Jaunųjų kūryba padės džiaugtis

Jaunųjų kūryba padės džiaugtis

Neįtikėtina. Jau bėga ketvirtasis metų mėnuo… Ką tik įvyko „Jaunųjų kūrėjų almanacho 2020“ sutiktuvių ceremonija. Pavėlavusi… bet įvyko!

Šiandien į tribūną kopia labai skirtingi autoriai. Ne tik tematika. Paperka nuoširdumu Austėja ir Paulina iš Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos.
Austėja Kavoliūnaitė (5 kl.)

„Man patinka svajoti. Svajonėse pasaulis įdomesnis, jame nutinka įvairiausių dalykų. Patinka kurti, tik ne visada turiu laiko ir noro tai, ką sukūriau, užrašyti.“

Pirmasis žodis

Kai namuose atsirado mažoji sesė, mano gyvenimas pasikeitė. Nebeliko linksmų vakarų, kurių metu su tėveliais žaisdavom stalo žaidimus, žiūrėdavom animacinius filmus arba visi klausydavom mamos skaitomų pasakų. Kol nebuvo mažylės, savaitgaliais važiuodavom pasivaikščioti po mišką ar prie ežero. Jei ko nors nesuprasdavau ruošdama pamokas, mama arba tėtis kantriai išaiškindavo.
Naujagimė viską pakeitė. Nebeliko žaidimų, pasakų, pasivaikščiojimų. Kai mamos paprašiau man padėti išspręsti matematikos uždavinį, ji piktai užriko, kad leisčiau jai nors kiek pailsėti.

– Tėti, nori su manim pažaisti? – paklausiau kartą tėvelio, nes jau labai buvau pasiilgusi savo mylimo žaidimo.
Bet tėtis suriko:
– Ne dabar, matai, kad esu užsiėmęs.
Ir taip – kiekvieną dieną. Pasijutau labai blogai, man buvo nuobodu ir liūdna. Mačiau, kad sesė atėmė iš manęs tėvus, jų dėmesį ir meilę man.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Lyg ir susitaikiau, kad kitaip jau nebus, kad niekada nebūsiu tėvelių dėmesio centre. Sesutė išmoko šypsotis, sėdėti, ropoti. Tėvai vis dažniau manęs paprašydavo ją trumpam prižiūrėti. Man tai patiko. Dingo nuobodulys, buvo gera matyti, kaip Paulinai (toks sesutės vardas) patinka su manimi žaisti.
O vieną dieną mano širdis iš džiaugsmo vos neiššoko iš krūtinės – sesė pašaukė mane vardu.
– Meda, Meda, Meda, – kartojo ji.
Tai buvo pirmieji sesutės ištarti žodžiai. Ne „mama“, ne „tėti“, o „Meda“. Ir kaip galėčiau jos nemylėti!
Snaigės
Žiema. Man liūdna, jaučiuosi vieniša. Už lango gražiai sninga. Baltos snaigės lyg mažosios balerinos sukasi nuo dangaus iki pat žemės. Praveriu langą, noriu, kad tos baltosios žiemos plaštakės įskristų į vidų – gal jų baltumas, jų grakštus šokis suteiktų namams jaukumo, išsklaidytų mano niūrias mintis. Tačiau snaigės į kambarį neskrenda – jos nori būti dideliame draugių būryje. Juk joms visoms smagu ir linksma, o viduje jos ištirptų. Netikėtai suprantu savo liūdesio priežastį – be draugų mes tirpstam kaip tie mažyčiai ledo kristalėliai.

Paulina Kvedaravičiūtė (6 kl.)

„Aš turiu labai daug pomėgių. Mėgstu piešti, nes piešimas man padeda nusiraminti. Mėgstu žaisti tinklinį ir rašyti eilėraščius. Dar mėgstu skaityti knygas. Man patinka ieškoti idėjų, apie ką rašyti ar ką nupiešti.“

Virsmas

Dar neseniai už lango buvo balta
ir snaigės grakščiai šoko ratuku,
mes lipdėm linksmą besmegenį,
laukėme Kalėdų Senio dovanų.

Dabar saulutė mūsų kiemą šildo,
paukšteliai kalbasi nutūpę ant šakų,
žolė, gėlelės savo galvas kelia,
mes džiaugiamės tuo virsmo stebuklu.
Spalvos

Geltona – mūsų saulelė,
pasitinkanti mus kas rytą,
išstumianti liūdesį neprašytą.

Žalia – mūsų miškai ir laukai,
Sodai, parkai, daržai,
sunaikinantys pyktį neprasmingą.

Raudona – padangė prieš vėjuotą dieną,
įkvepianti svajoti,
nugalėti kliūtį ne vieną.

Mielos širdžiai spalvos tos,
džiaugsmo, meilės,
valios tvirtos.
Ilgesys

Pramerki akis, ir suspurda viltis
rasti draugą.
Tikiesi, kad jis tarsi saulės blyksnis
išsklaidys ilgesio rūką.
Akyse taps šviesiau, o širdelėj šilčiau,
tarsi sniegas ištirps liūdnos mintys,
ir norėsis svajot, juoktis, šokti, dainuot,
svajonėm dalintis.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų