Nuo pat darželio laikų su muzika nesiskirianti M. Kavaliauskaitė nė pagalvoti negalėjo, kad prieš beveik dvejus metus netiesiogiai, užuominomis sesers vyrui prasitarusi apie norą turėti savo muzikos grupę, netrukus jau galės pasigirti išsipildžiusia svajone.
Išgirdęs Mildos idėją, svainis paskatino ne tik ją, bet ir savo buvusį bendradarbį imtis veiksmų – nepalikti gražaus noro vien tik kalbomis.
O galų gale trijulė muzikalių panevėžiečių, pasivadinusių „Astraja“, pradėjo savo muzikinę karjerą.
Dabar puikiai vienas su kitu susibičiuliavę grupės nariai – Milda Kavaliauskaitė, Rolandas Seilius ir Artūras Steponavičius – sėkmingai įsilieja į Aukštaitijos sostinės kultūrinę veiklą. Jų atliekamos muzikos amplitudė iš tiesų plati, apimanti poproko, folkmuzikos motyvus ar net roką, kurį grupės muzikantai pritaiko Mildos balso galimybėms.
Vokalistė šypteli prisimindama ganėtinai mistiško grupės pavadinimo atsiradimo istoriją. Graikų mitologijoje Astraja reiškia „žvaigždžių mergelė“. M. Kavaliauskaitė juokiasi, jog jos idėją groti grupėje realybe pavertęs sesers sutuoktinis R. Seilius, kuris grupėje yra ir gitaristas, ir prodiuseris, ir muzikos autorius, atkreipęs dėmesį, jog visų Mildos šeimos narių vardai prasideda pirmąja abėcėlės raide: Aurelija, Aida, Artūras – vienintelės jos vardas išsiskiria.
Taip ir gimė mintis simboliškai perkrikštyti Mildą į Astrają.
Šių metų Valstybės atkūrimo dienos proga panevėžiečiai pristatė ir patriotišką dainą „Lietuvai“ bei jos vaizdo klipą.
„Šis kūrybinis procesas davė labai daug patirties. Dainuojant Laisvės aikštėje buvo labai šalta, dėvėjau tik plonus rūbelius, bet vis tiek troškau publikai perduoti emociją, mintis, ką noriu pasakyti savo dainomis“, – pamena M. Kavaliauskaitė.
Aukštaitijos sostinėje susibūrusi muzikos entuziastų grupė vis dažniau pastebima ne tik gimtajame mieste. Trijulei norėtųsi savo komandos gretose matyti ir talentingą gitaristą, bet pastarieji, it persekiojami kokio prakeiksmo, dėl įvairių priežasčių grupę greitai apleidžia: tai baigę mokslus išvyksta studijuoti į kitą miestą, tai neaiškiomis aplinkybėmis pradingsta it į balą.
Nors Milda su šypsena ginasi, jog komanda nėra labai reikli, visgi ne visi pretenduojantieji prie jos prisijungti gali sugroti net elementarius akordus – ką jau kalbėti apie rimtesnius užmojus.
„Norėčiau, kad grupėje būtų daugiau mano bendraamžių, turėčiau su kuo pabendrauti. Suaugusieji mąsto kitaip, mūsų metų skirtumas tikrai jaučiasi. Visgi esu laiminga tokio amžiaus turėdama savo grupę ir su ja tiek daug pasiekusi“, – atvirauja M. Kavaliauskaitė.
Vos prieš mėnesį jaunoji panevėžietė pristatė ir dar vieną savo darbo vaisių – šešiolikmetė debiutavo pirmajame miuzikle „Muzikos garsai“. Gavusi Brigitos – vienos iš kapitono fon Trapo šeimos dukterų – vaidmenį, Milda sako įgijusi dar nepažįstamos, bet labai vertingos patirties. O atėjus Naujiesiems metams, Milda pakils dar vienu laipteliu – jai bus patikėtas ir vyriausiosios dukters vaidmuo.
„Tai – dar vienas būdas priartėti prie rimtesnio apsisprendimo, ką norėčiau veikti ateityje“, – mano M. Kavaliauskaitė.
