Lenkų kalbą senjorams dėstanti Regina Čirickaitė – trečios kartos panevėžietė, tačiau turinti gilias lenkiškas šaknis. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Jaunystės svajonė – laisvai nusipirkti knygą

Jaunystės svajonė – laisvai nusipirkti knygą

Buvo laikas, kai Panevėžyje nemažą dalį panevėžiečių sudarė lenkai. Ir dabar mūsų mieste veikiančio Trečiojo amžiaus universiteto studentai jau penkerius metus mokosi šios kalbos.

Ją senjorams dėstančios Reginos Čirickaitės šaknys – irgi lenkiškos. Panevėžiečiams gerai žinoma kaip ilgametė knygyno darbuotoja, netgi ne vienam deficito laikais padėjusi gauti knygų, Regina sako visą gyvenimą širdį dalinanti dviem meilėms – Lenkijai ir Lietuvai.

Trečios kartos panevėžietė

„Anglų, vokiečių, prancūzų kalbos gal ir populiaresnės, bet būna žmonių, kurie nori išmokti esperanto kalbą, taip pat lenkų. Vieniems to reikia dėl bendro išprusimo, o kiti turi lenkiškų šaknų. Kažkada vaikystėje lenkiškai kalbėję, vėliau šią kalbą nustūmė į šalį ir pamiršo. O dabar vėl nori prisiminti“, – pasakoja Panevėžyje gyvenanti 62-ejų Regina Čirickaitė.

Ji pati – trečios kartos panevėžietė, tačiau turinti gilias lenkiškas šaknis. Panevėžyje, kaip ir kituose miestuose Lietuvoje, iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug lenkų. Čia gyveno ir R. Čirickaitės senelis iš tėvelio pusės – lenkų inteligentas, advokatas. Panevėžyje, jau seniai nebeegzistuojančioje Takelių gatvėje, kur dabar „Vyturio“ progimnazija ir Vasario 16-osios gatvės asfaltas, stūksojo ir R. Čirickaitės mamos tėvų, taip pat lenkų, krautuvėlė. Joje ūkį kaime pardavusi močiutė prekiavo namuose būtiniausiais daiktais ir maistu. R. Čirickaitė pasakoja, jog jos tėveliai susitiko ir vienas kitą pamilo netoli Raguvėlės. Kokie keliai jaunus žmones čia suvedė, dukra jau nebegali šiandien pasakyti. Giminių tuose kraštuose neliko.

Kranto gatvės 18-ajame pastate 1930–1940 metais veikusi Panevėžio lenkų gimnazija garsėjo kaip ypač aukšto lygio švietimo įstaiga. P. ŽIDONIO nuotr.

Kranto gatvės 18-ajame pastate 1930–1940 metais veikusi Panevėžio lenkų gimnazija garsėjo kaip ypač aukšto lygio švietimo įstaiga. P. ŽIDONIO nuotr.

Nenorėjo išsiskirti

Pati R. Čirickaitė jau gimė Panevėžyje. Penkerių mergaitė neteko sunkiai pasiligojusio tėvo. Su mama augusi dukra visada jautėsi neapsakomai mylima ir aprūpinta.

„Mama mane labai mylėjo, ji daugiau taip ir nebeištekėjo – nenorėjo man patėvio. Taip ir gyvenome abi“, – pasakoja moteris.

Lenkė mama stengėsi, kad dukra kalbėtų lietuviškai – nenorėjo iš lietuvių išskirti savo šeimos.

„Mūsų šeimoje buvo nutarta kalbėti tik lietuviškai. Ne tik už namų sienų, bet ir tarpusavyje šeimoje. Todėl augdama neturėjau jokio akcento kalbėdama lietuviškai ir niekas net neįtarė, jog esu gryna lenkaitė“,– pamena R. Čirickaitė.

Tačiau su metais, jau būdama paauglė, mergaitė vis labiau ėmė domėtis, apie ką gi gatvėje su draugėmis gatvėje lenkiškai šnekučiuojasi mama. Kartais net pykteldavo, kad taip būdavo tarsi išstumiama iš pokalbio. Todėl vieną dieną pareiškė norinti gerai išmokti gimtąją kalbą.

