Jaunuolių filmas apie Panevėžį sprogdina internetą

• Sekundė
• Indrė DAUKŠAITĖ
• Aktualijos
• 2017.09.22 14:56

Du bičiuliai, kūrybingi jaunuoliai iš Panevėžio Ignas Sakalauskas ir Irmantas Pilis nesutinka, kad Aukštaitijos sostinėje bloga gyventi. Jų sukurtas filmukas „Tu = Panevėžys“, kviečiantis į stereotipais apipintą mūsų miestą pažvelgti pozityviai, socialiniuose tinkluose jau surinko tūkstančius peržiūrų ir sukėlė diskusijų audrą apie Panevėžio ateitį.

J. Balčikonio gimnazijos abiturientas I. Sakalauskas laisvalaikiu sportuoja ir keliauja. Prieš metus ėmėsi dar ir filmuoti. Pradžioje – viską, už ko užkliūdavo akys. Ilgainiui vis labiau gilinosi į šią sritį, įsigijo profesionalią kamerą, filmuodavo keliones ir mokyklos renginius.

Jo bičiulis J. Miltinio gimnazistas Irmantas Pilis užsiima kūrybine veikla, vaidina mokykloje ir už jos ribų bei mėgsta filmuotis. O šiemet pradėjo mokytis kurti scenarijų.

Kūrybingus jaunuolius suvedė vasarą vykusi kino stovykla. Iš pradžių abu filmavo bet ką, kas atrodė įdomu, kamerą vis nukreipdami į paslaptinguosius apleistus pastatus. Pasak Irmanto, stovykla tik užvedė ant kelio, bet rimtesni darbai prasidėjo jau po jos. Užsidegę idėja sukurti filmą apie Panevėžį, vaikinai subūrė komandą, su kuria praleido įspūdžių ir idėjų kupiną vasarą. Vėliau jai išsibarsčius liko tik dviese. Tačiau, anot bičiulių, geriau dviese nei vienam. I. Sakalauskas pasakojo, kad vienas likęs būtų pasidavęs – netikėjo, kad idėją pavyks paversti realybe. Ir vis dėlto vienas kitą palaikydami vaikinai per mėnesį sukūrė dabar panevėžiečius įkvepiantį filmuką „Tu = Panevėžys“.

I. Pilis pasinėręs į teatrą – vaidina, filmuojasi, o dabar dar ir mokosi kurti scenarijų.

Idėja dėti lygybės ženklą tarp savęs ir Panevėžio vaikinams kilo ne iš karto. Pirminė mintis, pasak Irmanto, buvo parodyti, kad mes norime būti dideli. Panevėžys nebėra didmiestis ir, anot jaunuolių, šiandien ne Aukštaitijos sostinę, o Londoną būtų galima laikyti 5-uoju pagal dydį Lietuvos miestu, nes jame gyvena daugiau nei 100 tūkst. lietuvių. Šiuo optimizmo neįkvepiančiu, bet įdomiu faktu jaunuoliai pradėjo ilgą pasiruošimą kurti filmuką.

Tačiau sumontavus filmuotą medžiagą pirminė idėja nelipo. Iš filmo nebuvo suprantama, kodėl panevėžiečiai nori būti dideli. Vaikinai klausė draugų patarimų, koks gi labiausiai pavadinimas tiktų, ir vienas jų pasiūlė „Tu = Panevėžys“.

Kuriant filmuką bičiuliai neturėjo tikslios vizijos, tad kūrybos procese idėja nuolat kito, kol galiausiai mintis išsigrynino. Idėja „norime būti dideli“ transformavosi į emigracijos problemos sprendimo paieškas.

Jaunuoliai džiaugėsi sulaukę daug kritikos, nes, pasak Irmanto, kuo daugiau kritikos, tuo lengviau tobulėti.

Pašnekovai išbėgiojo

Filmuko principas gana paprastas. Autoriai kalbina skirtingo amžiaus, lyties, išsilavinimo ir socialinės padėties panevėžiečius. Tą įgyvendinti anaiptol nebuvo lengva. Jaunuoliai ėjo į gatvę klausinėti praeivių, ar Panevėžyje bloga gyventi, kodėl iš čia žmonės išvažiuoja.

„Paklausti gal ir nesunku, bet kai žmonės pamatydavo kamerą ir suprasdavo, kad norime juos nufilmuoti, išsigąsdavo, sutrikdavo ir nesutikdavo“, – pasakojo Ignas.

Kai gatvėje vaikinai nieko nepešė, sumanė asmeniškai paprašyti pasirinktų žmonių nusifilmuoti ir atsakyti į keletą klausimų. Irmantas pripažino, jog jie pasielgę blogai, apeidami problemą ir pasikvietę žmones, kurie jiems patiems yra įdomūs ir galintys papasakoti apie Panevėžį. Pašnekovams teko vienas klausimas: kas jums yra Panevėžys? Filmuko autoriai sako filmo veikėjais tapusių panevėžiečių prašę išsakyti pačias pirmas į galvą šaunančias mintis – taip tikėjosi daugiau atvirumo.

Akcentas – balta taburetė

I. Pilis prasitaria, jog su bičiuliu turėję du scenarijaus sprendimus. Jeigu žmonės būtų sakę, kad Panevėžyje gyventi bloga, tuomet jaunuoliai jiems būtų parodę gražias miesto vietas ir laukę reakcijos. Tačiau jų nuostabai žmonės kalbėjo priešingai: kad Panevėžyje gražu, kad čia yra jų namai. Filme visų pirma kalbama apie problemas, paskui optimizmas auga, kol vienas vaikinas su plačia šypsena veide pareiškia, kad čia tiesiog puiku gyventi.