Per repeticijas artimai bendravusi su pagrindinio – Marijos – vaidmens atlikėja, sopranu Kristina Siurbyte, panevėžietė solistės buvo pakviesta apsilankyti Kaune rodomame miuzikle „Grafas Montekristas“. Paskendusią miuziklo keruose paauglę ėmė lankyti mintis, kur pasukti baigus gimnaziją.
„Anksčiau norėjau būti vokalo mokytoja ir dainininke – tai buvo mano užsibrėžtas tikslas. O po to miuziklo ėmiau svarstyti, jog galbūt reikia ką nors susieti ir su šiuo žanru. Kalbėjausi su mama, jog būtų protingas pasirinkimas, jeigu šalia pedagogikos eitų ir kas nors artimo miuziklui“, – svarsto muzikali mergina.
Kol kas M. Kavaliauskaitė dar nėra visiškai apsisprendusi, ar sieks įgyvendinti šią mintį, tačiau, kaip prisipažįsta, į ją žiūri rimtai, prašo savo patirtimi pasidalyti ir tų, kurie jau yra su tuo susidūrę.
„Niekas netrukdo, jeigu tu tik nori“, – tokius žodžius Milda išgirdo iš savo buvusios muzikos mokytojos, kuri puikiai suderino pedagoginį darbą ir dainavimą miuzikluose.
Noro dainuoti ir savo balsu džiuginti aplinkinius M. Kavaliauskaitei tikrai netrūksta. Merginos nesustabdo net pašlijusi sveikata.
Neseniai jai ant balso klosčių diagnozavę mazgelį gydytojai griežtai uždraudė paauglei ne tik dainuoti ar garsiai klausytis muzikos, bet net ir kalbėti. Laikytis tylėjimo įžadų Mildai sudėtinga. Lūpų kampučiu šypsodamasi panevėžietė teisinasi, jog nekalba pakeltu tonu ir nerėkauja, todėl tai, kad niekaip negali laikyti liežuvio už dantų – nieko blogo.
„Mane tiesiog varo iš proto, kad negaliu klausytis garsios muzikos ir dainuoti – tai paveikia psichiškai, nes negalima daryti to, ką sugebi geriausiai“, – neslepia liūdesio energija trykštanti Milda.
Kurį laiką slogavusi ir kosėjusi solistė visai netausojo sveikatos ir rizikavo dainuoti ne viename koncerte. Tikina neturėjusi kito pasirinkimo ir negalėjusi pasakyti ne – juk nesuplanuosi, kada gali susirgti.
„Pervargo balsas, dėl to taip ir nutiko, be to, dar turiu refliuksą. Mane perspėjo vokalo mokytoja, jog jeigu nedarysiu to, kas liepta, galiu visai netekti balso“, – prasitaria M. Kavaliauskaitė.
Nuvijusi šalin tamsias mintis, Milda netrunka atrasti sprendimą, ką darytų, jeigu muzika iš jos pasaulio, vienomis ar kitomis aplinkybėmis, pasitrauktų.
Iš prigimties labiau linkstanti prie humanitarinių mokslų mergina šypteli, jog visi rimtieji mokslai jai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Tad save įsivaizduotų kaip masažuotoją ar kulinarę, nes labai mėgstanti gaminti.
„Nieko nelaukčiau – persirašyčiau į profesinę mokyklą ir pasirinkčiau masažuotojos specialybę. Kodėl gi ne? Gerų masažuotojų labai trūksta“, – greitakalbe pareiškia gimnazistė.
Kartais Milda masažu palepina ir pavargusius mamos ar sesės pečius, o po malonaus, atpalaiduojamo seanso gauna iš artimųjų nesumeluotų liaupsių.
„Tad tikrai neprapulčiau, sprendimą rasčiau nesunkiai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Nors jaunajai atlikėjai iš pirmo žvilgsnio netrūksta nei drąsos, nei pasitikėjimo savimi, neretai lipant į sceną iš jaudulio ją net ima stipriai pykinti. Tačiau Milda įsitikinusi: jeigu nejausi jaudulio, būtinai nepasiseks.