„Mama buvo Kranto gatvės 18-ajame pastate 1930–1940 metais veikusios Panevėžio lenkų gimnazijos auklėtinė, ji gerai kalbėjo, rašė lenkiškai ir mane šios kalbos išmokė“, – pasakoja R. Čirickaitė.

Ji buvo viena iniciatorių, kad atminimo lenta būtų įamžintas buvusios lenkų gimnazijos pastatas mieste.

Šio geltonplyčio mūro, kuriame dabar įsikūręs „Šviesos“ ugdymo centras, praeitis grimzta į nebūtį ir retas bežino, kas čia mokėsi.

Lenkų ugdymas Panevėžyje prasidėjo dar nuo 1919 m. Pradžioje lenkų gimnazija buvo išsibarčiusi po visą miestą, glausdavosi tai vienoje, tai kitoje išsinuomotoje pastogėje, kol lenkų bendruomenė surinko lėšų dideliam pastatui Kranto gatvėje. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Panevėžyje gyveno 970 lenkų ir tai sudarė apie 5 proc. visų panevėžiečių.

Keiktis visi moka

„Labai norėjau kalbėti lenkiškai, gal dėl to ir greitai pavyko išmokti. Lenkų kalba artima rusų, ją taip pat moku. Bet kai kurie šių kalbų žodžiai turi priešingas reikšmes“, – sako R. Čirickaitė.

Antai „uroda“ – rusiškai „išsigimėlis“, o lenkiškai „grožis“. „Zapominat“ – rusams reiškia „prisiminti“, o lenkams, priešingai, – „užmiršti“.

Netiesa, pasak ponios Reginos, kad lenkai daug keikiasi, kaip mėgsta pasakoti lietuviai. Abi tautos, anot jos, moka daug keiksmažodžių, bet juos vartoja tik tam tikro išsilavinimo ir kultūros sluoksnis.

Tačiau blogiausia, R. Čirickaitės nuomone, įsisenėjęs lietuvių ir lenkų priešiškumas, kartais netgi prasiveržiantis noras apjuodinti artimiausią valstybės kaimynę.

„Mano mama buvo tikra patriotė tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos. Ji abi tautas mylėjo ir gerbė. Labiausiai mama nemėgo, kai lenkai ir lietuviai vieni kitus juodindavo, pašiepdavo. Šito iki šiol ir aš nepakenčiu“, – tvirtina panevėžietė, įsitikinusi, kad tas tylus karas tarp abiejų tautų tebevyksta dėl istorijos.

Nors Lenkija ir Lietuva daug metų buvo viena valstybė, turėjo tuos pačius valdovus, Vilniaus užgrobimas, šlėktų laikmetis smarkiai pakeitė broliškų tautų santykius.

Net ir sovietmečiu daug bendraudavusi su miesto vienuolėmis Regina svarstė netgi prisijungti prie jų, bet lyg tyčia vis kas nors sutrukdydavo. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Net ir sovietmečiu daug bendraudavusi su miesto vienuolėmis Regina svarstė netgi prisijungti prie jų, bet lyg tyčia vis kas nors sutrukdydavo. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Grįžo į tėvynę

Istorijos vingiai lėmė, kad Panevėžyje gimnaziją pastatę lenkai po kelių dešimtmečių paliko šį miestą. Dauguma sugrįžo į tėvynę.

„Po Antrojo pasaulinio karo atėję sovietai ėmėsi repatriacijos – grįžimo į tėvynę vėl tampant jos piliečiais. Kai vokiečiai paliko užimtas žemes Lenkijoje, į jas iš kitų šalių, taip pat ir Lietuvos, sugrįžo lenkai. Dalis mano giminaičių tada išvažiavo iš Panevėžio. O mano tėveliai liko“, – pasakoja R. Čirickaitė.

Jos giminių dabar galima sutikti Varšuvoje, Plocke ir kadaise itin suvokietintame Elbinge šiaurinėje Lenkijos dalyje.

