-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1907 metų rugsėjo 3 dieną netoli Akmenės gimęs J. Miltinis 1931 metais Kaune baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą, buvo Šiaulių dramos teatro aktorius, vėliau tobulino vaidybą Paryžiuje, mokėsi Londone, kol grįžo į Lietuvą.
Keturis dešimtmečius – nuo 1940 iki 1980 metų – režisierius buvo susijęs su Panevėžio dramos teatru. Maestro J. Miltinis ir Panevėžys neatsiejami liko amžiams.
Vieni ryškiausių ženklų miesto istorijoje – palikti garsiojo režisieriaus. Jis Panevėžį pavertė kultūros sostine, apie kurią garsas sklido toli ir už Lietuvos ribų, išugdė garsius lietuvių teatro ir kino aktorius: Bronių Babkauską, Donatą Banionį, Vaclovą Blėdį, Gediminą Karką, Algimantą Masiulį, Eugeniją Šulgaitę ir daugelį kitų.
„Jis buvo viskuo: ir mokytojas, ir patarėjas, ir auklėtojas, ir visa apimantis. Didžiulė, galinga, labai talentinga asmenybė. Viską pasiekė pats per savo darbą, per žemaitišką atkaklumą. Turėjo labai daug žinių, fantastišką, gilią atmintį, mokėjo išreikalauti iš mokinių visokiais būdais – ir griežtumu, ir bausdamas, ir pagirdamas, ir pakylėdamas“, – savo mokytoją prisimena J. Miltinio dramos teatro aktorius „miltinukas“ Algirdas Paulavičius.
Nors sklando legendos, esą preštaringu charakteriu garsėjęs režisierius buvo griežtas mokytojas, tačiau, pasak A. Paulavičiaus, J. Miltinis buvo tiesiog reiklus. („Sekundės“ archyvo nuotr.)
Nors sklando nuomonė, esą garsusis režisierius buvo pernelyg griežtas savo mokiniams, tačiau, pasak A. Paulavičiaus, J. Miltinis buvo tiesiog reiklus.
„Mums kartodavo, kad gamtoje silpnesnis užleidžia vietą stipresniam. Tie, kurie iš jo mokinių dirbs, stengsis, pasieks daugiau rezultatų, bus užimti, gaus didesnių vaidmenų“, – Maestro žodžiai įstrigę aktoriui.
A. Paulavičius pasakoja mokęsis ir iš savo kolegų. Tuo metu teatre dirbo didžiulė plejada labai darbščių, talentingų žmonių: Gediminas Karka, Bronius Babkauskas, Algimantas Masiulis, Donatas Banionis, Eugenija Šulgaitė, Kazys Vitkus, Stasys Petronaitis. Jaunieji aktoriai stebėjo jų darbą, mokėsi teatro istorijos, grimo, šokio, kalbos.
„Teatro menas yra kaip komandinis žaidimas, kaip krepšinis, nors individualybės turi būti ryškios. J. Miltinis klausdavo: kas yra kolektyvas? Žmonių grupė – dar ne kolektyvas. Grupė gali būti gauja, gali būti minia. Kiekvienas kolektyvo narys yra didžiulė vertybė , o tų vertybių kolekcija ir yra kolektyvas“, – dalijasi prisiminimais A. Paulavičius.
Pasak jo, jau pačioje studijų pradžioje J. Miltinis pasakė būsiantis mokiniams kaip Dievas.
„J. Miltinis sako mums: Dievas visiems žmonėms proto padalino po lygiai, o pats nuo debesies krašto stebėjo, kaip jie tuo protu naudojasi. Tiems, kurie mokėjo naudotis, Dievas dar pridėjo, o iš nemokėjusiųjų atėmė ir tą, kurį buvo davęs, užtat, kad jie durniai, o kiti protingi. Aš žiūrėsiu, kaip jūs dirbate, koreguosiu, nes esu vyresnis, turiu daugiau žinių, žmogiškos patirties, galėsiu nurodyti kryptį, padėti, patarti, bet nueiti tą kelią turėsite patys, aš už jus nenueisiu. Va toks jis pedagogas buvo“, – J. Miltinio žodžiai giliai įstrigo A. Paulavičiui.
J. Mitinio vadovaujamame Panevėžio teatre kiekvieną antradienį vykdavę spektaklių aptarimai. Vietoje 15–20 minučių jie užtrukdavo po kelias valandas.
„Mes gaudavome tiek žinių, kad sėdėdavome nustebę, semdamiesi, kiek jis visko žino, kiek skaitęs. Visą laiką mus ragindavo: skaitykite, keliaukite, jeigu turite galimybę, mokykitės kalbų, pažinkite žmones, būkite geranoriški, tolerantiški, mokėkite atleisti, mokėkite pareikalauti iš savęs. Talentas yra Dievo dovana, bet be darbo dažnai talentingi žmonės prapuola, susinaikina. Darbas, atkaklumas, žingeidumas labai daug ką reiškia“, – Maestro žodžius pamena aktorius.
Pasak A. Paulavičiaus, prisilietusio prie J. Miltinio skleidžiamos šviesos, tai buvo asmenybė, turėjusi milžiniškos įtakos visiems aktoriams ir jį pažinojusiesiems.
J. Miltinis buvo toks šviesulys, kad E. Kačinskas pripažįsta kartais net jausdavęs gėdą būti šalia dėl to, jog niekada neišpildys nei jo lūkesčių, nei jo krypties. (M. Garucko nuotr.)
„Man mano Mokytojas visą laiką buvo meno, teatro dievas nuo pat pradžių, kai jį pamačiau, kai mane priėmė, kai manimi patikėjo, kai leido man būti šalia ir dirbti jo teatre. Iki šios dienos nieko panašaus gyvenime nesu patyręs ir nebepatirsiu“, – sako kitas J. Miltinio mokinys, panevėžietis aktorius Enrikas Kačinskas.
Pasak jo, tai buvo toks šviesulys, kad kartais net jausdavęs gėdą būti šalia dėl to, jog niekada neišpildysi nei jo lūkesčių, nei jo krypties.
„Tai buvo neįmanoma, nes tai vienintelis, išskirtinis žmogus. Tai yra kosmosas, kuris nesuprantamas ir mums neleista pažinti jo iki galo. Buvo didžiausia laimė būti šalia, turėti galimybę bent kiek suprasti, prie ko likimas man leido prisiglausti. Visi spektakliai, visi personažai, sukurti be J. Miltinio, mano gyvenime būtų tuštuma – niekas nebūtų. Viską, ką dabar turiu, gavau iš savo Mokytojo ir esu laimingas bei dėkingas jam. J. Miltinis pervertė mano mintis, pasaulio, kultūros, meno, žmonių vertinimą, santykį su žmonėmis“, – sako E. Kačinskas.
Aktorius pamena, kad net J. Miltinio povyza, stotas išskyrė jį iš kitų. Einant gatve iš karto pamatydavai režisierių, išsiskirdavusį ne tik vidumi – jo ir išorė buvo paženklinta didybe.