„Tik žmonės ir jų plojimai panaikimna jaudulį. Taip yra iš tikrųjų – jautiesi pakylėta, būna labai gera“, – pasakoja M. Kavaliauskaitė.
Paauglė sako save priskirianti prie tų žmonių, kurie nekompleksuoja ir dažniausiai dėl menkniekių per daug nesijaudina.
„Esu visai kitokia nei mano šeimos nariai. Aš kiek priplaukusi – tikra menininkė. Tad ir taip pavadinta niekada neįsižeisčiau“, – šypteli Milda.
Visgi dabar tenka prisipažinti, jog šiuo metu išgyvenanti pereinamąjį amžių ir kartais su jos kaprizais tenka kovoti ne tik šeimos nariams, bet ir pačiai. Sako, jog retkarčiais pasipyksta pati su savimi ir aiškiai suvokia, jog yra tipiškas pavyzdys, kai protas sako viena, o širdis – kita.
„Daug darbų atidedu ir jų nebepadarau, ypač tai pasijaučia ruošiant namų darbus“, – atsidūsta gimnazistė.
Kartais Milda bando pergudrauti pati save. Būna, jog pasako mamai, kad ši neišleistų jos į kiemą, kol nebus atliktos pamokos. O jas paruošus ir pačiai, rodos, pasidaro lengviau. Nuo mobiliojo telefono priklausomai paauglei ir laikinai negauti įrenginio būna veiksminga.
Anot M. Kavaliauskaitės, „dažnai technologijos yra tik priemonė pudrinti smegenims“, tačiau su savo priklausomybe ji negali nieko padaryti. Tokių kaip ji – galybės ir panevėžietė džiaugiasi dar suspėjusi pasimėgauti tikra, nesuvaidinta ir nerūpestinga vaikyste. Nereikėdavo jokių išskirtinių žaislų – vieni mylimiausių būdavę metalofonas ir nedidelis krikšto tėvų padovanotas žaislinis pianinas. Jais mergaitė vesdavo iš kantrybės namiškius.
Visai nenuostabu, jog Kavaliauskų namuose iki šiol labai dažnai skamba ne tik muzika, tiesa, jau kiek kitokia, bet ir nenutyla dainos. Paauglės atliekami kūriniai pasiekia net ir pirmo aukšto gyventojus, nors šeimos butas penktame aukšte. Kaimynai tik džiaugiasi ir giria jaunosios dainininkės talentą.
Jį panevėžietė pradėjo lavinti būdama visai maža – nuolat ką nors niūniuodavo. Ilgainiui mergaitės kasdienybė prisipildė įvairių veiklų, būrelių, tačiau visi jie buvo susiję ne su kuo kitu, o su muzika ir natomis. Į pokalbį su „Sekundės“ korespondente nešina didžiausiu aplanku diplomų ir padėkų atkeliavusi M. Kavaliauskaitė vieną po kito rodo savo pelnytas prizines vietas.
Penktoje klasėje nusprendusi lankyti Muzikos mokyklą, joje ji spėjo užbaigti vos porą klasių. Mokytojos netruko pastebėti mergaitės meilę muzikai ir išskirtinį balsą, tad paskatino ją siekti daugiau. Taip Milda atsidūrė Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje, kurioje dabar mokosi dešimtoje klasėje.
M. Kavaliauskaitė pripažįsta, jog pavykus įstoti į šią ugdymo įstaigą, emocijos tiesiog veržėsi per kraštus – tokia laiminga ji buvo.
Dvejus metus pasimokiusi klasikinio dainavimo ir įgijusi stiprius pagrindus, po aštuntos klasės egzaminų jaunoji atlikėja nusprendė pereiti į pramoginio dainavimo barikadų pusę.
„Nebegaliu nedainuoti populiariosios muzikos – ji yra visur. Tačiau tikrai labai gera prisiminti klasikinį dainavimą. Būna, jog ir namuose ką nors įsijungiu ir, kaip juokiasi mano mama, vis dar ką nors pagiedu“, – šypteli Milda.