Vienas įdomesnių filmuko elementų – balta taburetė.

„Norėjome, kad visi, atsisėdę ant taburetės, nebūtų skirstomi nei pagal išvaizdą, nei kišenės turinį“, – paslaptį atskleidė jaunasis režisierius.

Atsisėdę ant tos pačios taburetės visi tampa lygūs ir visų nuomonės vienodai svarbios. Visgi jaunuoliai pripažino dėl šio sumanymo sulaukę ir nemažai kritikos. Dabar ir jie pripažįsta matantys nemažai klaidų, bet teigė sudėję viską, kas patiems atrodė svarbiausia.

Svarbiausia sugrįžti

Dviejų kino mėgėjų entuziastų sukurtame filmuke nors ir kalbama apie emigraciją, visgi jis nėra niūrus. I. Sakalausko nuomone, jų darbą vertėtų pamatyti žmonėms iš kitų miestų, kad užsinorėtų atvažiuoti čia, į Aukštaitijos sostinę.

„Kodėl žmonės negalėtų emigruoti į Panevėžį?“ – retoriškai klausia kameros iš rankų nepaleidžiantis Ignas.

Keliauti mėgstantis I. Sakalauskas, kad ir kur nuvyktų, niekada iš rankų nepaleidžia kameros ir viską fiksuoja.. „VS foto“ nuotr.

Vis dėlto, pasak Irmanto, jei nebus, kas grįžta, kas čia kuria, jų įkvėpto pozityvumo kreivė greitai gali smukti žemyn. Vaikinai viliasi, kad jų sukurtas ir internete paplitęs filmukas galbūt kažkam bus postūmis grįžti į Panevėžį – dabar miestui kaip niekad reikia kuriančių žmonių.

„Maestro Juozas Miltinis daug keliavo po pasaulį, iš visur susirinko idėjas ir jas atvežė į Panevėžį. Taip ir mes turėtume daryti“, – galimybę mato jaunieji kino režisieriai.

I. Pilio nuomone, galima iš Panevėžio ar net Lietuvos išvykti nors ir 20-iai metų, bet pajutus, kad jau pakankamai „pasikrovei“, sukrautą bagažą parsivežti namo. Net jeigu atrodo, kad svetur yra geriau, Irmanto nuomone, reikia išsikelti tikslą padaryti Panevėžyje dar geriau. Optimizmo nestokojantis Irmantas Panevėžį lygina su aplūžusiu nameliu, sulaukusiu renovacijos: jiedu prikalė lentą, kažkas kitas įstatys duris, paskui įdės langus ir taip po truputį bendromis jėgomis Panevėžys bus atstatytas.

O kaip sugrąžinti išvykusiuosius, pasak Igno, yra jau ateities filmuko idėja. Jis turi sumanymą rodyti visuomenei sėkmingus panevėžiečius, atradusius savo nišą gimtajame mieste.

Panevėžys kaip žaidimų aikštelė

Išklausinėję būrį žmonių, kas jiems yra Panevėžys, Irmantas ir Ignas suglumo, kai teko patiems atsakyti į tą patį klausimą. Pasak I. Sakalausko, dabar čia visas jo gyvenimas: draugai, užklasinė veikla, kur gimsta idėjos ir artimiausi planai. O Irmantas atvirai sako: jam Panevėžyje gražiausia žolė, ryškiausias dangus, karščiausia saulė ir plačiausios šypsenos pasaulyje.

„Kažkur girdėjau mintį, kad Panevėžys yra donoras, kuriame auga labai protingi ir gabūs žmonės“, – sako Ignas.

Anot jaunuolių, negali nekelti pasididžiavimo žinojimas, kad su tavo miestu susiję daugybė puikių ir Lietuvai svarbių žmonių: Maestro Juozas Miltinis, kalbininkas Juozas Balčikonis, vyskupas Kazimieras Paltarokas.

O šiandien Panevėžį žadina jaunimas, nusiteikęs keisti miesto įvaizdį.

Iš vaikinų trykšte trykšta meilė gimtajam miestui. I. Sakalauskui net miesto erdvės kelia patriotiškus jausmus. Anot jo, Panevėžys yra tarsi žaidimų aikštelė, kurioje gali įgyvendinti savo idėjas.

Ignas įsitikinęs, kad patiems panevėžiečiams reikia truputį pasukti galvas, ieškoti, bandyti, klausti. Neteisinga save nurašyti ir pasiduoti tik dėl to, kad tavo minčių niekas nefinansuoja. Anot vaikinų, ir šio filmuko idėjos niekas nelaikė perspektyvia, bet tai nesutrukdė jaunuoliams siekti savo tikslo.

Idėjų pilni vaikinai jau gyvena ateitimi: rengiasi kurti naują filmą ir dėlioja planus, ką veiksiantys baigę mokyklą. Abiturientas Ignas svajoja pakeliauti po pasaulį, o jau po to nerti į studijas, susijusias su informacinėmis technologijomis arba filmavimu. Irmanto tikslas – studijuoti aktorystę, o baigus studijas grįžti į Panevėžį, kur mato plačią erdvę galybei savo planų.

• Sekundė
• Indrė DAUKŠAITĖ
• #filmas
• #Jaunimo palėpė
• #Panevėžys