiskaudėdavo nugara, ne kartą gražus sumanymas nepavykdavo ir tekdavo vėl imtis iš naujo, tačiau jam nebuvo kilusi mintis viską mesti.
Atvirkščiai, kiekvienas baigtas darbas skatino ieškoti naujos išraiškos, prasmės ir imtis kito.
Savo kūrybai jis dažniausiai renkasi tradicines tautodailės temas – panevėžietis drožėjas neabejingas archajiniam, tradiciniam drožybos menui.
Dauguma tautodailininko darbų nedažyti – gryno medžio. Nors kartais, sako, tarsi ir kiltų noras kūrinį nudažyti, bet suabejoja, ar sugebėtų išgauti tokias spalvas, kokiomis savo drožinius puošdavo senieji meistrai. Jų spalvos – ypatingos, nepakartojamos.
Tačiau vienai L. Šepkos konkursinei parodai pateiktas R. Trėjos šventasis Florijonas iš kitų darbų išsiskyrė būtent spalvingumu.
„Nuo ugnies ir gaisrų saugantis šventasis Florijonas turi būti ryškus, spalvingas“, – aiškina medžio drožėjas. Daugiausia jis dirba su liepos medžiu, kartais jėgas bando su ąžuolu.
Be įvairių vaizduojamojo meno darbų meistras imasi ir buitinių.
Žeimelyje, tėvelio gimtinėje, šeima turi sodybą, tad kieme jis ir pavėsinę, ir apdailą šuliniui padarė.
Ateityje norėtų tuose namuose vieną kambarį skirti savo kūriniams. Ten išrikiuotų savo angelus ir šventuosius – medinius kasdienio triūso stebuklus.
Prakartėle vadinamas Jėzaus gimimo tvarte vaizdelis.
Toje kompozicijoje dalyvauja Mergelė Marija, šventasis Juozapas ir kūdikėlis Jėzus. Dažnai čia dar būna piemenėlių, Trys Karaliai ir įvairių gyvulių.
Prakartėlės gali būti kuriamas iš pačių įvairiausių medžiagų – medžio, molio, šiaudų, popieriaus ir daugelio kitų.
Pirma skulptūrinė prakartėlė buvo sukurta daugiau kaip prieš septynis šimtmečius vienoje Romos bazilikoje.
Nuo seno žinomos ir gyvosios prakartėlės – kompozicijos su gyvūnais ir žmonėmis. Pirmąją tokią prakartėlę Italijoje 1223 metais įrengė šventasis Pranciškus Asyžietis.
Vatikane Kalėdų eglė ir prakartėlė Šv. Petro aikštėje pirmą kartą buvo pastatyta 1982 metais, šį paprotį įvedė popiežius Jonas Paulius II.