„Giminėms išvykus, su jais palaikydavome ryšius laiškais, aplankyt tekdavo retai, juk buvo sovietmetis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bent kartą ar du per metus aplankau Lenkiją“, – džiaugiasi panevėžietė.

Į tokias keliones ji keletą kartų leidosi ir su savo mokiniais – Trečiojo amžiaus universiteto studentais.

Lenkai ir lietuviai, pasak R. Čirickaitės, visais atžvilgiais labai panašūs.

„Ir mes, ir jie – Europos tautos, krikščioniškos. Gal lenkai labiau slaviška šaka ir yra smarkesnio būdo, atviresni. Jie labiau ir pamaldūs“, – bando lyginti panevėžietė.

„Tais laikais svajodavau, kad gal kada nors ateis toks laikas, kai stovėsiu prie prekystalio, pilno knygų, ir kiekvienam pirkėjui galėsiu pasakyti „prašom“, o ne „nėra, dar negavome“ arba „nėra, jau pardavėme.“

R. Čirickaitė

Traukė vienuolynas

Ir pačiai R. Čirickaitei bažnyčia svarbi nuo mažens, kai vienuolės sesers Onutės pamokyta ėmė dalyvauti bažnyčios procesijose, krikščioniško jaunimo veikloje Panevėžyje.

„Niekada nebuvau komjaunuolė – mama nenorėjo. Nuo paauglystės lankydavausi bažnyčioje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau laisviau galėjome vykti į krikščioniškus susitikimus užsienyje. Su jaunimu vykti į tokius renginius teko ir Lenkijoje“, – pasakoja ponia Regina ir prasitaria, kad net turėjusi minčių rinktis vienuolystę.

Nuo galutinio tokio sprendimo ją vis kažkas netikėtai sulaikydavo.

„Daug bendraudavau su miesto vienuolėmis, nors sovietmečiu tai buvo draudžiama. Norėjau prisijungti prie jų, bet vis kas nors sutrukdydavo – gal išties nebuvo lemta. Bet su vienuolynu ryšį iki šiol palaikau, dalyvauju bažnytinėje veikloje“, – kalba savo šeimos taip pat nesukūrusi R. Čirickaitė.

Anot jos, Dievui pasišvęsti reikia itin tyros sielos, o pati nesijaučia esanti tobulas pavyzdys kitiems.

„Mano gyvenime visko buvo: ne tik gero, bet ir blogesnio. Nelabai norėjau, kad apie mane būtų rašoma ir jūsų laikraštyje, nes nesu toks labai teigiamas herojus. Mokėdama lenkų kalbą, kai kada būnu naudinga visuomenei: vertėjauju renginiuose, išverčiu straipsnį arba padedu kam parašyti laišką, bet šiaip gyvenime ne visada pasiseka neįskaudinti žmonių, o įskaudinus ne visada pavyksta klaidą ištaisyti“, – atsidūsta TAU dėstytoja.

Daug metų Panevėžio knygynuose išdirbusi ponia Regina skaudančia širdimi prisimena laikus, kai dėl knygos, dėl šviesesnio žodžio, tekdavo stovėti eilėse ir tai dar negarantuodavo, kad pavyks nusipirkti trokštamą leidinį. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Daug metų Panevėžio knygynuose išdirbusi ponia Regina skaudančia širdimi prisimena laikus, kai dėl knygos, dėl šviesesnio žodžio, tekdavo stovėti eilėse ir tai dar negarantuodavo, kad pavyks nusipirkti trokštamą leidinį. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Gyvenimas tarp knygų

R. Čirickaitė daugeliui panevėžiečių pažįstama kaip ilgametė knygynų darbuotoja. Ji dirbo knygyne Vilniaus gatvėje, paskui – J. Masiulio knygyne Respublikos gatvėje.

„Visą gyvenimą mėgau knygas, gal meilę joms įskiepijo mama, kuri nupirkti prašomą žaislą kitą kartą ir atsisakydavo, bet tik ne naują knygą. Atsimenu dieną, kai ji man įteikė Maironio poezijos rinkinį ir pasakė, jog tai poetas, labai gražiai rašęs apie Lietuvą“,– per dešimtmečius R. Čirickaitei neišblėso tuometis įspūdis.

Užtat ir baigusi vidurinę pasirinko bibliotekininkės profesiją. Jos namų bibliotekoje ir dabar labai daug knygų. Panevėžietė skaito lietuvių ir lenkų autorių knygas, mėgsta istorinę, klasikinę literatūrą.

Moteris puikiai prisimena dienas sovietmečiu, kai prie knygyno Panevėžyje nusidriekdavo dabar neįsivaizduojamos eilės dėl „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ (120 tomų) knygų prenumeratos. Ne ką mažesnės nutįsdavo ir dėl lietuvių literatūros klasikų raštų rinkinių arba enciklopedinių leidinių.

„Leidyklai paskelbus, kad tą dieną bus priimama prenumerata kokiam nors leidiniui, žmonės nuo ankstaus ryto išsirikiuodavo į eilę prie knygyno durų, kad mums pradėjus darbą spėtų užsiprenumeruoti daugiatomį leidinį“, – prisimena ilgametė knygyno darbuotoja.

Gauti norimą knygą anuomet nebuvo taip paprasta. Mat knygynas negalėdavo priimti prenumeratos užsakymų iš visų norinčiųjų – iš anksto būdavo nurodomas tam tikras skaičius, kiek kuriam knygynui skirta tam tikro daugiatomio leidinio. Todėl žmonės ir stodavo į gyvą eilę, mokėdavo prenumeratos įnašą, gaudavo kvitą, o vėliau, kai knygyną pasiekdavo klasikų raštai ar enciklopedijos, jų įsigyti galėdavo tik užsiprenumeravusieji.

Po blatu“

„Tais laikais svajodavau, kad gal kada nors ateis toks laikas, kai stovėsiu prie prekystalio, pilno knygų, ir kiekvienam pirkėjui galėsiu pasakyti „prašom“, o ne „nėra, dar negavome“ arba „nėra, jau pardavėme“. Labai skaudu būdavo, kai atvažiuodavo žmogus iš kaimo bent jau lietuviško kalendoriaus nusipirkti, o mes ir to neturėdavome“, – pasakoja R. Čirickaitė.

Jos lauktas laikas atėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybe ir rinkos ekonomika. Tačiau iki tol knygyno darbuotojai iš arti teko pažinti, ką reiškia „po blatu“, tai yra per pažintis. Jaunai merginai labai norėjosi ir batų, ir naujų drabužių, bet viskas buvo deficitas. Jei, pasak ponios Reginos, kam tekdavo parūpinti knygą, tai paskui galėjai tikėtis ir sau grąžos – taip trokštamų daiktų.

Pradžioje, prisipažįsta R. Čirickaitė, tokie slapti suokalbiai po prekystaliu lyg ir kėlė pasididžiavimą naujomis, svarbiomis pažintimis su išskirtiniais asmenimis. Bet laikui bėgant atėjo supratimas, kad šitos draugystės netikros, o ir prekyba iš po prekystalio ėmė varginti.

„Juk turi paduoti knygą, kad niekas nepamatytų, kad kontrolieriai nerastų prekių, kurių oficialiai nebėra. Nuolatinė baimė ir įtampa slėgdavo“, – prisipažįsta buvusi knygų pardavėja.

Iš to meto dabar R. Čirickaitę džiugina tik tai, kad kartais tie deficitiniai leidiniai nelegaliai pasiekdavo pirkėjus, kuriems tada buvo labai svarbi literatūra: kunigus, mokytojus, dėstytojus.

Dabar, kai knygos lengvai pasiekiamos, jų daug, tik žymiai brangesnės, poniai Reginai stinga laiko jas skaityti. Ji mielai skaito prenumeruojamą lenkišką spaudą, klauso lenkiškų radijo, televizijos laidų.

„Nebeturiu tiek laiko: reikia vesti lenkų pamokas, prižiūriu kaimynystėje močiutę, tvarkau kapines, savo aplinką“, – vardija į priešlaikinę pensiją išėjusi Trečiojo amžiaus universiteto savanorė.

Komentarai

  • Labai šviesus žmogus ir labai įdomus straipsnis. Ačiū!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų